Kalbino Agnė Žemaitytė
Festivalio „New Baltic Dance“ vadovė, visuomenininkė Gintarė Masteikaitė kalba apie drąsą kaip sąmoningą pasirinkimą – ne tik estetinį ar politinį, bet ir egzistencinį. Jos požiūriu, kultūros lauke drąsa reiškia atsakomybę už kuriamą turinį, santykį su žiūrovu ir gebėjimą atsispirti paviršutiniškumui. Pokalbyje atskleidžiama kūno kaip politinės kalbos svarba, festivalio programos formavimo principai ir ribos tarp meninės laisvės ir atsakomybės auditorijai.
– Ką Jums pačiai reiškia drąsa kultūros lauke? Ar tai estetinė, politinė, ar vadybos kategorija?
– Drąsa kultūros lauke man yra visa apimanti kategorija. Tai atsakomybė už tai, ką ir kaip kuriame, kaip savo kūrybą pristatome ir kas vyksta tarp kūrėjo ir žiūrovo. Man svarbu atsisakyti apsimetinėjimo – nebekurti projektų vien tam, kad jie egzistuotų, ir pirmiausia sąžiningai įsiklausyti į save. Tik tada verta klausti, ką tavo kūryba gali duoti kitam.
Scena, virtusi terapijos kabinetu ar saviraiškos show-off arena, dar nereiškia drąsos. Tikrąją drąsą atskleidžia sąžiningas, atsakingas meninis veiksmas – toks, kai rizikuojama, keliama klausimų ir kviečiama patirti, o ne vien patikti.
Kultūra nėra viskas, ką sukuriame. Kultūra yra tai, kas mus augina ir kelia aukštyn.
– Ar šiandien Lietuvoje lengva kurti platformą sudėtingiems klausimams, kai viešojoje erdvėje vyrauja greitis ir paviršutiniškumas?
– Labai svarbu kurti erdvę, kurioje būtų galima sustoti – bent valandai ar kelioms. Šokis ir teatras tai geba išskirtinai gerai. Žiūrovas savo noru pasirenka nebėgti, nenaršyti, nesikalbėti ir visą dėmesį sutelkti į tai, kas vyksta scenoje.
Ar po pasirodymo užsimegs tikras dialogas, labai priklauso nuo paties kūrėjo – nuo jo noro kalbėtis ir būti išgirstam.
Vieno teisingo atsakymo čia nėra – kiekviena patirtis unikali. Tačiau kasmet festivalio metu aiškiai matau ir jaučiu, kad žiūrovai jaučia tikros patirties ir gyvo, prasmingo dialogo alkį.
– Šių metų programoje ryški kūno kaip politinio veikėjo linija. Ar kūnas šiandien tampa patikimesne kalba nei žodžiai?
– Aš labai tikiu žiūrėjimu – ne protu, o širdimi ir visu kūnu. Tie, kurie spektaklį iššoka sėdėdami salėje, supranta, ką turiu omenyje. Tai būsena, kai ne tik stebi, bet ir fiziškai išgyveni tai, kas vyksta scenoje.
Jausmas, kurį patiri būdamas salėje kartu su keliais šimtais ar ir keliomis dešimtimis žiūrovų, yra tikras ir nepakartojamas. Tai bendras, gyvas išgyvenimas, kurio neįmanoma dirbtinai atkurti ar pakartoti.
Ar toks patyrimas patikimesnis už girdimus žodžius? Galbūt. Ypač šiandien, kai žodžiai vis dažniau praranda svarbą ir prasmę. Juos tariame iš įpročio, dėl paties kalbėjimo, neretai net nesusimąstydami, ką iš tiesų norime pasakyti. Pavyzdžiui, posakis „žiauriai gražu“ – tikras kalbinis paradoksas.
– Ar manote, kad šokis gali pasakyti tai, ko nebegali pasakyti tradicinė politinė ar medijų kalba?
– Taip. Šokis, kaip ir kiekviena tikra meninė kūryba, kalba kūnu, patirtimi ir jausmais. Šokis geba pasakyti tai, ko žodžiai nebepajėgia: perteikti sudėtingumą, atskleisti prieštaravimus, paliesti nepatogią tiesą.
Politinė ar medijų kalba dažnai virsta šablonais, triukšmingu fonu ar tuščiais lozungais. Šokis suteikia galimybę sustoti, įkvėpti ir patirti tai, kas neišverčiama į žodžius. Tai kūno kalba, kuri ne tik informuoja, bet ir transformuoja žiūrovą.
Ten, kur žodžiai susiduria su savo ribomis, menas pradeda kalbėti tiesiogiai, atvirai ir neišvengiamai.
– Kiek sąmoningai festivalis renkasi choreografus, kurie reflektuoja socialinius ir politinius procesus?
– Pasirinkimas visada kyla iš paties kūrinio, o ne iš choreografo reputacijos. Vertinu formą, aktualumą ir meninę jėgą – nors už kiekvieno darbo stovi konkretus kūrėjas, sprendimą lemia tai, ką kalba pats kūrinys ir kaip jis rezonuoja.
Realybė paprasta: net ir gerai žinomi, mylimi ar politiškai ir socialiai aktualūs choreografai ne visada sukuria darbų, kurie iš tiesų verti dėmesio.
– Ar kada nors teko atsisakyti kūrinio, nes jis galėjo būti per daug radikalus Lietuvos kontekstui?
– Tiesą pasakius, ne. Niekada negalvojau, kad yra kūrinių, kurių nereikėtų vežti į Lietuvą dėl jų radikalumo, – kalbu apie tuos darbus, kurie atitinka festivalio kokybės kartelę.
Kai kurių pasirinkimų nepavyko įgyvendinti tik dėl techninių, erdvės, laiko ar finansinių apribojimų. Yra kūrinių, kurių neatvežiau dėl savo nepatyrimo, ir šiandien dėl to šiek tiek gailiuosi. Užrašų knygelėje vis dar turiu pasižymėjusi keletą pražiopsotų galimybių.
– Kur baigiasi meninė drąsa ir prasideda atsakomybė auditorijai?
– Prieš dešimt metų labai norėjau auklėti auditoriją ir rodyti tai, kas patiko man pačiai. Vėliau, supratusi tokio mąstymo spąstus, pamačiau, kaip galimybių laukas prasiplėtė beveik neatpažįstamai.
Čia svarbu apsibrėžti, ką reiškia atsakomybė auditorijai. Man ji pirmiausia siejasi su pagarba žiūrovo patirčiai – jos nenuvertinant, bet leidžiant jai plėstis.
Siekiamybė – sukurti patirtį, kuri praplečia sąmonę ir pasaulio matymą. Ji nebūtinai turi būti vien džiaugsminga.
– Ar jaučiate spaudimą neperžengti ribų, ypač dirbant su viešu finansavimu?
– Kalbant apie ribų neperžengimą, savicenzūrą ar savęs ribojimą – tai su kūryba nesuderinama. Festivalis taip pat yra kūrybos forma, turinti savo taisykles ir tikslus. Mano ir komandos siekis – kad jis taptų erdve augti: tiek patirčių, tiek pasaulio suvokimo prasme.
Negaliu garantuoti, kad „mūsų auditorija nesupras“. Negaliu vadovautis politikų ar viešojo sektoriaus darbuotojų patarimais apie meninę kokybę, stilistiką ar tai, ką, jų manymu, reikėtų rodyti. Čia būtina aiškiai brėžti ribas tarp atsakomybių ir profesinių kompetencijų.
Tai, kad kai kurie viešojo sektoriaus atstovai ko nors nesupranta, dar nereiškia, kad festivalio žiūrovai nenusipelno pamatyti stiprių kūrinių ir lavinti savo skonio.
– Ar šių metų programoje atsispindi festivalio 30-mečio akcentas?
– Šokio istorija tapo pagrindu, ant kurio buvo kuriama šių metų festivalio programa. Ją atidarė Olivier Dubois spektaklis „Tragedy“ – kūrinys, jau įrašytas į šokio istorijos vadovėlius. Dėl išskirtinio kūrėjo talento jis išlieka aktualus iki šiol ir vis dar provokuoja aršias diskusijas.
Programoje pristatomi ir kitų laiko patikrintų kūrėjų darbai, jau tapę istorijos dalimi, pavyzdžiui, Robyn Orlin ar trupės „Chunky Move“ kūriniai. Įdomiausia, kad jų stilistika, kaip ir O. Dubois atveju, šiandieniame kontekste skamba ne nostalgiškai, o stebėtinai šviežiai, – tai veikiau žvilgsnis į ateitį nei praeities refleksija.
Sąmoningai vengiau retrospektyvų ar kūrybos apžvalgų. Mane labiausiai domina dabartis ir ateities nuojauta – net jei įkvėpimas ar atspirties taškas slypi praeityje.
– Kas Jus labiau motyvuoja – provokuoti ar sujungti?
– Visą laiką stengiausi jungti žmones. Ne visada tai pavykdavo, ne visuomet tiksliai žinojau, kaip tai padaryti, tačiau šis siekis visada buvo manyje. Širdyje nuolat jaučiau norą kurti ryšį ir iki šiol jo kryptingai siekiu.
– Jei „New Baltic Dance“ būtų klausimas, koks jis būtų šiandien?
– Ką jauti?
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
