Rašė Toma Vidugirytė
Pijus Vasiliauskas-Rastauskas, visiems geriau žinomas sceniniu vardu Pijus Opera, – reperis, tekstų autorius ir literatūros studentas. Jo kūryboje susitinka repo ritmas ir improvizacija, slengas ir poezijos kalba… Scenoje jis jau penkiolika metų – nuo ankstyvų pasirodymų ir freestyle kovų iki šiandien gerai žinomo solo projekto, kuriame repą jungia su džiazo elementais ir gyvais instrumentais. Su Pijumi kalbėjomės apie kūrybą, įtakas, santykį su literatūra, poezija ir scena.
– Iš pasakojimų atrodo, kad Tavo muzikinis kelias buvo gana aiškus – turėjai palaikymą ir motyvaciją. Kaip pačiam atrodo?
– Nežinau, ar galima pavadinti lengvu ir aiškiu. Tiesiog susidomėjau ir dariau. Tai nereiškia, kad kurdamas nesusidūriau su vidiniais klausimais ir įtampomis, kai kartais nesiseka, bet vedamas aistros vis tiek darai. Tai, ką dabar pasiekiau, yra penkiolikos metų darbo rezultatas. Penkiolika metų sistemingai užsiimti viena veikla nėra paprasta. Kita vertus, meilė muzikai niekada nebuvo nuslūgusi. Turbūt kūryba yra viena iš mano gyvybinių funkcijų.
– Kas padarė didžiausią įtaką Tavo muzikos ar poezijos kūrybai?
– Yra toks Aido Marčėno eilėraštis „Įtakos“ – apie tai, kas darė subjektui įtakų. Man panašiai. Siūlau paskaityti. Pirmiausia įtaką darė vyresni autoritetai. Tai buvo tiesiog paaugliai. Visi vaikai idealizuoja vyresnius vaikus. Aš juos stebėjau ir veikiausiai norėjosi mėgdžioti tuos vyresnius kietuolius – taip ir susidomėjau. Jeigu būtų kokie slidininkai, gal dabar būčiau slidininkas. (Juokiasi.) Papuolė tie, kurie klauso repo, ir aš labai jiems prijaučiau.
– Buvai dar vaikas, kai pradėjai kurti, dalyvauti freestyle battle konkursuose. Iš kur tiek drąsos? Nebuvo baisu žengti į seną su repo grandais?
– Buvau gana drąsus vaikas. Būtent vaikai dažnai nesvarsto, ar čia autoritetai, ar ne, ir tiesiog daro tai, ką mėgsta. Dabar dažniau pagalvoju apie tai, su kuo dalysiuosi scena. Niekada nebijojau, bet, žinoma, visada buvo malonu, kad galiu būti viename lygyje su jais – žinomais repo kultūros atstovais. Juk tai įvertinimas.
Visada jausdavausi drąsiai. Gal kartkartėmis net per drąsiai, tačiau tai irgi suteikė tam tikro žavesio. Scenoje jaučiuosi jaukiai. Dabar kartais pagalvoju, kad dažnai ant scenos jaučiuosi saugiau nei gyvenime. Atrodo, bendrauti su tūkstančiais žmonių nuo scenos yra paprasčiau, nei būti bet kokioje grupėje žmonių ir ką nors šnekėti. Tai labai keistas dalykas.
– Ar repo scenoje tada sulaukei vyresnių atlikėjų palaikymo? Galbūt gavai kokių nors pamokų iš repo scenos senbuvių?
– Nuo pat vaikystės buvo reperių, kuriems nusiųsdavau tekstą ir jie perskaitydavo, patardavo. Arba duodavo patarimų instrumentinėms dalims, aranžuotėms. Atsimenu, per skaipą susirašinėdavau ir jiems skambindavau. Pavyzdžiui, Karolis Talutis iš „8 kambario“ sakė iki šiol turintis žinučių, kurias jam būdamas septynerių rašydavau, nes jis tuo metu bytus darydavo. Vaiperis man yra siuntęs savo aranžuotų bytų, kai man buvo gal aštuoneri.
Palaikymas buvo, o vėliau prasidėjo ir vadinamieji featai. Dar buvo tradicija pasiimti kurį nors reperį savo koncertui, kad tau backintų. Taip net susiburdavo grupės arba tarsi tokie klanai, kurie kartu kurdavo.
Muzikos srityje ir net apskritai mene turime bendradarbiauti ir kurti kartu. Reikia kuo mažiau susireikšminti, kad kas nors nepakankamai populiarus arba ne mano žanro ir pan.
– Pirmas Tavo projektas buvo „Operatyvūs“. Ką jis davė Tavo kūrybai ir Tau?
– „Operatyvūs“ yra projektas, kuris mane suformavo. Jis – tarsi mano šaknys. Mes su bičiuliu Domantu (Jazgevičiumi – aut. past.) ne tik fiziškai užaugome kartu, bet ir kaip muzikantai.
– Tada dar buvai vaikas, o žinomumas buvo didelis… Kaip sekėsi su tuo dorotis?
– Žinomumas buvo, bet būdamas mažas gal to nesuvoki, nes dar neturi suaugusio žmogaus egoistinių bruožų, kad tuo gali naudotis. Vaikystėje tikrai nesupratau, ar aš žinomas, ar nežinomas, nes tiesiog būni, su mama gyveni, pakoncertuoji ir vėl triniesi po savo rajoną, pieši ant sienų ir gyveni kasdienį berniūkščio gyvenimą. Vėliau, jau paauglystėje, po freestyle kovų, kai tapau populiaresnis ir išvažiuodavau į Vilnių, užeidavau, tarkime, į „Akropolį“, mane jau atpažindavo, prašydavo nusifotografuoti… Tada ėmiau šiek tiek piktnaudžiauti ir mėgautis tuo, bet greitai susitvarkiau. Tikiuosi.
– Savo kūryboje jungi skirtingus žanrus. Kodėl Tau tai svarbu?
– Turbūt todėl, kad esu smalsus ir man viskas įdomu. Labai sunku apsiriboti vienu žanru, nes noriu daugiau pažinti. Kartais dėl to nukenčiu, nes žmonės iki galo nesupranta, ką tiksliai darau. Man atrodo, kad tai ilgalaikis, o ne trumpalaikis šūvis. Tik vėliau susidaro bendras portretas iš tų jungčių.
Dažniausiai jungiu džiazo elementus su repu. Kalbant apie lyriką, bandau sujungti slengą su poetine kalba. Atsiranda kažkokių bendrų dalykų ir tai labai įdomu, nes manau, kad gali sujungti viską: gatvės šokį – su baletu, operą – su repu. Gal todėl Pijus Opera?
– Kas Tau svarbiausia kūryboje? Gal turi kokias nors taisykles ar rutiną joje?
– Anksčiau sakydavau, kad kūryboje svarbiausia – nemeluoti sau, bet gal buvau išmokęs skambią frazę. Smagu kūryboje šiek tiek apgaudinėti ir save, ir kitus. Čia yra žaidimo elementų – kūryboje man tai svarbu. Stengiuosi žaidybindamas įnešti kokių nors, nenoriu sakyti – gilesnių, bet tiesiog – prasmių.
– Studijuoji literatūrą, o ir repe tekstai yra labai svarbūs. Kas reikalauja daugiau dėmesio, laiko, pastangų – tekstas ar muzikinė dalis?
– Turbūt neįmanoma atsakyti. Kartais džeminame su grupe ir iš karto gimsta koks nors melodinis rifas ar būgnų partija ir per pusvalandį jau turime visą dainą. Aišku, reikia ją aranžuoti, bet jau yra harmonijos, ritmas… Tada muzikoje jaučiu savo flow – kaip ką turiu atlikti, tačiau tada galiu užstrigti prie teksto.
Vis dėlto sakyčiau, kad dažniausiai lengviau gimsta tekstas… Tačiau kartais turime kokią nors muzikinę idėją, mano atlikimo idėją ir tada aš tą demonstracinę versiją mėnesį galiu klausyti ir nieko nerašyti, o vėliau prisėsti ir per dieną parašyti visą tekstą. Labai sunku įvertinti teksto gimimą. Man dažniausiai tekstą pavyksta parašyti per dieną ar dvi, kartais net per porą valandų, bet iki tol galvoje mintis nešiojuosi kartais ir pusę metų.
– Kas paskatino studijuoti literatūrą? Kokią įtaką tai turi kūrybai?
– Tėtis, mama, močiutė – literatūros žmonės. Labai anksti pradėjau skaityti ir skaičiau daug. Vėliau, mokykloje, gal šeštoje klasėje, supratau, kad lietuvių kalba man sekasi geriausiai, nereikia persistengti ir atrodo, kad tiesiog žinau. Paauglystėje irgi labai daug skaičiau, tik jau rimtesnes knygas. Visada galvojau, kad studijuosiu arba aktorinį meną, arba lietuvių filologiją.
Žinoma, tai daro įtaką kūrybai, nes pradedi kitaip žiūrėti į tekstą. Tai nebūtinai gerai, nes kartais gal nereikia filologinio žvilgsnio ir norisi žvelgti kuo unikaliau. Tačiau stengiuosi per daug ir netapti sistemingu filologu, kuriam viskas turi būti tik pagal taisykles. Kartais neteisingai kirčiuoju ar pavartoju svetimybių – ypač dainose. Man tai gražu. Kalba turi jungtis, pulsuoti, ypač jei tai meninis tekstas.
– Rašai ir eiles. Kaip pajauti, kad tai bus eilėraštis, o ne daina? Ar jau pradėdamas žinai / apsibrėži?
– Dainas dažniausiai pradedame kurti nuo muzikos. Būna išimtinių atvejų, kai turi tekstų, idėjų, bet niekada nerašai viso teksto dainai be muzikos. Tai neįmanoma, nes turi žinoti tempą ir ritmą. Kartais turiu tam tikras kelias eilutes, idėją ir iš tų kelių eilučių su grupe pradedame kurti muziką, o tada jau rašau visą tekstą. Tačiau vis tiek būna trupinėlių, kai, tarkime, eini gatve, kas nors galvoje suskamba ir susirimuoja, galbūt net ritmiškai ir iš kalbos, tematikos jauti, kad gimsta eilutės dainos tekstui.
Eilėraščių tekstai yra daugiau tekstinė fotografija, kai ką nors stebi ir įžodini. Vienas H. Radausko eilėraštis baigiasi: „… Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio. Dėl saujos saulės avižų.“
Tarsi pamatai geležinkelio stotyje besipešančius žvirblius ir juos nufotografuoji tekstu. Man atrodo eilėraščių paskirtis – stebėti pasaulį ir rašyti, o dainų tekstuose dažniausiai turi būti storytellingas ar bent ilgesnė gija. Drįsčiau sakyti, kad mano dainų tekstai truputį paprastesni nei eilėraščiai.
– Dalijiesi savo poezija feisbuke, ją spausdino keli kultūros leidiniai, skaitai ją poezijos skaitymuose… Kiek poezija Tave traukia ir kada laukti Tavo pirmosios poezijos knygos?
– Feisbuke dalijuosi, ir būtent specialiai ten, nes man tai atrodo diedukų puslapis. (Juokiasi.) Instagrame tai būtų nesuprasta. Keletas publikacijų pasirodė kultūros leidiniuose, dalyvauju „Poezijos pavasariuose“, „Druskininkų rudenyse“ ir visai gerai sekasi. Poetai palaiko, tad gali būti, kad gal net kitoje Knygų mugėje pristatysiu savo pirmąją knygą. Nežinau. Jau yra tekstų ir idėja, bet nematau būtinybės skubėti ir leidžiu viskam vykti savo eiga.
Poezijos bendruomenė Lietuvoje nedidelė ir man jau puikiai pažįstama. Esu dalis to ir gal net kartais poezijos bendruomenėje jaučiuosi labiau pritapęs nei muzikos.
– Pats suskaičiavai, kad scenoje esi penkiolika metų. Kaip per tuos metus pasikeitė Tavo suvokimas apie muziką ir sceną?
– Pagrindinis akstinas, kuris ir tada, ir dabar man svarbiausias, – meilė ir potraukis kūrybai. Ta aistra man visada buvo ramstis. Jeigu nėra aistros, nieko neišeis, net jei ta muzika matematiškai tobula.
Tuo visada vadovausi. Bene pagrindinis dalykas, kurio išmokau, – savęs niekada neapgausi. Esu stengęsis sukurti kažką specialiai, kad tai pasiektų daugiau žmonių ar būtų labiau klausoma, bet nebūtinai tai, ką norėjau sukurti ir kas kirbėjo mano viduje. Turbūt visas kelias buvo išmokti ir pabandyti suprasti, ką tau apskritai gyvenime reiškia kūryba ir kodėl tai darai. Niekada nepavyko įsivaizduoti, kad kuriu dėl žmonių pripažinimo. Kūryba man visada buvo tam, kad, būdamas jautrus žmogus, galėčiau kažkaip išgyventi ir tarsi forma egzistuoti apskritai. Supranti, kad privalai kurti tai, kas tavyje kirba.
Viena iš pamokų ir buvo, kad nustojau mąstyti, kaip sukurti ką nors, kas pasiektų kuo daugiau žmonių, o kurti tai, ką sapnuoji, matai, girdi savo ausyse. Tai sykiu ir palinkėjimas visiems nebijoti unikalumo ar nepritapti. Žymiai įdomiau plyzinti auditoriją ne klišėmis, o kuo nors, kas juos nustebintų. Tikiu, kad tai irgi gali rinkti arenas.
– Kokios dabar Tavo svajonės ir planai, susiję su šiuo solo projektu?
– Nesu žmogus, kuris labai struktūrintai planuotų įrašyti tada ir tada albumą, tais metais surengti koncertą ar surinkti areną. Aš vis tiek noriu žaisti. Noriu būti kuo atviresnis pasiūlymams, kurie mane traukia, ir kuo mažiau atviras tiems, kurie netraukia.
Realūs planai, kurie ir vyksta, – koncertas kovo 27 d. klube „Tamsta“. Norime įrašyti repo albumą su gyvais instrumentais – esame jį įpusėję. Nežinau tiksliai, kada, bet jis bus. Jame kartais mažiau repo, bet daugiau muzikos, kartais – daugiau repo, bet mažiau muzikos. Vyks tarsi kova tarp žaidimo instrumentais ir žaidimo kalba. Šiaip mano specifika ir išskirtinis bruožas – improvizacija, tai ir stengiuosi kurti, improvizuoti. Neseniai bene per dvi savaites Knygų mugei parengėme dainą su klipu – tokie netikėti dalykai man labai patinka. Jie mane džiugina ir muzikaliai, ir tekstualiai, ir vizualiai. Linkiu sau tokių netikėtų kibirkščių.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
