Kalbino Daiva Šabasevičienė
Grafikė, iliustruotoja ir scenografė Paulė Bocullaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) yra sukūrusi scenovaizdžius keliems spektakliams, paremtiems dokumentiniais pasakojimais. Naujausias jos darbas – scenografija spektakliui „Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“, kuriame teatras atsiveria kaip efemeriška, nuolat kuriama ir griaunama erdvė. Pokalbyje dailininkė pasakoja apie sugrįžimą į teatrą po ilgesnės pertraukos, darbą su dokumentine medžiaga ir scenografijos santykį su dramaturgija.
– „Lietuvių mirties pranešimai: vieno spektaklio istorija“ – ketvirtas Tavo spektaklis LNDT. Lig šiol scenovaizdžius kūrei spektakliams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių pasakojimą ir Birutės Žilytės iliustracijas (2016), „Žalia pievelė“ pagal Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus (2017), „Nežinoma žemė. Šalčia“ pagal šalčininkiečių pasakojimus (kartu ir kostiumus; 2018). Intensyvūs darbai tęsėsi iki pirmojo COVID-19, vėliau – pauzė. Ką išgyvenai per šį laiką, kol vėl sugrįžai į LNDT?
– Gyvenime įdomiai susiklostė. Vienu metu užgriuvo labai daug dalykų: tapau mama, kovidas ir daug asmeninių, šeiminių aplinkybių sukrito. Tokių, kad teatras iš gyvenimo dingo labai staigiai ir buvo labai įdomu, nes iki to momento jau buvau taip įsisukusi, kurdama spektaklį po spektaklio, kad išvis nė nespėdavau pagalvoti, ką aš darau. Tiesiog atsirado inercija. Dar prieš kovidą buvo uždaryti teatrai, po sūnaus gimimo negalėjau eiti į spektaklius. Tai buvo naujas jausmas, kad teatras gal ir nebūtinas. Iki tol buvau tokios būsenos, kad reikėjo stebėti visus teatro įvykius, viską žinoti, matyti. Teatro tokia specifika: kuriant užsidarius juodoje dėžutėje truputį išsikreipia pasaulio matymas. Tik išėjusi iš tos dėžutės supratau, kad mano matymas krypo tam tikra linkme. Man patiko ta pertrauka, ji buvo naudinga. „Lietuvių mirties pranešimai…“ – pirmas spektaklis po šešerių metų pertraukos.
Aš net nesu scenografė. Vilniaus dailės akademijoje esu baigusi grafiką. Iliustracija yra mano sritis. Todėl per šį laiką piešiau, kūriau plakatus, grafinį dizainą. Šie darbai – asmeniniai, juos lengviau padaryti, ypač turint vaikų. Tai aš visą laiką dirbau. Turėjau tam galimybę: su Karoliu [Kaupiniu] dalydavomės dieną pusiau, kad kiekvienas galėtume dirbti, kurti.
– Įdomūs sutapimai: ir ankstesni, ir dabartinis spektaklis kuriami pagal pasakojimus. Kuo ypatingas šis literatūrinis žanras teatro pasaulyje?
– Visi šie spektakliai skirtingi. Tiesą sakant, man įdomiau dirbti su medžiaga, kuri turi dokumentalumo. Nesu nusistačiusi ir prieš kitokią medžiagą, bet su tokia man tiesiog lengviau sekasi negu su fikcijos pasakojimais. Kaip žiūrovė, aš nepripažįstu ketvirtos sienos teatre. Žinau, kad daug kas gali kitaip žiūrėti spektaklius, bet aš netikiu, kai scenoje mane bando apgauti, – tai yra kitas laikas, kita erdvė, o ne čia pat gyvai prieš mane vykstantis dalykas. Kiekvieną kartą, kai tekdavo kurti spektaklį pagal konkrečią pjesę, nuolat išgyvendavau tam tikrą kovą: ką aš čia darau? O tai, kas turi dokumentalumo, medžiaga, kuri atnešama iš čia pat esančio žmogaus, – man artimiau.
– Sukūrei keliolika spektaklių, o kokia buvo pradžia?
– Tėtis [Sergejus Bocullo] – scenografas, mama [Daiva Stubraitė] – aktorė, visa vaikystė – teatre. Paradoksas: jie sukūrė tokią terpę, kad aš nemėgau teatro. Man jis asocijavosi su slogiais dalykais: visi pervargę, daug emocijų ir dažniausiai jos būdavo neigiamos. Nuo mažų dienų girdėdavau tėvų diskusijas virtuvėje ir man atrodydavo, kad jie piktai šneka, kad juos kažkas slegia, o jie tiesiog aistringai kalbėdavosi. Aš nesuprasdavau. Nemėgau, vengiau teatro turbūt iki 21 metų. Tačiau nori nenori, kadangi pažįstamų ratas – teatro žmonės ir kažkas per kažką sužino, o aš dar piešiau, tai ir sulaukiau pasiūlymo iš Vido Bareikio, su kuriuo susipažinau per mamą – jie vaidindavo kartu. Jis ieškojo scenografo spektakliui „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ (2011). Buvo surengęs mini konkursėlį, kalbino kelis žmones, nuo to ir prasidėjo mano teatras. Tik tada, tik pradėjusi dirbti, teatrą pamėgau ir ėmiau juo domėtis.
– Nors buvę spektakliai sukurti taip pat pagal pasakojimus, bet visų vaizdiniai sprendimai labai skirtingi. Nuo ko tai priklauso: temos, erdvės, biudžeto?
– Nuo temos ir nuo dramaturgijos. Manau, scenografijos užduotis ir yra išversti dramaturgiją į vizualiąją kalbą ir tarnauti grynai dramaturgijai. Šiame darbe nepripažįstu stiliaus turėjimo. Nesakau, kad turėti savo stilių – neteisinga, bet visada siekiu vaizdą adaptuoti prie konkrečios medžiagos. Kadangi visos medžiagos skirtingos, tai ir scenovaizdžiai skirtingi. Tačiau man visada svarbu atrasti raktą, bendrą vardiklį, kuris taptų visos tos medžiagos, prie kurios dirbu, vizualine išraiška.
– „Lietuvių mirties pranešimuose“ LNDT Didžioji scena tampa scenovaizdžio dalimi. Gal galėtum plačiau pristatyti šį scenografijos sprendimą?
– Kalbant apie šį spektaklį ir jo scenografiją įdomu tai, kad scenografija yra sudėtingiausias sugalvotas šio spektaklio komponentas, nes viskas gana neblogai veikia ir be nieko. Kai buvo skaitymai „Versmėje“ (2024), atrodė, kad buvusio vaizdo galėtų ir užtekti, ir tai būtų įdomu. Dabar tenka sunki užduotis, kaip nesugadinti to, kas ir taip veikia, sceną apkraunant papildomais daiktais ir vaizdais. Atsakiau sau, ką scenografija turi suteikti šiam spektakliui, – tokį dėmenį, kurio skaitymuose nebuvo, kuris galėtų papildyti pjesę. Tai yra staigus sukonstravimas kažkokio pasaulio ir tuoj pat – galimybė jį sugriauti, apnuoginti, kaip teatro mašineriją. Čia toks raktas ir yra.
– Spektaklyje intensyvi scenų kaita, kuri sulėtėja persikėlus į aktorės, Tavo mamos D. Stubraitės, namus. Gyvenimiškus siužetus tarytum nušluoja vieno žmogaus išgyvenimai. Kas buvo sunkiausia derinant skirtingų vaizdinių paletę?
– Viena pagrindinių spektaklio temų – visko laikinumas. Greitas, kartais net kiek destruktyvus scenų kismas reikalingas šiai temai atskleisti, lyg kiekvienas epizodas įtrauktų į savo pasaulį ir po akimirkos išstumtų lauk. Tempas sulėtėja tik kai laikinumui priešinama amžinybė – tokia ir yra scena su mano mama.
Kuriant vaizdinius svarbu, kad tas kismas eitųsi kaip per sviestą – lengvai, ne mechaniškai, ne sunkiai, bet organiškai. Iš tų pačių objektų reikia sukurti daugybę skirtingų atmosferų – tai nelengva. Iš gryno realizmo pereinama į nuogą minimalizmą, vėliau staiga viskas peršoka į siurrealizmą ir t. t. Išraiškos priemonių panaudojimo gausa didelė ir skirtinga, sakyčiau, tai netgi yra šios medžiagos pamatas. Ją statydami su Karoliu daug sau leidžiame, nebijome eklektikos. Spektaklis veikia ir kaip tam tikra Lietuvos teatro istorijos ekspozicija, jame daug atpažįstamų komponentų iš kitų labai skirtingų lietuviškų spektaklių. Galiausiai ir pats teatras, būdamas efemeriškiausias iš visų menų, yra idealus laikinumo temai. Dėl to naudojamės ir visa jo technine baze, tarsi kurdami papildomą veikėją.
– Kokiu principu sukurti personažų kostiumai?
– Realizmo. Kostiumai kuriami kaip kine, kad būtų kuo mažiau pastebimi, atrodytų taip pat organiškai, todėl, kad visas veiksmas kuriamas taip, kad nesuprastum, ar čia iš tikrųjų vyksta repeticija, ar spektaklis. Bet kokia maniera kostiumuose gali trukdyti. Tik keliose scenose kostiumai yra teatrališkesni.
– Apie spektaklį buvo mąstoma ilgai. Ar pirminis sumanymas per šį laiką keitėsi, ar tvirtėjo?
– Šiuo atveju didelio blaškymosi nėra, viskas – gana nuoseklu. Net tada, kai Karolis pradėjo rašyti pjesę, nebuvo daug blaškymosi, keitimų ir pergalvojimų. Tiesiog šis kūrinys kažin kaip plaukia pats.
– Ar pasikeitė Tavo scenografijos samprata nuo studijos laikų? Ar stebi kitų scenografų darbus?
– Keitėsi daug kartų. Aišku, niekada nesikeitė mano požiūris: man svarbu, kad scenografija gana tiksliai atlieptų dramaturgiją, ir jeigu neatliepia, matau prieštaravimą tarp to, kaip atrodo spektaklis, ir to, apie ką jis kalba, – tada dažniausiai man visas kūrinys nepatinka. Mano požiūris vis keičiasi galvojant, ar scenografija turi būti realistiška, ar ji gali imituoti kitą vietą, negu kad teatras čia ir dabar, ar ji gali perkelti į, pavyzdžiui, restoraną, virtuvę, nes, kaip minėjau, nemėgstu tos ketvirtos sienos. Šis požiūris vis keičiasi, nes kai pamatau visiškai realistišką scenografiją, pasirodo, tas puikiai veikia ir tave gali sužavėti. Tada svarstau: gal ta ketvirta siena vis dėlto veikia, gal ne nuo to priklauso jos veikimas.
Apskritai lig šiol sau sakydavau, kad estetika savaime manęs neveikdavo, bet vis paslystu ant to, nes kartais užtenka vien estetinio pasigėrėjimo, kad kūrinys patiktų, – pati esu patyrusi tokių išimčių.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
