Rašė Toma Vidugirytė
Režisierė Laura Kutkaitė sunkių, gilesnių temų tikrai nevengia. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau pristačiusi spektaklius „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“, o neseniai pelniusi „Sirenų“ žiuri apdovanojimą už performatyvią paskaitą „Tremolo“, šįkart ji nusprendė gvildenti švietimo temą. L. Kutkaitė su aktoriais kviečia į ypatingą patirtį – Mokytojų dienos šventę Nacionalinėje „Vilties“ gimnazijoje. Su režisiere kalbamės apie spektaklio idėją, švietimą, kūrybos būdą ir mokyklos patirtis.
– Kaip gimė spektaklio „Mokyk mane“ idėja – kalbėti apie švietimą? Kiek laiko ją vystėte?
– Nemanau, kad kūrėjas gali iš tiesų pasakyti, kiek laiko vysto temą, kuri jam svarbi. Nemanau, kad tai apčiuopiama. Turiu omenyje, jei idėja neateina per prievartą ar nėra sugalvojama pagal užsakymą. Galiu pasakyti tik tiek, kad kartu su aktoriais dirbome porą savaičių lapkritį, porą – gruodį, o vėliau visą sausį ir vasarį. Turiu tam tikrą repeticijų skaičių ir be mažesnio spektaklio kurti nesiimu. Taip pat manau, kad prieš pereinant į sceną, tu jau turi būti pastačiusi spektaklį, nes scenoje visas dėmesys turi atitekti prisitaikymui prie erdvės, erdvės prisijaukinimui ir, svarbiausia, – techniniams dalykams. Aišku, būna ir kitaip, bet tuomet dažniausiai tai įvyksta aktorių laiko sąskaita. Aš atimti laiko iš žmonių asmeninių gyvenimų nenoriu.
Grįžtant prie „Mokyk mane“: manau, sukrito visos aplinkybės, kurios pagaliau padarė šią idėją įgyvendinamą praktiškai. Dirbu su aktoriais, kurių norėjau, teatre, kuris labai savas, ir su kūrybine komanda, kurią pažįstu ir myliu. Jau susitikus visiems lapkritį, man pasidarė aišku, kad viską susiaurinsiu iki vienos dienos mokykloje. Supratau, kad tai bus ne eilinė diena mokykloje, o Mokytojų diena. Išsigryninau, kurias pamokas tą dieną norėsiu turėti.
– Spektaklis klausia, ar mokykla labiau ugdo, ar „gamina“. Ką, Jūsų manymu, mokykla šiandien daro su žmogumi?
– Spektaklis užduoda daug įvairių klausimų, šis – tik vienas jų, ir jis nėra brukamas. Kaip, tikiuosi, ir visi kiti. Mano matymu, mokykla su žmogumi daro tą patį, ką darė nuo pramonės revoliucijos laikų. Tai ir visa bėda bėdelė. Mes pamiršome pirminę klasių, kokias dabar turime, atsiradimo priežastį. O gal niekada tuo nepasidomėjome? Kažkodėl vienas mažiausiai kvestionuojamų dalykų yra mokyklos prigimtis.
Išsilavinimas ir išmintis nėra tapatūs dalykai. Manau, kad mokykla gali suteikti ir išmintį, bet tik jei kalbėsime apie tą (tikrąją) išmintį, kuri yra širdies išmintis. Tačiau tai įvyks ne pamokų metu ir ne dėl pamokose dėstomo turinio. Tai įvyks pokalbiuose su draugais, leidžiant laiką kartu po pamokų, ir įvertinta bus, deja, tik retrospektyviai, kaip beveik viskas mūsų gyvenime.
Premjera dar neįvyko, bet aš jau myliu šį spektaklį. Taip jaustis yra didžiulė dovana.
– Kokių mokyklos patirčių atsinešėte iš savo pačios gyvenimo į šį darbą?
– Įvairiausių. Tiesa, svarsčiau, kiek patyčių reikia spektaklyje. Kadangi tai psichologinis smurtas, vėl turėjau galvoti apie smurto reprodukavimą, tam tikrą jo dauginimą teatre. Bus įdomu išgirsti iš žiūrovų, bičiulių, kiek jie pamatė patyčių. Jų tikrai yra, bet dabar, repetuojant, man jos atrodo taip normalizuotos, kad akimirką net išsigandau, jog šios svarbios temos neturime spektaklyje, nors taip nėra.
Vis dėlto man buvo svarbiau ne reflektuoti savo pačios patirtį, o įsiklausyti į kitus. Kalbu ne tik apie aktorius, bet apie bendrą aplinkos pulsą. Kaskart kuriant, net ir sąmoningai savęs nepaklausiant, vis tiek viduje kyla klausimas – kokį jausmą dabar noriu paleisti į pasaulį? Kaip kūrėja, manau, jauti, kada su aplinka galima elgtis griežčiau, o kada reikia vilties. Esu paleidusi labai daug pykčio, nes laikau jį reikalingu ir pozityviu. Šįkart noriu vilties, bet nepamirštu, kad net vilties fone dūžta gyvenimai.
-
- Martyno Norvaišo nuotr.
– Prieš pradėdama spektaklio „Mokyk mane“ kūrybinį procesą vykote į įvairias Lietuvos gimnazijas ir leidote dieną pamokose kartu su 9–11 klasių mokiniais. Kokios patirtys įstrigo iš šių susitikimų? Kaip pamatytos istorijos persikėlė į spektaklio scenas?
– Man pačiai labiausiai įstrigo skambutis, kurio sulaukiau apsilankiusi vienoje iš mokyklų. Jo metu manęs paklausė, kaip praėjo diena ir ar viskas gerai. Sakau: „Taip, viskas gerai, kas gali būti blogai?“ Reikia pabrėžti, kad aš tiesiog stebėjau, kaip vyksta pamokos, būdama klasės gale. Tuomet man sako: „Nesinorėtų išgirsti ko nors nemalonaus iš trečių lūpų.“ Viena vertus, ši frazė mane pritrenkė, kita vertus, iškart žinojau, kad kas nors panašaus turės būti ir spektaklyje. Galvoju, kaip sunku turėtų būti taip gyventi. Mokyklų susirūpinimas savo įvaizdžiu man yra tikrai juokingas, gal net labiau graudus dalykas. Tai viena iš problemų – dėmesys kreipiamas toli gražu ne ten, kur reikėtų. Tą tikrai pašiepiu.
Kelionės po mokyklas buvo skirtos man kaip kūrėjai visomis savo juslėmis prisiminti, ką reiškia būti mokykloje, eiti koridoriumi su minia žmonių nuskambėjus skambučiui ir t. t. Pasidalijau pasakojimais su aktoriais, į vieną mokyklą aktoriams ir kūrybinei komandai pasiūliau vykti kartu, vėliau jie tai, ką pamatė ir pajautė, panaudodavo improvizacijose kartu su savo pačių prisiminimais iš mokyklos laikų arba iš dabar į mokyklą einančių sesių, brolių ar pan. patirtimi. Supratome, kad beveik visi šeimoje ar giminėje turime TĄ mokytoją, TĄ bendraklasį ir t. t. Dalytis tuo buvo sujungianti patirtis.
Teksto ir inspiracijos prasme svarbiausias buvo mūsų paskelbtas atviras kvietimas mokytojams ir mokiniams pasidalyti savo istorijomis, mintimis ar prisiminimais apie mokyklą. Laiškuose labai daug nuoskaudos, daug nesupratimo, kaip ir už ką. Tiesa, juose yra kalbama ir apie savižudybę. Ne apie norą nusižudyti, bet apie susidūrimą su ja. Spektaklyje paliečiu šią temą per labai asmeninę prizmę, palikdama pačiam žiūrovui apsispręsti, ar egzistuoja viltis.
Beje, manau, šis pokalbis – gera vieta ištaisyti vieną nedidelę klaidą, kurią padariau duodama pirmąjį interviu apie „Mokyk mane“: mano mama ilgai dirbo ne profesinėse mokyklose, o jaunimo mokyklose. Mano galvoje šie du pavadinimai susipynę. Tikiu, kad kada nors prisiliesiu ir prie jaunimo mokyklų, tik palauksiu, kol mama išeis į pensiją (šypsosi).
– Spektaklio dramaturgiją kūrėte vadinamuoju devised principu – be iš anksto parašyto scenarijaus, kolektyviai per repeticijas su aktoriais. Kaip ir kodėl buvo pasirinktas šis kūrybos būdas?
– Rinkausi tokį būdą galbūt todėl, kad pastačiusi spektaklį Vokietijoje įsitikinau, jog šiuo metu man nuobodu tik „versti“ pjesę. Gal bus kada įdomu vėl, kol kas nėra.
Dabar, prieš repetuodami tam tikras scenas, aptariame, kur galėtų eiti būsima scena, kas mums svarbu, įdomu, pafantazuojame kartu. Tuomet aš visą tą mūsų minčių lietų išanalizuoju ir į kitą repeticiją atnešu tekstą. Perskaitome, improvizuojame pagal pasiūlytą tekstą, o jei paprašau, bandome sakinius apsukti taip, kad aktoriams patogiai verstųsi jų pačių liežuviai. Man nėra nieko baisiau nei jausti, kad režisieriaus parašytas tekstas aktoriui nelimpa, t. y. netinka tam žmogui, bet vis tiek sako. Mane tai iškart atstumia, gal taip jaučiu režisieriaus „įsikandimą“ ir negalėjimą paleisti ar pakeisti dalykų. Susumuojant, tai devised principas gal netgi ne geriausiai atspindi tai, ką darau.
Dirbti savais metodais man yra didžiulė dovana, tai rodo ir didelį teatro pasitikėjimą manimi, už tai esu be galo dėkinga.
– Švietimas – jau ne vienus metus Lietuvoje opi tema. Kaip įsiterpia humoras, kalbant apie gana skaudžias problemas? Kodėl jo reikėjo ir kuo jis pagilina spektaklį?
– Humoro jausmas man – viena esminių žmogaus savybių. Humoras man yra vertybė. Saviironija – maksimaliai svarbi. Ypač šiais narcizų ir emocinio šalčio laikais. Gebėti iš savęs juoktis yra gebėti save reflektuoti ir mokėti palaikyti atstumą tarp savęs ir problemos, tarp savęs ir temos. Reikia suvokti savo menkumą.
Nėra taip, kad humoro reikėjo. Jis tiesiog ten yra, nes žmonės, su kuriais dirbu, turi gerą humoro jausmą. Jis spektaklyje, nes aš daug juokauju. Juokauju, kad neverkčiau. Humoras savaime koduoja skaudžius dalykus. Gyvenimas tragikomiškas. „Mokyk mane“ taip pat, turbūt, labiausiai tiktų tragikomedijos, o gal labiau satyros žanrui, tačiau ir spektaklio žanro apsibrėžimo atsisakau.
Apskritai, juk Vilniuje spektaklis gali skambėti vienaip, kitam mieste ar šalyje – dar kitaip. Niekada nereikia uždėti žiūrovui išankstinio filtro, per kurį jis žiūrėtų kūrinį. Tai mokykla. Tema tikrai neišsemiama, tad labai kviečiu į teatrą – į Mokytojų dienos šventę Nacionalinėje „Vilties“ gimnazijoje.
– Kokiai auditorijai skirtumėte šį spektaklį ir ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš jo?
– Visų pirma, dedikuoju šį spektaklį savo pusseserės Gabrielės Skiriūtės atminimui. Skiriu „Mokyk mane“ visiems, kurie ėjo į mokyklą, kurie nėjo į mokyklą, sėdėjo pamokose, bėgo iš pamokų, mylėjo mokyklą, jos nekentė, gaudavo dešimtukus, gaudavo dvejetus… Norėčiau, kad žiūrovai iš spektaklio išsineštų tai, ką atsinešė ateidami į teatrą, – rankinę, paltą, piniginę, ir būtinai – telefoną (šypsosi).
