Rašė Stefaniia Dushkevich
Vidinis balsas mus lydi kasdien: jis gali būti moteriškas ar vyriškas, veikti kaip kritikas, pašnekovas ar net priešas. Tačiau ar jis gali tapti tyrinėjimo ir meno objektu? Apie vidinį balsą kalbamės su Aleksu Jukumu, kūrėju, kilusiu iš Klaipėdos, teksto ,,Manual For The Inner Voice“ autoriumi. A. Jukumas – tarpdisciplininis menininkas, savo kūryboje vykdantis meninį tyrimą, orientuotą į vidinį klausos konstruktą – vidinį balsą ir klausos vaizduotę, jį formuojančias erdves ir platesnius su šiuo reiškiniu susijusius kontekstus. Jis dirba su virtualiąja realybe, tekstais, judančiais vaizdais, performansais ir net pasivaikščiojimais kaip menine praktika.
– Kas Tau yra vidinis balsas: draugas, kritikas ar kūrybos partneris?
– Tai mano minčių įgarsinimas. Iš dalies įsivaizduoju jį kaip aktorių ant scenos, atliekantį vaidmenį, kurį aš režisuoju, – skaitantį mano mintis ar impersonuojantį kieno nors kito balsą. Panašiai kaip skaityti tekstą kieno nors kito įsimintu balsu.
– Žvelgiant iš fotografo perspektyvos – ar, Tavo manymu, įmanoma nufotografuoti garsą? Kaip jis galėtų atrodyti vizualiai?
– Šiuo metu savęs fotografu nelaikau – jau ilgą laiką stengiuosi atsikratyti šios etiketės, nes mano praktika senokai prasiplėtusi. Prieš kurį laiką gal būčiau save laikęs menininku, tačiau dabar šis terminas, atrodo, pritraukia daug nenorimų asociacijų. Vizualizavimo klausimą išskirčiau į dvi dalis: pirma – vidinės kalbos (endofazijos) vizualizavimas prieš akis. Mintys telieka mintimis tol, kol jos neužfiksuotos tekste, ir jame lieka iki tol, kol šio interviu skaitytojas vėl jas įgarsins savo vidiniu balsu. Antra – vidinė garsinė reprezentacija, ne tiek susijusi su kalba, kiek apimanti garsinę vaizduotę. Man pavyko ją spekuliatyviai apskaičiuoti įsivaizduojant aidą ir išmatuojant laiko tarpą nuo garso išleidimo iki jo grįžimo. Iš šio pastebėjimo gimė „Echolocation 1“, kur savo išmatuotą erdvę (apie 100 m) apėjau Vilniaus Katedros aikštėje, iš esmės perkeldamas savo vidinę erdvę į realybę.
– Pasivaikščiojimą naudoji kaip kūrybos metodą. Kuo menininko ėjimas skiriasi nuo paprasto pasivaikščiojimo mieste?
– Čia pasakysiu Pierre’o Bismutho žodžius, kurie užrašyti ir Šiuolaikinio meno centre: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.“ Vaikščiojimą kaip meninę praktiką galima suvokti iš skirtingų kampų. Mano kūryboje jis dažnai veikia kaip beobjektė architektūra arba kaip žemėlapiavimo įrankis, kaip Katedros aikštėje įgyvendintame projekte „Echolocation 1“. Mano asmeninis santykis su vaikščiojimu yra labiau peripatetinis: jis prasiplečia nuo kūno ir aplinkos santykio ir virsta mechanizmu, leidžiančiu sukaupti mintis. Taip kiekvieno pasivaikščiojimo galutinis taškas tampa nebe fizine vieta, o vieta vidiniame minčių žemėlapyje.
– Klaipėdoje sukūrei neoficialią gatvės galeriją. Kas Tave labiausiai žavi neformaliuose meno rodymo būduose?
– Nuo seniai turėjau gyslelę neformaliam menui. Tuo metu, kai ją įkūriau, neturėjau daug prieigos prie oficialių erdvių, tad tokie rodymo būdai atrodė nebloga išeitis – ką nors parodyti ir paeksperimentuoti. Iš esmės tai suteikė laisvę būti nemenininku. Dabar, studijuojant ir turint didesnę prieigą prie erdvių ir oficialių rodymo būdų, neformalumas nebėra tik išeitis problemai spręsti, o daugiau būdas susigrąžinti laisvę.
– Kaip apibūdintum savo kūrybos procesą – labiau kaip mokslinį eksperimentą ar meninę intuiciją?
– Dėl paprastumo dažnai projektą įvardiju kaip meninį tyrimą. Tačiau Lietuvoje, bent jau kol kas, meninis tyrimas ir jo prasmė mokslui vis dar dažnai kvestionuojama. Mano požiūrį į tai, kas yra meninis tyrimas, geriausiai apibūdina Carlo Gustavo Jungo „Raudonoji knyga“. Kaip teigė C. G. Jungas, teorija atsiranda vėliau – iš būtinybės suprasti tai, kas jau įvyko. Panašios logikos laikausi ir savo vidinio balso projekte.
– Ar Lietuvos miestai, Tavo akimis, turi savitą garsinį identitetą? Kuris miestas labiausiai įkvepia savo skambesiu?
– Lietuvos miestus labiau prisimenu kaip erdves, tačiau nuo 2023-iųjų kiekvienais metais atsidurdavau Nidos meno kolonijoje būtent šaltuoju laikotarpiu. Praeitais metais teko pabūti vasarą ir ten užbaigti Mokslo tarybos finansuotą projektą. Vis dėlto visada Nidą įsivaizduosiu kaip užšalusią baltą plynę – tarsi popieriaus lapą mintims išrašyti, pabūti su savimi, sugrįžti į savo mintis.
– Dirbtinis intelektas (DI) daugeliui menininkų kelia nerimą, tačiau, kiek žinau, Tu jį naudoji kaip pagalbinį įrankį. Kaip manai, kur šiandien driekiasi riba tarp menininko ir DI?
– Iš pokalbio su Artūru Bukausku (kino režisierius, meno daktaras, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros docentas) įstrigo mintis, kad žmogaus istorijoje dar niekada nebuvo įrankio, kuris kartu nebūtų ir ginklas. Tad jį įsivaizduoju kaip įrankį: man įdomus jo veikimo principas, todėl apie jį esu kalbėjęs kūryboje, tačiau tiesiogiai su juo nekuriu. Jo atsiradimas primena įdomų etapą: atsiradus fotografijai, Paul’is Delaroche’as tarė: „From now painting is dead“, kalbėdamas apie tiesioginę pasaulio reprezentaciją. Tačiau, grubiai tariant, tapyba adaptavosi daryti tai, ko kamera negali užfiksuoti. Tad iš šios perspektyvos man ne tiek įdomu, ką kuria DI, kiek tai, kaip keisis jo veikiamos medijos. Dažnai jo kuriamas produktas painiojamas su menu, o kartu kyla klausimas, koks bus realus DI poveikis disciplinoms, jei iš esmės jis liks tik medijų lygmens.
– „Manual for the Inner Voice“ primena instrukciją tam, ko paprastai neįmanoma išmokti. Ko pats išmokai kurdamas šį projektą?
– Lietuvos mokslo tarybos remiama praktika buvo neįtikėtinas postūmis – ne tik praplėtė, bet ir apibendrino visą tyrimą. „Manual for the Inner Voice“ buvo esminis projekto taškas, aprėpęs iki tol sukauptus eksperimentus su vidiniu balsu ir vidine garsine vaizduote. Dabar šis tekstas man yra pradinis taškas ateinančiame, didesniame, projekto etape.
– Ar planuoji ateityje daugiau dirbti ir su kitais pojūčiais – ne tik su klausa ar rega?
– Planų 2026-iesiems yra daug, taip pat ir visiškai atskirų projektų, nepriklausančių nuo vidinio balso tyrimo. Tiesa sakant, kūryboje žmogaus pojūčių neišskirčiau – užmerkus akis ar užsidengus ausis pojūtis išlieka ir prisideda prie visumos. Tačiau kuo toliau, tuo labiau linkstu prie beobjekčio meno, nes jam reikalingas žiūrovas kaip liudininkas. Tad ne tiek ieškau žiūrovo pojūčių, kiek siekiu savo kūrybai dokumentuoti pasitelkti tik žiūrovų atmintį.
