Kalbino Paulius Andriuškevičius
Jaunosios kartos tapytojas Paulius Šliaupa savo kūryboje peizažą išlaisvina iš tradicinio atvaizdavimo ribų ir paverčia jį būsena – kintančiu, sluoksniuotu, jautriu santykiu su aplinka. Jo darbuose susitinka geologinis laikas, technologijų persmelkta dabartis ir asmeninė patirtis tarp skirtingų geografinių vietų – nuo Dzūkijos iki Paryžiaus ar Hanojaus. Su menininku kalbamės apie parodą „Stebintis peizažas“, apie kūrinių paviršius, rezidencijų patirtis ir apie tai, kodėl kūryba šiandien jam yra būdas permąstyti realybę.
– Galerijoje „Meno niša“ surengtos savo parodos „Stebintis peizažas“ pristatymo tekstą pradedi žodžiais: „Paroda prasideda ne nuo vaizdo, o nuo būsenos“. Iš tiesų abstrakčiame mene, kurį daugiausia ir kuri, labai svarbu jausmai ir patirtinės būsenos. Gal galėtum pasidalyti, kokios būsenos ar būsenų būdamas sukūrei parodos darbus ir kokias žiūrovo/ės būsenas jie, Tavo manymu, gali sukelti?
– Kurdamas „Stebintį peizažą“ buvau tokios būsenos, kurią pavadinčiau budrumu, – tarsi nuolat įsiklausydamas į tai, kas vyksta aplink, bet kartu ir manyje. Tai nebuvo aiški emocinė būsena, veikiau slinktis tarp skirtingų patirčių: nuo pasidavimo ir lėtumo iki lengvo nerimo, kylančio suvokiant, kaip stipriai technologijos jau įaugusios į mūsų santykį su aplinka. Blaškiausi tarp gyvenimo didmiesčiuose – Paryžiuje, Hanojuje ir ramybės Dzūkijos kaime. Man buvo svarbu ne kontroliuoti vaizdą, o leisti jam atsirasti iš santykio – su upe, rūku, skirtingais kraštovaizdžiais, garsais ir judesiais. Šia prasme kūrimas tapo pratimu išbūti neapibrėžtume, priimti trapumą ir atsisakyti aiškios krypties. Kūrimo procese motyvai nutolo nuo pirminės formos, tapo mažiau atpažįstami ir žiūrovui gali pasirodyti kaip abstraktūs.
Parodos darbai gimė iš lėto stebėjimo ir sluoksniavimo proceso. Tapyboje paviršiai kaupė laiką tarsi nuosėdas – prisiminimų, šviesos, patirtų peizažų fragmentus. Vaizdo darbuose kamera tapo nebe neutraliu įrankiu, o pažeidžiamu kūnu, kuris gali prarasti orientaciją, kristi, būti veikiamas aplinkos. Tokia pozicija leido peizažą suvokti ne kaip foną, bet kaip gyvą struktūrą, kuri mus formuoja tiek pat, kiek mes formuojame ją.
Tikiu, kad žiūrovui šie darbai gali sukelti sulėtėjimo ir įsitraukimo būseną – momentą, kai nebesinori ieškoti aiškaus naratyvo, bet norisi pabūti su vaizdu ir būsena, kuri dar tik formuojasi. Galbūt atsiranda ir lengvas nestabilumo jausmas, kviečiantis permąstyti savo santykį su aplinka ir technologijomis.
– Pakalbėkime plačiau apie Tavo kūrinių paviršius. Kartais sunku net įsivaizduoti, kad po tirštu impasto sluoksniu dar tūno drobė. Mažieji tavo kūriniai parodoje itin skulptūriški, grūdėti, primenantys iškasenas. Jie harmoningai veikia drauge – tarytum nedideli sekretai, iškasti iš žemės. Ar galėtum plačiau papasakoti apie techniką, metodą ir procesą, kuriais naudodamasis juos sukūrei?
– Kūrinių paviršius man nėra tik formalus tapybos elementas – jaučiu, kad jame sutirštėja laikas. Tapydamas tepu sluoksnius greitai, dažniausiai karštomis vasaros dienomis, tačiau kūrimo procesas trunka ilgai – nuo savaitės iki kelerių metų, todėl tapau daug darbų vienu metu, juos dedu vieną šalia kito ir kuriu dialogą. Sluoksniuoju smėlį, įmaišau pigmentų, tekstūrinę pastą, rastus daiktus, nuskenuoju ir atspausdinu 3D objektus iš gamtos, vėliau juos įauginu, kartais paviršius iš dalies nugremžiu, nušlifuoju, išraižau, leidžiu paviršiui bręsti beveik geologiškai. Man svarbu ne tiek sukurti vaizdą, kiek sudaryti sąlygas jam atsirasti iš santykio su medžiaga.
“Žymės”, 46×36, mišri technika, 2025. Nuotr. aut. Paulius Šliaupa
Impastą naudoju dėl kūniškumo – noriu, kad žvilgsnis liestų paviršių, kad tapinys turėtų tankį ir svorį. Tapydamas dažnai paveikslus padedu ant žemės ar atremiu į medį, kad galėčiau juos lyginti su aplinkinėmis gamtos struktūromis, stebėti, ar jie pakankamai įtikinantys kaip žemės grumstai aplinkui.
Kūriniai parodoje kilo iš stebėjimų – ledo įtrūkių, vandens judėjimo, žemės struktūrų. Tai ne konkretūs peizažai, o veikiau jų pėdsakai. Man svarbu, kad žiūrovas jų neperskaitytų iš karto, bet patirtų.
– Peizažo žanras dailėje turi gilias tradicijas. Tai paprastai kūriniai, vaizduojantys gamtą, kurioje matyti arba ne žmogaus veiklos žymės. Kaip transformuojasi peizažo sąvoka Tavo darbuose ir kokia ji išryškėja parodoje?
– Mano darbuose peizažas nutolsta nuo tradicinės dailės sampratos. Man jis nėra objektas, kurį galima apžvelgti iš saugaus atstumo. Peizažą patiriu kaip santykį – kaip gyvą, veikiančią struktūrą, kuri tęsiasi per kūną, atmintį ir jutimą. Todėl parodoje jis atsiskleidžia ne kaip scena, o kaip būsena, į kurią žiūrovas patenka.
Augau šeimoje, kurioje abu tėvai ir senelis – geologai, tad nuo vaikystės mokiausi matyti žemę ne kaip paviršių, o kaip laiką – sluoksniais susiklosčiusią istoriją. Daug laiko praleidžiu kaime. Galbūt todėl peizažas man – ne vaizdas, o patirtis, ne horizontas, o artumas.
Šis individualus santykis persikelia ir į kūrybą. Mane domina ne reprezentuoti kraštovaizdį, bet leisti jam atsirasti iš fragmentų. Atsisakau „didžiojo vaizdo“ pretenzijos ir vietoj to renkuosi pėdsakus ir nuotrupas, nes būtent juose atsiveria tikroji aplinkos kaita ir trapumas.
Technologijos mano darbuose taip pat keičia tradicinį peizažo suvokimą. Kamera nėra neutrali stebėtoja – ji tampa kūnu, pažeidžiamu ir įtrauktu į aplinką. Drono perspektyva, dažnai siejama su kontrole ar galia, čia kalba apie pasidavimą neapibrėžtumui. Vaizdas gimsta ne iš dominavimo, o iš santykio su srove, šviesa, oru ar kritimu.
Parodoje peizažas išryškėja kaip abipusis procesas – nuolat konstruojamas ir perrašomas laukas, kuriame mes veikiame aplinką tiek pat, kiek ji veikia mus. Stebėti čia reiškia nebūti atokiai, o būti įtrauktam, tarsi pačiam tapti stebimo peizažo dalimi.
– Daug keliauji po pasaulį, važinėji po įvairias meno rezidencijas. Kita Tavo stotelė – Argentina. Ką Tau ir Tavo kūrybai duoda šis blaškymasis po pasaulį? Kaip atrodo Tavo dienos, jei palygintum, kai būni rezidencijoje ir kai kuri savo studijoje Belgijoje? Kokia, Tavo manymu, rezidencijų nauda meno kūrėjui?
– Kelionės ir rezidencijos man nėra tik fizinis judėjimas iš vienos vietos į kitą – veikiau tai būdas išjudinti savo žvilgsnį. Atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje tampu budresnis, jautriau reaguoju į garsus, šviesą, žmonių judėjimą. Šios patirtys vėliau natūraliai persikelia į kūrybą – ne kaip tiesioginiai vaizdai, bet kaip būsenos ar ritmai.
Rezidencijų metu dienos paprastai būna atviresnės atsitiktinumui, sąmoningai bandau rasti tai, kas aplink mane yra nepastebėto. Daug vaikštau, stebiu, renku garsus ir vaizdus, leidžiu aplinkai formuoti darbo kryptį. Tai laikas, kai galiu sau leisti nežinoti ir dar neapsibrėžti rezultato. Sugrįžus namo atsiranda daugiau struktūros ir rutinos. Grįžtu su sukaupta medžiaga ir prasideda lėtesnis, koncentruotas procesas: atranka, montavimas, eksperimentai su medžiaga, bandymas suprasti, kokią kryptį diktuoja sukaupti vaizdo ir garso įrašai.
“Struktūros”, 170×100, mišri technika, 2024. Nuotr. aut. Paulius Šliaupa
Praėjusiais metais dalyvavau M.A.P. rezidencijoje Hanojuje, Vietname, kurios tema buvo mobilumas. Ten mobilumą patyriau ne tik kaip fizinį judėjimą mieste, bet ir kaip nuolatinį prisitaikymą prie skirtingų kultūrinių ritmų, technologijų ir savo paties jutimo.
Kartą, šnekant su viena menininke kilo klausimas: kurgi dingsta visos miesto šiukšlės? Vedamas smalsumo išsinuomojau motociklą ir išvažiavau ieškoti tos vietos. Atvykęs radau milžiniškus aptvertus atliekų kalnus, išstūmusius ten kadaise buvusius kaimus, o greta jų – tarsi iš niekur išaugusius kareivių miestelius. Važiuodamas tolyn ant kalvų pamačiau degantį mišką. Norėjau jį nufilmuoti, bet pradėjus kilti aukštyn mane sustabdė jaunas kareivis – varydamas buivolų kaimenę jis šaukė, kad kalno viršūnėje laukia pražūtis. Netrukus prasidėjo artilerijos bandymai, žemė ėmė drebėti nuo sprogimų ir teko sprukti.
Ši trumpa istorija yra tik viena iš daugybės kelionėse patirtų dienų, kai pajaučiu, kaip ir kur toliau turėtų judėti mano kūryba. Tokiose situacijose peizažas atsiskleidžia ne kaip fonas, o kaip įtampos ir galios santykių persmelkta erdvė, reikalaujanti budrumo ir jautraus žvilgsnio.
Manau, kad rezidencijų vertė – ne vien kūriniai ar nauji ryšiai, bet ir galimybė trumpam ištrūkti iš savo įpročių. Jos sukuria tam tikrą tarpinę būseną – esi tarp vietų, tarp rutinų, tarp tapatybių. Toje tarpinėje erdvėje dažnai atsiranda daugiau klausimų nei atsakymų, bet būtent jie ir pastumia kūrybą į priekį. Net ir tas nuolatinis blaškymasis man atrodo produktyvus – jis neleidžia pernelyg įtvirtinti vieno matymo būdo ir primena, kad svarbiausia išlikti judriam tiek fiziškai, tiek mąstymu.
– Kaip apibūdintum Lietuvos šiuolaikinės tapybos lauką? Kuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo Belgijos meno scenos, kas Tau jame atrodo įdomiausia ir kodėl?
– Lietuvos šiuolaikinės tapybos lauką vertinu kaip jautrų ir refleksyvų. Vis dar pastebimai dominuoja figūratyvi tapyba – atpažįstamumas dažnai išlieka vienu svarbiausių kriterijų, leidžiančių žiūrovui greičiau užmegzti ryšį su kūriniu. Dėl to lietuviškoje tapyboje jaučiu daugiau asmeniškumo, egzistencinės pocizijos, net tam tikro intymumo.
Belgijos meno scena man atrodo atviresnė eksperimentui. Tai susiję su jos geografine ir kultūrine padėtimi – būdama tarsi Europos centru, ji natūraliai sugeria daugybę skirtingų kultūrinių įtakų. Ten abstrakti tapyba turi stipresnes tradicijas, tačiau ji dažnai funkcionuoja ne tik kaip vizualinė kalba, bet ir kaip pačios tapybos prigimties tyrimas: kas yra paveikslas, kur jis prasideda ir baigiasi, koks jo santykis su erdve ar žiūrovu. Atsiranda daugiau formalumo, konceptualaus atstumo, kartais net analitinio žvilgsnio į pačią mediją.
Gyvenimas Belgijoje man suteikė tam tikro nepriklausomumo ir leido neprisitaikyti prie vienos meno scenos lūkesčių – atsirado galimybė judėti tarp skirtingų mąstymo laukų. Galbūt todėl man įdomiausia stebėti šias dvi kryptis ne kaip priešpriešas, o kaip papildančias viena kitą: lietuvišką jautrumą ir asmeninę poziciją bei belgišką laisvę klausti, kas apskritai šiandien gali būti tapyba.
– Ar galėtum suformuluoti priežastis, kurios labiausiai Tave paskatino tapti meno kūrėju, ir kokia, Tavo manymu, yra meno vertė ir galia būtent šiandienos pasaulyje?
– Meno kūrėju tapau todėl, kad pajutau vidinį poreikį ieškoti savito santykio su pasauliu, o ne tik perimti jau suformuotas mąstymo schemas. Mokykloje mokiausi taisyklių, kaip reikia mąstyti ir gyventi, tačiau manyje vis stiprėjo noras nuo jų nutolti. Vieną pavasario dieną, eidamas po pamokų, staiga aiškiai pamačiau ir pajutau, kaip aplink mane žaliuoja medžiai, užuodžiau drėgnos žemės kvapą, – iki tol atrodė, kad gamta egzistuoja tik per atostogas. Nuo tos dienos pradėjau dažniau žiūrėti į dangų nei į tai, kas yra po kojomis, ir būtent tas žvilgsnio poslinkis tapo svarbia mano kūrybinio mąstymo pradžia. Kūryba man yra būdas permąstyti realybę, kurti alternatyvias jos patyrimo formas ir kalbėti apie tai, kas netelpa į racionalią kalbą. Šiandien, kai pasaulis tampa vis greitesnis ir labiau standartizuotas, meno vertė – jo gebėjimas sustabdyti, atverti jautrumą ir praplėsti mūsų suvokimo ribas. Jo galia – ne atsakymai, bet galimybė priminti, kad tikrovė visada yra gilesnė ir paslaptingesnė, nei esame linkę manyti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
