Kalbino Ieva Klimaitė
„Lietuvoje daug užmojo. „Aš negaliu“ čia neegzistuoja“, – šypsosi mokslus Vokietijoje neseniai baigęs ir į Kauną sugrįžtantis šokėjas, choreografas, šokio mokytojas Tadas Almantas. Užsienyje storą odą užsiauginęs menininkas į Lietuvą atveža pirmąjį savo solo spektaklį – premjerą „Kartais gyvenimas būna tamsus“.
– Tadai, kaip atrodė Tavo šokio kelias? Kokie jo vingiai šiandien atrodo svarbiausi?
– Vaikystėje turėjau daug fizinės veiklos, buvau aktyvus vaikas, tačiau pasižymėjau ir gera vaizduote – nuolat prisigalvodavau įvairių menamų situacijų ar net įsivaizduojamų veikėjų. Galbūt todėl gana greitai patraukė gatvės šokis – kažkas tarp fiziškumo ir fantazijos.
Gatvės šokis man buvo hobis. Su šiuolaikiniu šokiu, galima sakyti, susipažinau atsitiktinai. Šokio stovykloje Ignalinoje Marijanas Staniulėnas ir „M“ studijos komanda vedė šokio užsiėmimus. Dalyviams jie parodė filmą „Pina“ apie Pinos Bausch vokišką šokio teatro tradiciją. Jis mane nepaprastai sužavėjo – panorau pasukti į šią pusę.
Mano pirmaisiais šiuolaikinio šokio mokytojais „M“ studijoje buvo Marius Pinigis ir Lina Puodžiukaitė – jie mane inspiravo, panorau tapti profesionaliu šokėju. Mano tėvai nėra menininkai, šeimoje jų taip pat buvo nedaug, tad kelias klojosi per atradimus. Vėliau – šokio teatras „Aura“, paruošiamoji grupė intensyviai šokantiems mėgėjams, M. K. Čiurlionio menų mokykla ir studijos užsienyje: iš pradžių – Nyderlanduose, paskui – Vokietijoje. Dabar turiu šokio bakalauro ir šokio pedagogikos magistro laipsnius.
– Kaip atrodė studijos ir gyvenimas užsienyje? Ar buvo momentų, kai šokį norėjosi nustumti į šalį?
– Studijos buvo labai intensyvios – ilgas tvarkaraštis, daug mokomųjų dalykų. Vykdavo ne tik praktinės, bet ir kontekstinės pamokos, pavyzdžiui, šokio istorijos ar anatomijos. Tik vėliau supranti, kaip svarbu turėti tokius įrankius, pajunti jų naudą.
Dėstytojai sąmoningai mums duodavo išbandymų – tiek fizinių, tiek psichologinių ar protinių. Vis laukėme, kada pasidarys lengviau, galėsime atsikvėpti. Tačiau bandymas išeiti iš komforto zonos niekada nesibaigė. Labai džiaugiuosi, kad sugebėjau studijas pabaigti, galėjau augti, pažinti save, pamatyti, kaip elgiuosi sudėtingose situacijose. Šiandien tai turi įtakos ir darbiniam kontekstui.
– Ar labai skiriasi Lietuvos ir Vokietijos šokio laukas?
– Pastebiu, kad Vokietijoje karpomi kultūros biudžetai, menkiau finansuojami maži pastatymai, laisvai samdomų menininkų darbai. Daugiau dėmesio skiriama teatrams, operoms, didesniems pastatymams. Juos dažniausiai žiūri visai kitas žiūrovų kontingentas – pradedant jų poreikiais, amžiumi ar tuo, dėl kokio meno – tradicinio ar eksperimentinio – jie ateina.
Šokio lauke daug diskutuojama apie hierarchijos santykius, lyčių, rasės, kūno galimybių klausimus. Pastatymų metu neretai atvyksta intymumo koordinatoriai – žmonės, atsakingi už kontaktinį darbą, prisilietimus, taip siekiant išvengti klaidų ar prastąja prasme pasenusių darbo metodų. Sutartyse nurodomos konkrečios darbo valandos – jei numatyta pietų pertrauka, žmonės iš tiesų pietauja.
Daug dėmesio skiriama menininkų darbo gerovei, tačiau kartu atsiranda ir daug biurokratijos. Visi šie dalykai formuoja visą šokio lauką, o iš to galima daug ką išmokti – apie monopolizavimą, perteklines galias, apie tai, kad daug ką lemti gali ne tik tavo gebėjimai. Apie tai Lietuvoje, prieš studijas užsienyje, galbūt niekada nebūčiau susimąstęs, todėl tai yra labai įdomu.
– Kokią didžiausia pamoka iš metų, praleistų svetur?
– Išsinešu įvairių patirčių, platesnį akiratį, pažintį su kitokiu požiūriu ir, be abejonės, daug smagių prisiminimų. Supratau, kad apie mane, Lietuvą, Rytų flangą užsienyje žinoma mažai. Per tuos metus užsiauginau storesnę odą, nes už savo buvimą kitoje šalyje tenka lengvai pakovoti. Lietuva man kol kas atrodo daug jaukesnė.
Gan ilgai Vokietijoje jaučiausi emigrantu – sudėtinga biurokratija, kitoks mentalitetas… Lietuvoje pajaučiau daug šilumos, o šokio lauke – veržlumo. Čia daug užmojo. „Aš negaliu“ Lietuvoje neegzistuoja. Net jei finansavimas daug menkesnis nei Vokietijoje, o teatrų žymiai mažiau, lietuvių lygis ne ką prastesnis. Pastebėjau, kad čia daug kalbama apie raišką pasitelkiant jausmą, emocijas. Vokietijoje daugiau kalbėdavome apie sąnarius, o žodžio „jausmas“, ko gero, negirdėjau nė vienoje paskaitoje.
– Kaip keičiasi Tavo požiūris į šokį? Kokie dalykai tampa vis svarbesni, įdomesni?
– Po truputį didėja pasitikėjimas savimi, auga drąsa – jaučiu, kad esu savo rogėse. Kuo toliau gilinuosi ir matau kuriančius lietuvių ir užsienio menininkus, jų kūnų galimybes, kaip plečiasi šokio laukas, tuo labiau noriu augti pats.
– Kaip per laiką pasikeitė Tavo santykis su savo kūnu?
– Laikui bėgant atsiranda brandesnis suvokimas apie save, kiek galima spausti kūną plačiąja prasme. Žiūrint atgal, labiausiai įstrigo, kad kūnui reikia duoti pailsėti nuo stipraus streso – ilguoju laikotarpiu svarbu būti ne sprinteriu, o bėgti maratoną. Atkurti savo rezervus. O kūnas, nors dar esu jaunas, amžėja – neša savo naštą.
– Netrukus su „Nuepiko“ pristatysi šokio ir teatro spektaklį „Kartais gyvenimas būna tamsus“. Kaip kilo jo idėja?
– Šią idėją brandinau pusantrų metų. Norėjau dirbti su savo kūnu – juk įprastai choreografiją kuriu kitiems. Stebėjau senus muzikos įrašus iš koncerto ir pamačiau grupę „Mazzy Star“. Dešimtasis dešimtmetis, Los Andželas, psichodelinis rokas. Dėmesį patraukė jauna vokalistė, man patiko jos manieros. Pradėjau internete skaityti apie grupę, klausytis interviu. Per vieną jų vokalistės paklausė: „Ką atsakai tiems žmonėms, kurie sako, kad jūsų muzika jiems per tamsi?“ „Kartais gyvenimas būna tamsus“, – atsakė ji.
Ši frazė tapo mano spektaklio, kalbančio apie sunkumus, pavadinimu. Čia atsispindės tam tikri asmeniniai mano gyvenimo etapai: vaikystė, paauglystė, studijos, jų metu patirti tikri ar įsivaizduojami sunkumai. Tai nėra vien tragedija – situacijose ieškau ir komiškumo, plaku jas į bendrą miksą, ieškau šviesos. Galbūt tai padės pakylėti tuos, kurie jaučiasi esantys tamsoje. Man svarbiausia, kad žiūrovas suvoktų tam tikrą spektaklio potekstę – šviesą, suprastų, kad daugumą sunkumų galime įveikti, kad yra būdų su gyvenimo tamsa dorotis. Norisi suteikti viltį, o kartais iš tų sudėtingų situacijų ir pasijuokti.
Spektaklyje „Kartais gyvenimas būna tamsus“ žiūrovai išvys ir akimirkų iš mano gyvenimo. Pavyzdžiui, vaikystėje televizorius man buvo draugas – žiūrėdavau viską: nuo filmukų iki „Depeche Mode“ koncertų ar „Operos fantomo“ įrašų. Pirmoji scena prasideda būtent nuo to – veikėjo, stebinčio transliacijas per televizorių.
– Spektaklis – apie gebėjimą tamsoje pamatyti šviesą. Pats esi labiau optimistas ar pesimistas?
– Buvo tamsių momentų, bet šviesa ateina. Daug kas pareikalavo jėgų, tačiau susitvarkyti su sunkumais pavyko. Sakyčiau, kad esu realistas, aplinkiniai sakytų, kad esu pesimistas – dėl reiklumo sau, lengvo nepasitikėjimo, savikritikos. Kuo mažiau leidžiu abejonėms save apnikti, tuo daugiau padarau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
