Eiti ar neiti. Teatras (spektaklių recenzijos) |

Recenzavo Goda Dapšytė

Tomo Tereko nuotr.

TEARFUL WORDS

Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Gedulas – viena individualiausių ir kartu universaliausių žmogiškų patirčių, Tačiau apie jį viešumoje kalbama itin mažai. Kai kalbama, pabrėžiama gedinčiųjų stiprybė. Gedulas – nepatogi tema, nes primena, kiek daug mes nekontroliuojame, koks nenuspėjamas gali būti gyvenimas ir kad viskas aplink mus – realiai, o ne poetiškai laikina.

Atsispyrusi nuo lietuviškų raudų tradicijos jaunosios kartos režisierė Agnė Ambrozaitytė spektaklyje „Tearful Words“ (liet. „Ašaroti žodžiai“) bando kelti klausimą, kaip teisingai gedėti šiandien? Atsakymo kartu su aktoriais Digna Kulionyte, Justina Burakaite, Sauliumi Ambrozaičiu, Aurelijumi Pociumi ir Kotryna Chmieliauskaite, vokaliste Salomėja Petronyte ir tūbininku Miku Kurtinaičiu režisierė ieško per pavienius, iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje mažai susijusius fragmentus, o sujungia juos netikėtu, bet taikliu humoru.

Pagrindinis Andrėjos Puskunigytės scenografijos elementas – didžiulė širma-ekranas, o tarsi ledynai vis atsiskiriančios jo dalys vis pridengia „Menų spaustuvės“ scenoje atsakymų, išeičių ar ašarų ieškančius aktorius. Taip sukuriamas saugus filtras, kurio neretai ieško šiuolaikinė visuomenė, kai kas nors atvirai prabyla apie neišvengiamą pažeidžiamumą. Tik tai kartu ir kiek atitolina publiką nuo gana subtilaus ir intymaus sceninio veiksmo. Dianos Barkovskajos kostiumai taikliai atspindi po netekties išvirkščiu virtusį pasaulį.

Spektaklis formuojamas iš trapių, vienas su kitu lyg nesusijusių, švelnios ironijos lydimų fragmentų nuo slėpynių žaidimo iki užuojautos reiškimo šarvojimo salėje nejaukos (choreografė Ugne Kavaliauskaitė), nuo aktoriaus mokymosi verkti iki paukščių čiulbėjimo lydimos procesijos, nuo teisingo gedėjimo seminaro iki išsilaisvinimo dainuojant. Pasakojimas apie tai, ką reiškia gedėti, formuojamas ne kaip rišlus pasakojimas, o kaip atpažįstamų momentų mozaika iš minimų, daugelio patiriamų, bet sunkiai paaiškinamų, gedului būdingų bangų.

Apie nepakeliamą, todėl nutildomą skausmą scenoje kalbama lengvai ir neprikišamai: segantis auskarą, lūždamos nusvyra rankos, o vienas prisilietimas prie to, kas nebepasiekiama, gali iš naujo sudaužyti širdį, tačiau visa tai netrukdo čia pat pašmaikštauti, nes, nepaisant netekčių, skausmo ir sutrikimo, su visu tuo neišvengiamai tenka gyventi.

REKOMENDUOJAMA: gedėjusiems ir gebantiems su humoru pažvelgti į žmogiškąją egzistenciją.

NEREKOMENDUOJAMA: manantiems, kad ne apie viską galima juokauti.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

LIETUVIŲ MIRTIES PRANEŠIMAI. VIENO SPEKTAKLIO ISTORIJA

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Milžinų paunksnėje – taip trumpai būtų galima apibendrinti ir Karolio Kaupinio debiutą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, ir jo vystomą pasakojimą apie teatrą.

Keturių valandų originalus pasakojimas apie benueinančią TO lietuvių teatro epochą kuriamas gretinant (ir net kartais apkeičiant vaidmenimis) dokumentiką ir fikciją. Susireikšminęs režisierius kartu su asmeninių dramų draskomais aktoriais ne itin sėkmingai, gal net kiek desperatiškai bando rekonstruoti spektaklį apie Romeo ir Džuljetą. Tiksliau, prikelti bandoma ne spektaklį, kuris toje pačioje scenoje sėkmingai rodomas jau 23 metus, o jo premjeros akimirkos stebuklą, kurio, kaip atskleidžia interviu ekrane, nematė publika, o vienintelis liudytojas – režisierius Oskaras Koršunovas. Ši pasakojimo linija tampa akstinu pakalbėti apie lietuvių teatrą, jo tradiciją, legendas ir peripetijas. Spektaklyje kvestionuojamas ne tik režisieriaus, bet ir paties teatro kultas.

Scenos ekrane dominuojančios gausios ištraukos iš televizijų ir teatrų archyvinių vaizdo įrašų be paaiškinimų, ir ne visada pagal atpažįstamą logiką, įsiterpia, papildo, o kartais sujaukia pasakojimą (vaizdo projekcijų autoriai – Simonas Glinskis ir Ričard Žigis). Jo ritmą palaiko nuolatinė įspūdingos nuo hiperrealistinės iki hiperpoetinės svyruojančios Paulės Bocullaitės scenografijos kaita. Visa tai brėžia paralelę tarp gyvenimo ir spektaklio efemeriškumo. Akimirkai atkurti mirusieji ekrane ir suvaidintas bandymas atkurti spektaklį scenoje – vienodai bergždžios pastangos pagauti akimirką.

Kritikos, ironijos ir net šaržo nevengiantis spektaklio dramaturgas ir režisierius K. Kaupinis, ir atrinkdamas, ir montuodamas, ir spektaklyje kontekstualizuodamas archyvinę medžiagą, stokoja precizikos. Jos užtenka tik vienai, bet paveikiausiai ir įdomiausiai spektaklio scenai – aktoriaus pragarui. Dainiaus Gavenonio įkūnijamas aktorius po įtariamos savižudybės atsiduria pragare, kur sizifiškai suka ratu milžinišką rąstą, o vaizdo projekcijoje matoma trumpa, nuolat besikartojanti dokumentinė ištrauka iš Eimunto Nekrošiaus spektaklio repeticijos, kurioje režisierius išsako itin lakoniškas pastabas. Ši kankinantį aktoriaus ir režisieriaus santykį atskleidžianti scena – kone genialus mūsų teatro tradicijos ir aktoriaus paradokso apibendrinimas.

Spektaklyje taikliai nuvainikuojamas teatro (ir meno apskritai) su(si)reikšminimas, apnuoginama jo bejėgystė prieš amžinybę ir kartu neslepiamas susižavėjimas ir nuolankumas scenai, jos kūrėjams ir korifėjams. Tik, regis, pritrūksta atidumo ir atjautos tiems, apie ir per kuriuos pasakojama. Todėl net prabilęs apie mirusiuosius spektaklis primena išorinį auditą, kai, nepaisant vidinės logikos, priežastingumo ir mastelio, iškeliami faktai, dokumentai, citatos labiau ieškant objektyvumo nei tiesos.

REKOMENDUOJAMA: K. Kaupinio kūrybos gerbėjams.

NEREKOMENDUOJAMA: patyrusiems ar išmanantiems lietuvių teatro istoriją.