„Superkoloritas“ – apie skambesį, spalvas ir jausmus

Kalbino Toma Vidugirytė

„Superkoloritas“ – šiuolaikinę estradą kuriantis Adomo Koreniuko (A. K.) ir Giedrės Nalivaikaitės (G. N.) duetas scenoje ir gyvenime. Karantino metu gimęs projektas laviruoja tarp nostalgijos, švelnios romantikos ir lengvo šokio ritmo ir šiandien jau turi du minialbumus, savitą vizualinį pasaulį ir auditoriją ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Apie tai, kaip formavosi jų skambesys, kodėl jausmai jiems svarbesni už triukšmą ir kaip muzika tampa spalva, kalbamės su „Superkoloritu“.

– Grupės idėja ir skambesys gimė per karantiną, gal net kaip žaidimas. Dabar esate sėkminga grupė ir turite du minialbumus, sukaupėte savo auditoriją ir pasirodėte pasauliniuose renginiuose. Kokie lūkesčiai buvo pradžioje? Ar tikėjotės tiek nuveikti per, palyginti, neilgą laiką?

G. N.: Tiesą sakant, tikėjomės! Gal tik dėl karantino užsidarius sienoms labiau kūrėme grupę Lietuvai ir nuoširdžiai neplanavome, kad teks aplankyti tiek daug skirtingų Europos šalių scenų. Visgi sakyčiau, kad šią grupę kūrėme rimčiausiai, palyginti su kitais savo projektais. Prieš kiekvieną žingsnį daug mąstėme – ką ir kaip norime pasakyti, atrodyti, skambėti ir taip toliau. Kai kuriems žmonėms tai atrodė kaip žaidimas, bet gal ir gerai? Juk žaidimas yra dažnai žmonių pamirštamas nuostabus dalykas. Man atrodo, kad rimti žmonės tiesiog pavydi kitiems sugebėjimo sklęsti lengvai ir žaisti, todėl žaidimą nuvertina (šypsosi).

– Atrodo, kad „Superkolorito“ idėja ir skambesys gimė lengvai, bet turbūt buvo daug apmąstymų ir skirtingų krypčių, variantų… Kas buvo sunkiausia vystant skambesį ir kada supratote, kad esate teisingame kelyje?

G. N.: Taip, kaip sakiau, pradžioje tikrai buvo daug konceptualizavimo ir bandymo patiems sau atsakyti į klausimus – ką čia darome ir kodėl būtent taip darome? Pamenu pirmą gabaliuką, kuris net nebuvo „Superkolorito“ – mes dviese sėdėjome svetainėje, Adomas samplino senus mano vinilus su įrašytais paukščių balsais ir iš to bandėme padaryti lengvą ir smagią elektroninę šokių muziką. Taip pat daug šnekėdavome apie jūrą, gamtą, apie norą patyrinėti kurortą kaip reiškinį ir jo muziką. Manau, viena svarbiausių krypčių, kuria norėjome eiti, – tai šviesa muzikoje. Norėjome nešti šviesą, kalbėti apie ją. Būti ne cool, o warm, t. y. šiltais. Man atrodo, kad mūsų šalies scenoje daug kas vis dar labai stengiasi būti cool – neprieinami, nepermatomi, kieti, bejausmiai, o jei ir jaučia – tie jausmai šalti. Lietuvoje ir taip šalta. Mes nusprendėme, kad kursime tai, ko mums patiems trūksta – šilumą muzikoje. Sunkiausia suprasti, kad ne visiems tos šilumos reikia. Kitiems tiesiog labai patinka šaltis, patinka būti cool. Manau, kol neaukštiname vien skausmingų, liūdnų, tamsių emocijų ir šaltumo muzikoje, tol esame teisingame kelyje.

– Kaip manote, kuo skiriasi Jūsų pirmasis minialbumas „Debiutas“ ir antrasis – „Ritmo!“?

G. N.: „Debiutas“ buvo mūsų pradžia ir prisistatymas. Sudėjome visas dainas, kurias tuo metu buvome sukūrę. Mums tai buvo ir vienas kito pažinimo muzikoje kelias – prieš tai nieko nebuvome rašę ar groję kartu. Žanriškai „Debiutas“ taip pat nevienalytis, nors jūra, kurortas ir naujoji elektrinė estrada tikrai gali būti bendras vardiklis.

Kurdami „Ritmo!“ kaip paaugusi grupė ėjome kitu keliu. Visada norėjau sukurti konceptualų albumą, kuris nebūtų dainų rinkinys, bet nuosekliai pasakotų istoriją, jį vienytų žanras, tas pats garsynas, vizualika ir t. t. Visa tai ir pabandėme įgyvendinti kurdami „Ritmo!“. Darėme nemažą atranką, kurios demo versijos paklius į albumą, o kurios liks už borto. Muzikinis raktas buvo new disco ir disco muzika, kurios tuo metu abu nemažai klausėme ir pagalvojome, kad Lietuvai trūksta savo lietuviško new disco. Mes keičiamės, tad savaime suprantama, kad ir muzikoje norėjome papasakoti daugiau ir įvairesnių istorijų.

A. K.: Dainų temos savyje neša daugiau liūdesio, ieškojimo ir vienatvės, bet visiems šiems jausmams norėjome pasiūlyti daugiau ritmo. Ne verkti, o pakviesti šokti. Galvojant apie tai, kas vienija kūrinius, gimė ir albumo pavadinimas. Žodžiu, atrišome savo inkarą iš estradinio uosto ir išplaukėme toliau ir giliau, pamatyti pasaulio (šypsosi). Šioje kelionėje paaugome tiek, kad net ir išleidus albumą, kai kuriuos kūrinius malonu tiesiog paklausyti pačiam. Nepažintas jausmas (juokiasi).

– Jūsų kūryboje yra daug nostalgijos, sentimentų, romantikos, švelnumo… Kokius jausmus dar sudedate į kūrybą? Kodėl Jums svarbu transliuoti būtent šiuos jausmus?

A. K.: Dainos atsiranda įvairiai. Kartais iš tiesų pamatai ar įsivaizduoji kokią nors impresiją ar istoriją ir tavyje surezonuoja tam tikri jausmai. Aišku, jausmai, kuriuos išgyveni dėl kūrybinio proceso – smalsumas, neapibrėžtumas, įsikvėpimas, išsikvėpimas – maišosi su norimais ištransliuoti jausmais. Kuriant atrodo, tarsi kastum lobį iš smėlio, – iš pradžių supranti, kad ten kažkas yra, tada po truputį gali pamatyti, ar daiktas sunkus ir didelis, o gal lengvas ir mažytis – gal skrynia, gal inkaras, gal pinigėlis. Net ir ištraukus iš smėlio jis gali būti neryškus, nes kuo nors apaugęs, ir tada kūrybos tikslas yra kuo švariau nuvalyti tą rastą lobį – juk gražu, kai šviesoje skirtingai pakreiptas objektas turi skirtingų atspalvių, lyg koks perlamutras. Turiu omenyje, kad džiaugiamės, jei atrasta daina savyje gali turėti daug jausminių atspalvių. Aišku, galima numatyti, kokių objektų rengiesi ieškoti, – jei pasiimi metalo detektorių, tikėtina, kad mediniai objektai neužklius (šypsosi).

Kaip ir minėjau, ankstesnėje kūryboje ieškojome lengvumo, švelnumo, žaismės, subtilumo ir originalumo brangenybių, jausdami, kad lietuviškoje muzikoje šių spalvų trūksta. Juk dauguma Lietuvoje sukuriamos muzikos yra melancholiška, lyriška, ieškanti draminio konflikto, stiprių išgyvenimų. Vis dėlto šiame etape, po dviejų „Superkolorito“ albumų, manyje irgi yra dalis, kuri jaučiasi šiek tiek pametusi kontaktą su ta šviesa. Atrodo, kad ji išties sunkiai komunikuojama mūsų lyriškoje, vėsesnėje kultūroje ir sunkiai rezonuoja su platesniu klausytojų ratu. Galbūt klaidinga lyginti, bet atrodo, kad šviesus kūrinys turi būti keturis kartus geresnis ir kokybiškesnis, kad žmogui padarytų tokį pat emocinį įspūdį.

Mes esame evoliuciškai taip sutverti, kad liūdesys, pyktis, netektis ar baimė gauna daug daugiau mūsų atminties ir pojūčių kapitalo nei džiaugsmas. Kiekvienas bandymas kurti lengvai, šviesiai gali būti lengvai nurašytas pasakant: „Jie bijo tamsos“, „Tai vaikiška, nerimta, negilu“. Šiuo metu daug galvoju apie tai, kaip suderinti šiuos du polius: kaip eiti pasroviui su evoliucijos metu mus suformavusiais dėsniais ir kartu iš naujo pasižiūrėti į sau išsikeltą misiją – savo kūryba nešti šviesą.

– Kūriniuose, atrodo, bene ryškiausia tema – meilė. Kokių dar temų galima rasti Jūsų kūriniuose?

G. N.: Kaip įdomu, kad taip atrodo! Dažnai galvojau, kad yra tiek daug dalykų aplink, kad visai nebūtina rašyti dainų tik apie meilę. Naujame albume apie meilę yra dvi dainos ir abi apie nelaimingą (juokiasi). Tai „Sudie“ ir „Žara“, nors ši gali būti skirta ir ne mylimajam, o brangiam žmogui, kuris tave paliko.

Aš nesu dainų rašymo dienoraščio principu gerbėja – tik apie save ir savo jausmus. Tiksliau, anksčiau tik taip ir rašydavau dainas, kol pavargau nuo savęs. Pasidarė įdomiau tyrinėti mane supantį pasaulį ir objektyvą nukreipti į jo reiškinius arba universalius jausmus, kuriuos jaučiame visi. Pavyzdžiui, „Širdie“ yra apie buvimą teisingam su savimi ir klausymą to, ką tau iš tikrųjų plaka tavo širdis. „Čia ir dabar“ – apie sudėtingą savęs ir prasmės ieškojimą, apie tai, kaip kartais sunku tai daryti vienam. Daug paprasčiau, kai šalia yra toks pats kaip tu – tada net ieškoti tamsoje lengviau.

Dar mes mėgstame dainose tiesiog tapyti peizažus – kviesti sustoti ir apsidairyti aplink, pajusti ir pamatyti. Man ši kryptis patinka ir atrodo prasminga, o „dienoraštis“ gal ir sugrįš, kai jausiuosi tam pasirengusi.

– Dar noriu pakalbėti apie vizualiąją dalį, t. y. sceninius drabužius ir vaizdinę raišką. Kaip gimė vizualioji grupės pusė – balti apdarai su skirtingų švelnių spalvų piešiniais? Kas Jums padeda kurti įvaizdį, albumų dizainą ir kt.?

G. N.: Antspaudus ant drabužių darau nuo dvyliktos klasės. Net dailės egzamine, pamenu, kūriau piešinį suknelei. Vis ieškodavau būdų, kur šį hobį pritaikyti – gal aprengti kokią grupę, gal sukurti savo prekių ženklą… Aplinkiniai girdavo, kad labai gražu ir pirktų. Vis dėlto daug metų niekas nejudėjo. Išskyrus tai, kad visiems tokius išpaišytus drabužius dovanodavau. Pamenu, padovanojau baltus išpieštus lino marškinius Adomui gimtadienio proga. Kai ėmėme judinti „Superkolorito“ mintį, Adomas iškart pasiūlė rengtis baltai, su mano piešiniais. Labai apsidžiaugiau – viskas tiesiog tobulai sukrito savo laiku ir vietoje. Per vieną ekskursiją kaip tik buvau išgirdusi, kad balta spalva nuo seno buvo neoficiali kurortų uniforma ir anksčiau visi poilsiautojai taip rengėsi, tad toliau ir neieškojome. Visi mūsų mados namai prasideda ir baigiasi namuose (juokiasi). Aišku, kai siuvėja specialiai mėnesiais siuva naujus kostiumus, o aš juos turiu išpaišyti, jaučiu daug streso, nes negaliu suklysti (juokiasi).

Visgi „Superkoloritas“ neturi vieno savo dizainerio ar komandos, nors ateityje, tikiuosi, turėsime. Mes stengiamės tiesiog daug diskutuoti tarpusavyje ir pasikliauti savo pajautimu – kas mums gražu ir įdomu, kas mums kalba.

– Vasario 14 d. į sceną žengėte kartu su menininku Dominyku Sidorovu, kuris koncertą papildė analoginėmis vaizdo projekcijomis. Kaip gimė šis ypatingas sceninis sprendimas?

A. K.: Su Dominyku susipažinau, kai pagal studijų mainų programą mokiausi Olandijoje. Jis buvo iš Vilniaus dailės akademijos, o aš iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Į sceną šią draugystę perkelti mintis kilo, kai su „Superkoloritu“ surengėme koncertą MO muziejuje. Natūralu, kad tokioje erdvėje norėjome savo muziką derinti su vizualiu meniniu sprendimu. Koncertas pavyko labai žavingai – Dominykas paišė šviesą analoginėmis projekcijomis, o mes grojome, viskas susilydė į labai gražią sintezę. Kai gavome pasiūlymą surengti koncertą Kaune, kino centre „Romuva“, vėl pagalvojome apie Dominyką ir kaip gražiai galime kartu parodyti superkoloritiško „spalvų kino“ šioje ypatingoje Kauno erdvėje.

– Ką Jums reiškia gyvas koncertas – energijos mainai ar performansas? Kiek jame Jums svarbus vizualinis išpildymas, koncerto scenografija, dramaturgija? Kiek dėmesio tam skiriate?

G. N.: Jei tai koncertas, kurį visą organizuoji tu, tuomet tai turi būti tikrai daugiau nei tik muzikos pagrojimas klausytojams. Tai nuostabi galimybė parodyti, kas dar tau svarbu, ir sukurti savo minipasaulį. Pati mėgstu tokius koncertus, kur atlikėjai pasirūpina net mažiausiomis detalėmis ir duoda patirti savo realybės. Žinoma, kartais energijos mainai tokie stiprūs, kad ir grodamas tiesiog vestuvėse gali pasijusti kaip geriausiame savo koncerte. Jei publika dosni ir dalijasi emocijomis, kartu galime tikrai toli išskristi.

– Ką planuojate toliau? Kokia kryptimi vystysite projektą?

A. K.: Ką tik turėjome pirmas repeticijas su gyvais muzikantais!

G. N.: Kalbant apie kūrybinę plotmę, po „Ritmo!“ leidžiame sau pakvėpuoti, kurti be tikslo ir bandyti naujus, įvairesnius garsus ir temas. Nieko per daug nespaudžiant. Pažiūrėsime, kur mus tai nuves. Labai įdomus laikas!

– Kaip manote, kur būsite po penkerių metų? Gal eksperimentuosite su naujais stiliais ar rengsite koncertus arenose?

G, N.: Uuu, kaip smagu garsiai svajoti (šypsosi)! „Superkoloritui“ jau teko apšilti kojas ir pagroti keletą savo kūrinių su orkestru. Kitas žingsnis būtų visa koncertinė programa su orkestro aranžuotėmis.

Taip pat būtų smagu ant scenos dažniau pasirodyti nebe dviese, o su visa gyvų instrumentų sudėtimi. Gastrolės? Nebent kituose žemynuose! „Eurovizija“? Gal kada nors. Žinoma, labiausiai norisi, kad tie žmonės, kuriems mūsų muzika galėtų patikti, pagaliau mus atrastų. Jaučiu, kad turime daug daugiau klausytojų, bet jie tiesiog dar nežino, kad yra „Superkolorito“ klausytojai.

Dar norėčiau padaryti smagių kolabų su kitais kūrėjais, nes bendrauti pasitelkus muziką yra ypatingai įdomu ir labai praturtina. Kalbant apie stilių, nereikia laukti nė penkerių metų. Mes nuolat pamažu keičiamės. Tokie jau esame, kad mums nelabai įdomu prisirišti net prie savo pačių idėjų – vis judame, evoliucionuojame. Tai ir yra smagiausia dalis – stilistiškai dar patys nežinome, kur norėsime būti po kelių metų. Tačiau kad ir kur norėtume būti, didžiausias noras ir dovana, jei klausytojai patikės ir keliaus šią kelionę kartu.

– Kuri Jūsų daina šiandien Jus apibūdina geriausiai? Galbūt kurią nors norėtumėte dabar paleisti skaitytojams? Kodėl būtent šią?

G. N.: Visai mėgstu tą klausymosi statistiką. Iš jos pastebėjau, kad mažai žmonių klauso dainą „Žiba“ iš naujausio minialbumo. Tad įsijunkite šią dainą, sustokite, užsimerkite ir išgirskite, apie ką ji.