Kalbino Ingrida Jankauskaitė
Šiuo metu kino režisierė Gabrielė Urbonaitė keliauja aplink pasaulį ir kino festivaliuose pristato net šešerius metus brandintą debiutinį ilgametražį filmą „Renovacija“. Filmas jau įvertintas apdovanojimais ir pristatytas JAV, Didžiojoje Britanijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Vokietijoje ir kt. Lietuvoje premjera įvyks „Kino pavasaryje“ ir kino ekranus pasieks kovo 23 d.
– Kaip susidomėjote kinu?
– Su tėvais nuo mažų dienų eidavau į kiną, žiūrėdavome labai įvairius filmus, ne tik skirtus vaikams, ir tai formavo mano meilę kinui. Tačiau profesionaliau kinu susidomėjau paauglystėje, lankydama „Skalvijos“ kino akademiją. Ten susiradau draugų, kolegų, su kuriais pradėjome pirmuosius bandymus kine, o su dalimi jų dirbame iki šiol. Taigi tapo akivaizdu, kad noriu studijuoti kiną ir į jį gilintis.
– Kodėl kino studijas pasirinkote JAV?
– Tėvai išvyko dirbti į JAV, todėl turėjau galimybę studijuoti būtent ten. Kino bakalaurą įgijau Emersono koledže Bostone, o magistrą – Kolumbijos universitete Niujorke. Daugiausia gilinausi į scenarijaus rašymą ir režisūrą. Kiną studijavau ilgai, todėl norėjau išsilaisvinti iš studijų ir tam tikrų primestų normų, bet tai tikrai buvo labai vertinga patirtis. Mums rodė labai skirtingą kiną – ne tik Europos, bet ir Pietų Amerikos, Azijos. Studentai buvo iš viso pasaulio, tad jie kūrė labai skirtingų žanrų ir stilistikos filmus. Su jais studijuodama geriau supratau, kas aš esu, kuo įdomi Lietuva ir jos kinas. Nusprendžiau, kad noriu grįžti ir kurti lietuviškas istorijas, gilintis į mūsų mentalitetą, tačiau kartu ieškoti tų istorijų universalumo ir sąlyčio taškų skirtinguose pasaulio kraštuose.
– Dar prieš kino studijas, būdama vos 20-ies, pelnėte „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už trumpametražį filmą ,,Plaukikė“. Kaip tuomet jautėtės?
– Vienus metus studijavau filosofiją Paryžiuje, po studijų sukūriau „Plaukikę“. Prisimenu, kad kino aikštelėje visi buvo gerokai labiau patyrę už mane, todėl iš savo komandos narių labai daug išmokau. Ta aikštelė – viena pirmųjų mano kino mokyklų. Procesas buvo įdomus, tačiau visko gerai nežinojau ir daugiausia vadovavausi intuicija. Pačiai sunku patikėti, kad buvau tokia jauna, bet kartais geriausi dalykai įvyksta būtent dėl intuicijos. Filmas buvo įvertintas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, o tai leido pajusti, kad esu suprasta ir keliauju teisingu keliu. Keista, kad praėjo jau trylika metų.
– Dabar debiutuojate su ilgametražiu darbu. Kodėl prireikė tiek laiko ir kaip sekėsi kurti jau viso metro filmą?
– Per tą laiką sukūriau dar kelis trumpametražius filmus, paskui montavau kitų režisierių kūrinius ir ilgą laiką rašiau ir perrašiau „Renovacijos“ scenarijų, vysčiau šį projektą, laikas tiesiog prabėgo.
Manau, daugelis nori kurti ilgesnius filmus, tad mano perėjimas buvo natūralus. Kaip didžiausią skirtumą įvardyčiau būtent visą ilgą projekto išvystymo procesą. Buvo įdomu sugrįžti į filmavimų aikštelę po ilgesnio laiko. Vis svarsčiau, kaip pavyks susitvarkyti, bet filmavimai buvo labai smagūs. Nors ir labai patogiai jaučiuosi montažinėje, bet aikštelėje jaučiu tikrąjį malonumą. Kadangi filmavome labai greitai, devyniolika dienų, pajaučiau, kad galėčiau filmuoti dar tiek pat. Procesas man labai patiko ir pasufleravo, kad galiu ir noriu tą daryti toliau.
– „Renovacijoje“ pasakojama apie artėjančio 30-mečio įtampą. Ar prisimenate akimirką, kai supratote, kad Jūsų mintys turi virsti filmu?
– Tai buvo momentinė inspiracija, kuri labai retai mane aplanko, todėl iš karto supratau, kad tai gali būti filmas. Tiesiog sėdėjau ant sofos ir vienu metu galvoje iškilo labai daug kertinių filmo elementų – pagrindiniai personažai, tema, problema, aplinkybės ir vieta. Visa kita buvo tik formos ir vystymo klausimas. Inspiracija jau buvo susikaupusi, nes prieš tai vyko mano namo renovacija ir aš negalėjau susikalbėti su dirbančiais statybininkais. Taip pat tuo metu jutau su 30-mečiu susijusį spaudimą ir mąsčiau, kodėl manyje vyksta tam tikras vidinis gręžimas, nors teoriškai viskas gerai. Jaučiausi neišsipildžiusi, tad šie jausmai ir patirtys tapo filmo idėja.
– Visas filmo kūrimo procesas truko apie šešerius metus. Kadangi tai išties ilgas laikas, ar nerimas dėl 30-mečio kuriuo nors momentu nenuslūgo?
– Filmas yra apie daugybę dalykų, bet vienas jų – artėjančio 30-mečio apmąstymas ir su juo susiję lūkesčiai. Kai pradėjau rašyti, buvau 26-erių, natūralu, kad praėjus jubiliejui supratau, jog amžius yra tik skaičius ir nevertėjo tiek nerimauti. Vis dėlto visi jausmai buvo tikri – kitų žmonių ir pačios lūkesčiai, klausimai, kaip norėčiau gyventi ir kokios yra primestos gyvenimo normos. Taigi iš dalies pasikeičiau, bet kartu supratau ir temos aktualumą – amžius keičiasi, tačiau klausimai išlieka, kinta tik atsakymai į juos. Nesakau, kad dabar esu visiškai kitas žmogus, nes puikiai suprantu save tokią, kokia buvau, kai pradėjau rašyti. Žinoma, per tą laiką daug ką supratau ir atradau, tai matoma ir filme. Galbūt dabar kurčiau ką nors kita, bet „Renovacija“ man lieka artimas darbas.
– Kaip vyko aktorių atranka ir tolesnis darbas kartu?
– Visai atsitiktinai atranka įvyko likus ketveriems metams iki filmavimų. Planavome pradėti anksčiau, bet pasiruošimas užtruko. Pagrindinę aktorę Žygimantę Eleną Jakštaitę pasirinkome per tradicinę atranką, o Šarūną Zenkevičių pažinojau seniai, nes jis jau buvo vaidinęs dviejuose mano trumpametražiuose filmuose. Rašydama scenarijų įsivaizdavau būtent jį. Aktorių Romaną Lutskį pamačiau ukrainiečių filme „Atspindys“. Iš karto pajaučiau, kad noriu su juo dirbti. Nors vaidmuo buvo visai kitoks, jutau jo skleidžiamą šilumą.
Su pagrindiniais aktoriais visus ketverius metus dirbome kartu, kalbėjomės. Jie skaitė įvairias scenarijaus versijas, jas komentavo ir dalijosi pasiūlymais. Dabar jau neatskirčiau, kurios mintys filme mano, o kurios – jų.
– Papasakokite apie filmavimo procesą.
– Filmavome 16 mm kino juosta, nes norėjosi užfiksuoti kasdienybės poeziją: statybų tekstūrą, dulkes. Prieš filmavimą nemažai ruošėmės, repetavome. Man labai patinka filmuoti naudojant juostą, nes ji padeda įamžinti aikštelėje vyraujančią energiją, be to, visa komanda būna žymiai labiau susitelkusi nei įprastai. Daugeliui aktorių tai buvo pirmas toks filmavimas, dėl to buvo juntamas ir jų džiugesys. Nors neturėjome daug dienų, bet, manau, buvo tikrai verta filmuoti juosta.
Įprastai filmuose būna daug vietų, kelionių, tačiau „Renovacijos“ veiksmas vyksta viename bute ir aplink jį, tad filmavimų mėnesį mūsų bazė įsikūrė vieno daugiabučio kieme Žirmūnuose. Su visa komanda turėjome išsitekti nedideliame bute, todėl sėdėdavome ant vonios krašto, nes būtent ten buvo pastatytas monitorius. Dėl nedidelės erdvės visi suaugome kaip šeima, buvo labai jauku. Tad iš „Renovacijos“ filmavimų turiu šiltų prisiminimų. Buvome gerai pasiruošę, nejautėme streso, aplink sukosi smagūs žmonės. Man patinka taip kurti – su atvirumu, šiluma, ramybe.
– Kaip įvardytumėte filmo žanrą?
– Jei reikia tikslaus pavadinimo – romantinė drama su komedijos elementais. Tačiau man tai asmeninė tapatybės istorija – rodomas jaunos moters vidinis virsmas, santykiai su vaikinu ir tai, kokia skirtinga gali būti meilė.
– Filmo pasaulinė premjera jau įvyko, spėjote susirinkti ir nemažai apdovanojimų. Kokie įspūdžiai filmą pristatant svetur?
– Turėjome pasaulinę premjerą Karlovi Varų festivalyje, po jos filmas ir pradėjo savo kelionę. Niekas nesitikėjo, kad bus tiek kino festivalių, o tuo labiau – laimėjimų. Labai smagu, kad jis rezonuoja tiek festivalių programos sudarytojams, tiek žiūrovams: Kyjivo festivalyje gavome būtent žiūrovų simpatijų prizą. Man buvo svarbu, kad filmą galėjome žiūrėti kartu su ukrainiečių aktoriumi, ir jautru, kad žiūrovams filmas labai patiko.
Keliauti, gauti apdovanojimų tikrai smagu, bet man svarbiausia stebėti filmą su itin skirtingais žiūrovais ir pajusti atgalinį ryšį. Po seanso prieina žmonės, kurie susitapatina su veikėjais, atranda save arba pradeda dalytis savo asmeninėmis istorijomis. Kai kuriuos paliečia šalutinės filmo temos.
Džiaugiuosi, kad filmas yra gana kompleksiškas, leidžiantis kalbėti apie vidinį virsmą, romantinius santykius, santykius su tėvais ar net karą Ukrainoje. Atrodo, kad kiekvienas žiūrovas randa ką nors, kas jam tuo metu aktualiausia.
– Kaip filme atsirado karo Ukrainoje realybė?
– Statybininkas buvo ukrainietis nuo pat pirmosios idėjos. Aktorių patvirtinome dar prieš plataus masto invaziją. Kai ji prasidėjo ir mūsų pasaulis pasikeitė, turėjau apsispręsti, ar filmą kursiu apie dabartį, ar praeitį.
Pasirinkau dabartį, nes klausimas „Kaip iš tikrųjų noriu gyventi?“, kylantis dėl bėgančio laiko spaudimo, karo akivaizdoje tik sustiprėja. Taigi, filmas yra ne tik apie lūžį ar 30-metį, bet ir apie laiką, kurio pagrindinė herojė – visa mūsų karta, apie nerimą, kurį jaučiame tiek dėl karo Ukrainoje, tiek dėl numatomos grėsmės mums. Reikėjo adaptuoti scenarijų ir suprasti, kaip papasakoti pagrindinę istoriją, tačiau fone, pasitelkus garsus ir antro plano veiksmą, sukurti tokį pasaulį, kuriame dabar gyvename. Vienas pagrindinių dalykų, apie kurį galvojau prieš filmavimą ir jo metu, – kaip kalbėti apie gyvenimą šalia karo, bet kartu išlaikyti ir tą lengvumą, humorą, kuris man svarbus. Mėgstu filmus, kurie atskleidžia politinį dabarties kontekstą, bet savyje turi komiškumo ir šviesos.
– Dirbate montažinėje, rašote scenarijus, režisuojate. Kaip derinate šiuos darbus ir kuris iš jų mieliausias?
– Man labai patinka nuolatinė dinamika, ji neleidžia atsirasti nuoboduliui. Per šiuos dvejus metus ją ypač gerai pajaučiau. Visi procesai savaip brangūs, bet daugiausia patirties turiu montažinėje, tai man lyg sava ir saugi erdvė. Nors labai mėgstu šį procesą, prie „Renovacijos“ dirbo montažo režisierius Armands Začs, todėl turėjau galimybę pasėdėti ant režisieriaus sofos ir nesikišti. Rašymas – labai svarbus, tačiau itin vienišas procesas. Man nuolat atrodė, kad „Renovacijos“ scenarijus nepakankamai tobulas. Tada supratau, kad esu tokia pati perfekcionistė kaip pagrindinė filmo herojė Ilona. Vienu metu supratau, kad reikia paleisti ir į procesą įsileisti kitų žmonių, kadangi scenarijus toliau keičiasi tiek filmuojant, tiek ir montuojant. Filmavimai yra intensyviausias, bet smagiausias procesas, kadangi esu apsupta žmonių, su kuriais galime kartu kurti. Net turint labai konkretų planą, jo metu įvyksta gražių atsitiktinumų, nesuplanuotų dalykų, kurie atsiduria filme.
– Kokiam žiūrovui rekomenduotumėte pamatyti „Renovaciją“?
– Susitapatinti su filmo veikėjais gali išties skirtingo amžiaus, tačiau kokį nors gyvenimo lūžį patiriantys asmenys. Tai dažniausiai būna susiję su amžiumi, bet nebūtinai. Pagrindinė veikėja yra mergina, todėl prieš premjerą galvojome, kad būtent moterys labiausiai susitapatins su heroje ir pačiu filmu, bet sulaukiau ir daug skirtingo amžiaus vyrų komentarų, nes filme plėtojama ir vyriškumo standartų tema. Žinoma, galbūt tai tik mano noras, bet manau, kad kiekvienas gali kažką jame rasti.
– Kokie tolesni kūrybiniai planai laukia?
– Kuriu asmeninę dokumentiką apie meną ir šeimą, analizuoju, kaip šie du dalykai gali sugyventi tarpusavyje. Esu sukūrusi trumpametražį dokumentinį filmą ir prie dokumentikos nemažai dirbau kaip montažo režisierė. Tai mane ir inspiravo. Nematau didelio skirtumo tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, man patinka, kaip šie žanrai susipina, pavyzdžiui, „Renovacijoje“ yra dokumentinių elementų, o kuriamoje dokumentikoje – vaidybinių. Nemėgstu savęs įsprausti į rėmus. Sukasi minčių ir apie dar vieną vaidybinį filmą, bet dar per anksti apie jį kalbėti.
