Rašė Jonas Braškys
DARGANA
BUS LENGVA
Self-released
Kartais mesa gauname dovanų ir viena jų tikrai galima vadinti naująjį grupės (nors kartais labiau norisi sakyti solo) „dargana“ darbą „Bus lengva“. Prieš kelerius metus konkursą „Garažas“ laimėjusi komanda, bent man atrodė, netyčia tame garaže ir liko. Vis dėlto buvau neteisus, nes naujasis darbas spinduliuoja gana unikalų Lietuvos scenoje skambesį, kurio netgi ir nelabai turėčiau su kuo palyginti. „dargana“ tai vadina indie soulu, tačiau aš tai labiau laikyčiau popmuzika žmonėms, kurie skaito. Pirmiausia, vien dėl to, kad grupė sugeba būti švelni, melancholiška, kartais sentimentali, bet niekada – banali. Atrodo, ten, kur kolegos pasirinktų paprastesnius ir popsiškesnius sprendimus, grupė išlaiko norą daryti šiek tiek keistai, šiek tiek nepatogiai, šiek tiek savaip. Gerbėjų dėl to mažiau? Manau, kad taip, bet užtat neprarandama savastis, nenueinama į sacharininį seilėjimąsi ar bereikšmį trafaretinį neva pafilosofavimą. Todėl net ir nebūdamas didžiausiu tokios muzikos gerbėju, galiu aiškiai pagirti „darganą“ nepasiduodant nei indie, nei soulo klišėms, o bandant balansuoti ant tos virvės, žongliruojant tiek peiliais, tiek mūsų lūkesčiais. Perklausa po perklausos – manau, kad ir man albumas įsės į ausis. Tikiu, kad šis darbas (ir koncertas, apšildant Free Finga) atvers ne vienas duris. Svarbiausia išlaikyti tai, kas sava. Juk tai, kas suintriguoja, dažniausiai daug vertingiau nei tai, kas išsyk malonu. Cituojant klasikus, niekas ir nesakė, kad bus lengva.
85/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“)
MONIKAZE
CHEERS FOR MENTAL HEALTH
Self-released
Keistoka klausytis Monikaze’ės muzikos ir galvoti apie stabilumą. Juk jos garsai – visada chaotiški, aštrūs, trūkčiojantys, paskendę tarp ekstazės ir psichozės. Vis dėlto jie visada tvirti, aiškūs ir turintys savą, unikalų stilių. „Cheers For Mental Health“ irgi priklauso, jūsų laimei ar nelaimei, šiai plejadai. Monikaze nekeičia savo stiliaus, todėl dirglumo muzikoje užteks su kaupu, kaip ir iš dalies kartais vaikiškų laidų melodijas primenančių aranžuočių, tačiau reikia pripažinti, kad bent jau man Monikaze šiame albume skamba ramiau. Taip, jis yra apie psichikos sveikatą, jos iššūkius, nevykusią savipagalbą ir kitas rimtas temas, tačiau klausydamas pajutau ramesnį tekėjimą, sklendimą, judėjimą, lyg kūrėja, pasirinkdama temą, savo besiblaškančioje elektronikoje rado bent dalį ramybės. Aišku, tai toli gražu nėra kokia folkmuzika, Monikaze išlieka savimi, bet išgirsti ramesnių kūrinių, iš kurių vienas kitas net primena dainą, yra labai įdomu, pvz., albumą pradedantis „Little Mary“ skamba netgi elegiškai. Šiaip „Cheers For Mental Health“ yra geras darbas, tiesa, keliantis norą, kad minėtų naujovių būtų daugiau, nors gal jos ir vers jaustis šiek tiek nejaukiai, bet „nejaukiai“ yra Monikaze’ės kūrybos sinonimas. Todėl norisi linkėti kūrėjai daugiau aplink temas besisukančių darbų ir drąsių raiškos formų, net jei pati muzika taps ne tokia aštri ir aikštinga. Po albumą išmėtyti elementai rodo, kad į tą pusę žengti galima be didesnės baimės. Be to, juk pokyčiai niekam, ypač psichikos sveikatai, nekenkia, atvirkščiai – padeda.
79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
EXTRAVAGANZA
TYKIAI IR SLAPTINGAI PAKAMPĖM BELANGĖS
Self-released
Jau daugiau nei dešimt metų apie gyvenimo negandas kriokianti „Extravaganza“ yra vienas ryškiausių depresyvios muzikos pavyzdžių Lietuvos sunkiojo metalo scenoje. Be povyzų, be įvaizdžių, tik su viena ilgesinga kančia jie tykiai ir slaptingai bylojo visa, kas nėra gera. Tiesa, tai darė gana tradiciškai, todėl daugiausia įstrigdavo kankinantis vokalas. „Tykiai ir slaptingai…“ šią nuostatą gana efektingai pakeitė, nes gyvuose pasirodymuose, kur daugiausia „Extravaganzos“ ir išgirsdavau, nei postpanko, nei avangardo nebuvo tiek daug. Tamsus juodmetalis, kuris turi savo tradiciją… Vis dėlto šis albumas leido pamatyti grupę plačiau, minėtų stilių apsuptyje, stengiantis suteikti DSBM patiekalui postmodernistinį ataskonį. Tiesa, jo nėra tiek daug, todėl „Extravaganzos“ gerbėjai nebus nuvaikyti kokių nors kardinaliai skirtingų sprendimų. Koks yra galutinis rezultatas? Manyčiau, kad tvirtas, tiesa, savo srityje. Albumas skamba užtikrintai, su aiškia žinute, tačiau tiems, kurie norėtų ko nors daugiau, gali tekti palaukti, nes vis dėlto, mano nuomone, „Tykiai ir slaptingai…“ yra konservatyvumo nevengiantis albumas, labiau besigręžiantis į žanro klasikus iš praeities, nei bandantis sukurti ką nors negirdėto. Jei ne lietuviški žodžiai, susidarytų įspūdis, kad čia kuri nors švedų ar norvegų komanda… Todėl sakyčiau, kad šis albumas jau yra, sakykime, susiformavusiems metalistams, tiems, kurie žino, ko ieško ir kas jiems patinka, tiems, kurie jau yra suradę savąją tamsiąją pakampę. Kitiems tuo tarpu gali norėtis šiek tiek daugiau ekstravagancijos.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
SRAIGĖS EFEKTAS
ATSINEŠIAU SU SAVIMI (ORIGINAL SOUNDTRACK)
Self-released
Pirma, be didesnės žalos išvarykime dramblį iš kambario – aš dokumentinio šokių filmo, kuriam ir sukurtas šis garso takelis, nemačiau, tikiu, kad jis vertas dėmesio, tačiau dabar visą dėmesį sukaupkime į visada įdomias „efektingas sraiges“. Šį sykį atsisakiusi vokalo grupė neria į post metalo klasikos vilnis, kurdama ambientišką atmosferą ir svajingą garsovaizdį, kurie yra lyg vizitinė kortelė visiems, mėgstantiems „Mogwai“, „Explosions In The Sky“ ar dar kokio keisto pavadinimo bebalses grupes. Taigi, klasika. Galbūt net pasakyčiau, kad šiame albume nėra tiek daug turinio; tai daugiau jausenų, įspūdžių, akimirkų rinkinys, kuriam gitaros yra tiek pat artimos kaip ir kokio Briano Eno motyvai. Todėl „Atsinešiau su savimi“ nevadinčiau albumu per se, tai kompozicijų rinkinys, kuris, neabejoju, ne tik švelniai nuspalvina filmą, tačiau ir leidžia šiaip lengvai pašokti mintims ir pailsėti nuo netvarkos už lango. Jį galima greitai paklausyti prie puodelio kavos, knygos, itin savęs neapsunkinant prasmėmis, klausimais ar reikšmėmis. Tiesa, kyla klausimas, ar tai itin ryškus „Sraigės efekto“ diskografijos pavyzdys? Galbūt ir ne. Tai labiau papildymas, kuris atspindi grupės stiprumą, patikimumą ir gebėjimą tiek papildyti kitą meno kūrinį, tiek sukurti ką nors savo arba, kaip sufleruoja pavadinimas, atsinešti ką nors savo. Tačiau bendrame kontekste bent jau man šito užtenka. Kartais gal ir nebūtina šokinėti aukščiau bambos ar bandyti aplenkti sraigę. Kartais gera tiesiog pabūti.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)
OFNA74I5UCDUZN4YUN6O5RMDJU.0.1-9
PAULIUS KILBAUSKAS, VYGINTAS KISEVIČIUS
SCARECROWS (ORIGINAL SOUNDTRACK) (Self-released)
Nors neabejoju, kad ne visada pavyksta visa, ką Paulius Kilbauskas sukuria, sugaudyti, tačiau kai pavyksta, tuomet laimės būna pilnos kelnės. Taip nutiko ir su latvių dokumentinio filmo „Scarecrows“ garso takeliu, kuris atsirado mano apžvalgos rate atsitiktinai. Ir užsiliko, nes tiek Paulius, tiek jo kolega Vygintas sukūrė ir archajišką, ir modernų, ir protėvių dvasia persmelktą, ir šiuolaikinių technologijų pakurstytą darbą. Filmas „Scarecrows“ dokumentuoja Rygos oro uostą, o mano akyse ir ausyse atsiveria ūkanos, vėsūs rytai, iki kaulų smegenų besismelkianti drėgmė ir visa kita, kas tūlam lietuviui yra lyg danties skausmas šeštadienio rytą. Jei rimtai, kurdamas atmosferą, duetas sėkmingai sugeba ne tik papildyti filmą, bet ir kurti savarankišką pasaulį, kuriam filmo tarsi ir ne itin reikia. Taip, neabejoju, kad tokie garsai dokumentikai yra didžiulis pranašumas, tačiau ir be vaizdo muzika sukuria pakankamai savojo vaizdo. Vos ne kaimiškų namų apyvokos ar ūkio rakandų triukšmai suderinti su kompiuterinėmis kompozicijomis neleidžia paspausti stop, lyg tai būtų koks keistas technologijų ir gamtos garso takelis. Paprastai kalbant, P. Kilbauskas did it again ir niekas bent jau kol kas taip, kaip jis, nedaro. Dar vienas dėmesio vertas įrašas jo diskografijoje, dar vienas džiaugsmas mūsų ausims, ir prisipažinsiu, kad net ir baisu darosi, kaip čia taip gerai vis jam išeina. Nežinau net ką reikėtų daryti, gal kokią kaliausę pastatyti, kad atbaidytų blogas mintis…
83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)
