Paskaityta
Rašė Toma Vidugirytė
Jau kurį laiką grupė „Colours of Bubbles“ (COB) ne tik muzikuoja, bet ir sukasi teatro pasaulyje. Dar 2017 m. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Neišmoktos pamokos“ tapo glaudesnio grupės ryšio su teatro scena pradžia – nuo garso takelių kūrimo iki gyvų pasirodymų spektakliuose. Vėliau – gastrolės Kinijoje, nauja muzika ir spektakliui „Šv. Speigas“ sukurtas garso takelis, 2023 m. pristatytas ir vinilinės plokštelės formatu. Prisijaukinusi teatro skambesį ir ten kuriamą magiją, grupė COB sugrįžo su naujomis muzikinėmis istorijomis, kurios pernai lapkričio mėnesį materializavosi į atmosferišką ir emocionalų albumą „Stela“.
Su grupe pasikalbėjome apie įkvėpimus, ryšius su teatro pasauliu, kinematografišką skambesį ir grupės gyvavimo 20-metį, kurį ir įprasmino „Stela“.
– Kuo gyvenote pastaruosius keletą metų? Kiek teatro ir kiek muzikos buvo Jūsų gyvenimuose?
COB: Išties keli pastarieji metai buvo skirti labiau spektaklių muzikai nei įprastai scenai. Tiesa, spektaklių metu muzika irgi atliekama gyvai kaip koncerte, bet vis dėlto tai kitokia patirtis, pateikimas ir, galų gale, kitokia emocija mums patiems.
Teatro scena mums labai patinka, todėl esame sukūrę tris garso takelius spektakliams. Vienas jų vis dar rodomas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Vienu metu buvo du spektakliai, kuriuose grodavome gyvai. Tada nelabai kreipėme į tai dėmesio, bet atrodo, kad tai atimdavo mūsų laiką, skirtą albumų, naujų kūrinių kūrybai, leidybai ir t. t.
Visi dabar jau turime šeimas, įvairių įsipareigojimų, todėl muzikai galime skirti ribotą laiką. Spektakliai irgi yra tam tikras įsipareigojimas ir negalėjome tiesiog išeiti. Kad ir kaip būtų, laiko naujiems kūriniams nelabai liko. Viską buvome nustūmę į šoną, bet vieną dieną pajutome, kad reikia kokiu nors būdu atrasti to laiko. Taip ir padarėme. (Šypsosi.)
– Lapkritį pasirodė naujas Jūsų albumas „Stela“. Kaip gimė jo vizija ir kada pradėjote prie jo darbuotis? Kokias istorijas ir temas norėjote jame nagrinėti?
COB: Jautėme, kad atėjo laikas naujai medžiagai ir turime ką pasakyti. Taip pat suėjo 20 metų, kai kuriame su „COB“ vėliava ir norėjosi tai pažymėti, įprasminti. Susidėliojome aiškų planą ir nuo kovo 1 d. iki birželio 1 d. tris mėnesius numatėme skirti kūrybai, nuo birželio 1 d. iki liepos vidurio – įrašams, o iki rugsėjo 1 d. turėjo būti atliktos techninės įrašų korekcijos. Tiek metų grodami puikiai suprantame, kad įkvėpimas ateina dirbant – taip sakė Piotras Čaikovskis ir nemelavo. Sėdome dirbti ir viskas pavyko pagal grafiką. Tik techninę dalį baigėme rugsėjo viduryje, bet visas procesas – tiek kūrybos, tiek įrašai – ėjosi sklandžiai.
Dar prieš pradėdami aktyviai kurti, pasidarėme mini analizę – kur link norime judėti, ką norime ir turime pasakyti, kokios nuotaikos albumo norėtume. Nutarėme, kad tai turėtų būt tamsus, sunkus, vientisas muzikinis potyris, be didelio greičio, sujungtas orkestrinių garsų ir pasažų. Prisiminėme mūsų seniau užgimusią svajonę albumą kurti su kompozitoriumi. Pasiūlėme prisijungti Mintautui Kriščiūnui (Šv. Kristoforo kamerinio orkestro altas), papasakojome savo idėją ir jis mielai sutiko. Mums tai buvo nauja patirtis – styginių partitūras rašyti ne jau egzistuojančioms dainoms, o nuo pat pradžių kūrinius dėlioti su styginiais ir pučiamaisiais instrumentais.
Atspirties tašku ir inspiracija tapo Pauliaus Trijonio (bosisto) kurta muzika Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliui „Makbetas“. Kuriant paprastai lieka nepanaudotos medžiagos, kurią galima pritaikyti vėliau kur nors kitur. Taip nutiko ir šį kartą. Perklausę „Makbeto“ garso takelį ir peržiūrėję nepanaudotą medžiagą, supratome, kad tai yra atmosfera, kurios link norime eiti, todėl šis garso takelis tapo mūsų atspirtimi. Tuo pačiu metu pradėjome gilintis ir į pačią pjesę. Net tekstuose panaudojome keletą eilučių iš W. Shakespeare’o pjesės. Jos atsikartoja skirtinguose kūriniuose, dar kartą sujungia teatrą ir muziką.
Šv. Speigas by Arvydas Gudas
Vėliau, brendant gilyn į kūrybą, išryškėjo keletas pagrindinių temų, apie kurias ir kalbame albume. Be abejonės, jos buvo įkvėptos pastarųjų politinių, ekonominių ir geopolitinių įvykių. Visas tas chaosas mūsų viduje sugulė į dainų žodžius. Tad tai tarsi šio laikmečio ir savijautos įgarsinimas.
– Pristatydami naujausią savo darbą, sakote, kad tai „tylus, bet stiprus simbolis“. Ką šis simbolis Jums reiškia? Ką norėtumėte, kad reikštų klausytojams?
COB: Mums tai tarsi milestone’as – žymuo, monumentas, įprasminantis ir žymintis mūsų kūrybos 20-metį. Sunku patikėti, kad praėjo tiek metų. Kartais jaučiamės kaip senių grupė. (Juokiasi.)
Jei rimtai, manome, kad tai tam tikras laikmečio nuotaikos ir emocijos įgarsinimas. Daugelis iš mūsų jaučia chaosą viduje dėl aplink vykstančių dalykų – tiek mūsų šalies viduje, tiek pasaulyje. Visas tas triukšmas, neramumai ir įtampa sukelia vidinę turbulenciją galvoje. Daugelis mūsų susimąstome, kas bus ir kur link judame kaip visuomenė ir žmonija. Tad albumas – šių mūsų emocijų garso takelis. Viską išsakius garsiai kažkiek palengvėja. Tikimės, kad ir klausytojui „Stela“ padeda išgyventi šį sudėtingą etapą.
– Taip pat sakote, kad tai „tarsi mūsų atminimo akmuo, skirtas tiek mums patiems, tiek visiems, kurie kartu su mumis keliauja šiuo keliu“. Kodėl būtent šis albumas galėtų būti tuo atminimo akmeniu?
COB: Kaip ir prieš tai užsiminėme, tai tarsi vidinės būsenos metraštis ir kartu žymuo 20-mečiui. Jis atspindi, kokie esame šiandien.
– Kodėl norėjote, kad albumas atspindėtų dabartinę situaciją, t. y. tą pasaulio nestabilumą ir nerimą, kurį jaučiame? Kodėl Jums tai buvo svarbu?
COB: Vidinė būsena paveikia mus visus visapusiškai. Ji reflektuoja mūsų kasdienybėje, gatvėje, žiniasklaidoje, darbe, šeimoje – kiekviename žingsnyje. Sunku nuo to atsiriboti. Juk kiekvienas esame kažkuriuo metu bent akimirką susimąstę, kas bus, jei prasidės karas, ar ne? Taip pat kartais jaučiamės visiškai bejėgiai tame dideliame šūdų malūne ką nors pakeisti. Tas traukinys važiuoja, kad ir ką darytume. Visos šios albume atsispindinčios temos natūraliai išsiliejo iš to, apie ką susimąstome.
– Ar Jums buvo svarbu išlaikyti savo skambesio savitumą, t. y. kinematografiškumą? Kiek jo norėjote šiame albume ir kodėl?
COB: Kadangi pastaruoju metu daug esame vizualiajame mene – teatre, mums taip jau natūraliai dėliojasi, kad skambesys būna kinematografiškas. Juolab kad ir bendradarbiavimas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pastaruosius septynerius metus gilino mūsų grupės skambesį ir kryptį. Tačiau, atsakant tiesiogiai, taip – mums ir šį kartą buvo svarbu, kad muzika būtų vizuali.
– Kokių atsiliepimų / įspūdžių apie „Stelą“ sulaukėte iš gerbėjų?
COB: Vienas dažniausių epitetų – tamsus albumas. Daugumai tai atrodo brandžiausias darbas. Tai turbūt yra tiesa.
– Kaip M. Kriščiūnas ir styginiais instrumentais paremtos jo aranžuotės pakeitė galutinį skambesį?
COB: Mintautas išties papildė albumo nuotaiką. Mums buvo labai svarbu, kad albumas būtų vientisas. Būtent su Mintauto pagalba pavyko tą išgauti. Jo aranžuotės apvilko visą darbą ir skambesys tapo plaukiantis ir vientisas. Taip pat jis įtraukė mums nebūdingų smuikų solo ir kitų instrumentinių pragrojimų. Darbas kartu ėjosi išties sklandžiai. Nuo pradžių visi gerai pagavome vienas kito darbo ritmą ir galutinį muzikinį įsivaizdavimą. Žinoma, buvo diskusijų, taisymų ir panašiai, bet tuo ir žavingas kūrybos procesas, – kitaip nebūna.
– Gitaristo Tito žmona Elena Joneliūkštė prisideda vokalu dainoje „Easy“. Kaip ją įtraukėte į projektą?
COB: Tai išėjo natūraliai. Mes gyvename skirtinguose miestuose, todėl dažnai kūrinių juodraščiai gimsta ne studijoje, o kažkur namie. Visi kuriame pirminius užmetimus, susitikę studijoje perklausome ir atsirenkame, ką plėtoti, o kas keliauja į stalčių. Dainą „Easy“ sukūrė Titas ir Elena. Titas atsinešė „Easy“ juodraštį ir jis mums labai patiko, tad nutarėme dainą įtraukti į albumą. Kadangi pirminė versija buvo su Elenos vokalu, nutarėme, kad tai galėtų būti duetas. Kartu natūraliai išėjo, kad Elena pritarė ir kituose kūriniuose. Manome, kad tai praplėtė ir patį albumo skambesį.
– Albumą pristatantys koncertai vyks tik pavasarį (kovo 1 d. koncertuosite gimtuosiuose Šiauliuose, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, ir kovo 10 d. – Vilniuje, Senajame teatre), nors albumą pristatėte dar lapkritį.
COB: Viskas labai paprasta. Albumą pristatėme lapkričio gale. Net jei būtume pristatę gruodį, būtume patekę į kalėdinių renginių bumą ir albumo pristatymas būtų paskendęs toje renginių pasiūloje. Taip pat tuo metu visos salės būna užimtos ir brangesnės. Didelė konkurencija. Be to, labai nesinorėjo tapti kokiu nors kalėdiniu renginiu, todėl nutarėme nukelti koncertus į kitus metus. Taip išėjo, kad sales pavyko gauti tokiu metu ir labai to nesureikšminame.
– Koncertuose su Jumis kartu albumo kūrinius atliks styginių ir pučiamųjų instrumentų grupė, o prie koncertų režisūros prisidės Auksinio scenos kryžiaus laureatas, dramaturgas ir režisierius A. Špilevojus. Skamba įspūdingai… Papasakokite bent truputį – smalsu, ką ruošiate.
COB: Turime keletą idėjų. Kol kas iki galo viskas nenuspręsta, bet albumo pristatymo koncertų metu į sceną kartu lipti turėtų ir aktoriai. Bus kuriamas mini spektaklis, o „Stela“ kartu bus ir jo garso takelis.
– Ko dar laukti gerbėjams? Ką dar esate suplanavę?
COB: Dirbdami studijoje iš naujo atradome kūrybos džiaugsmą ir turime keletą idėjų naujiems įrašams, tad viliamės, kad neteks laukti kelerių metų iki kito albumo. Tačiau kol kas koncentruojamės į „Stelos“ pristatymo koncertus. Nekantraujame. (Šypsosi.)
