Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Šiandien yra sausio 6-oji. Su Naujaisiais Metais visus! Tikriausiai nė nereikia galvoti, ką palinkėti sau ir pasauliui šiais metais. Žinoma, kad taikos Ukrainoje, kurios visi laukiame nuo pirmosios karo dienos. O jis trunka jau daugiau nei 1 400 dienų! Kaip savo naujametėje kalboje pabrėžė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, tai daugiau nei daugelio Europos miestų vokiečių okupacija Antrojo pasaulinio karo metu.
Ar žinote, kad Kyjivas yra vienintelė sostinė pasaulyje, kuri Naujuosius Metus sutinka visiškoje tyloje? Tiksliau pasakius, tyloje be fejerverkų, nes jau kelintas mėnuo, kai Ukrainos miestų gatvėse be perstojo girdėti generatorių muzika, ir jau ketvirti metai, kai fejerverkus pakeitė raketos ir dronai. Taigi, Naujieji metai jau prasidėjo ir pats laikas trumpai apžvelgti, kas gi tokio reikšmingo įvyko Ukrainos kultūroje praėjusiais metais.
Vienas ryškiausių simbolinių įvykių metų pabaigoje – Kyjive buvo demontuotas paminklas Michailui Bulgakovui. Viena vertus, gal tai ir gerai, nes paminklas tikrai buvo baisus. Kita vertus, po karo Ukrainai teks grįžti prie šių klausimų ir nuspręsti, kas gi yra vertas būti Ukrainos kultūros dalimi. Aišku, kad šis gestas nebuvo paprastas praeities ištrynimas, kaip kartais bandoma jį pateikti iš šalies, bet veikiau aiškus kultūrinės krypties pareiškimas. Ukrainos visuomenė vis drąsiau peržiūri rusų imperinės kultūros paveldą, atskirdama literatūrinę vertę nuo politinio ir kolonijinio konteksto. M. Bulgakovas tapo ne tiek rašytoju, kiek klausimu: kas turi teisę užimti viešąją erdvę karo metu?
Ukrainos leidyklos ir toliau perleidžia tiek savąją klasikinę literatūrą, tiek aktyviai verčia užsienio autorių knygas. Buvo iš naujo atrasti anksčiau marginalizuoti XX a. modernistai, labai išaugo šiuolaikinės poezijos ir dokumentinės literatūros svarba. Knyga Ukrainoje tapo ne prabanga, o pasipriešinimo forma.
Teatro ir performanso menas taip pat reagavo tiesiogiai. Spektakliai buvo rodomi slėptuvėse, buvusiose gamyklose, kartais – be scenos ir dekoracijų. Dokumentinis teatras, liudijantis karo patirtis, tapo viena svarbiausių formų. Tuo pat metu ukrainiečių kūrėjai vis aktyviau dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose kalbėdami ne apie Ukrainą, o iš Ukrainos perspektyvos.
Vizualiojo meno lauke ryškus akcentas – karo archyvavimas. Fotografai, menininkai ir kuratoriai sąmoningai dirbo su atmintimi: griuvėsiai, buitiniai daiktai, fragmentai tapo parodų ašimi. Tai ne sensacija, o tylus, beveik asketiškas liudijimas. Daugelis parodų Europoje buvo kuriamos bendradarbiaujant su Ukrainos institucijomis, o ne apie jas.
Muzikoje ir kine taip pat girdimas aiškus tonas – mažiau metaforų, daugiau tiesioginės kalbos. Dokumentinis kinas apie karą nebėra skirtas paaiškinti, kas vyksta. Jis skirtas išlaikyti balsą, kol dar yra kam klausytis. Šlovė kultūrai ir šlovė Ukrainai!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
