Kalbino Toma Vidugirytė
RIBÀ – naujausias alternatyviosios muzikos kūrėjo Kristijono Ribaičio albumas, kuriame susilieja elektroninė muzika, alternatyvusis rokas ir šokių muzika, o kartu – meilė ir kritika Lietuvos alternatyviajai scenai. Šiame interviu atlikėjas kalba apie kūrybos lūžius, prodiusavimą, augančią auditoriją ir tai, kodėl jam vis dar svarbu kurti albumus kaip vientisas istorijas.
– Kalbėjome 2023-iaisiais, po albumo „Saturnas“ pasirodymo. Daug kas pasikeitė per tą laiką – bardas Kristijonas tapo roką ir elektroniką jungiančiu muzikantu.
– Taip, buvau pervargęs ir atėjo momentas, kad nelabai ir norėjau ką nors daryti su muzika. Tada daug artimų žmonių sakė, kad reikia pailsėti, ir tai buvo blogiausias sprendimas. Kurį laiką visiškai nieko nedariau – kalbu apie muziką – ir dabar suprantu, kad reikėjo pailsėti. Tačiau, manau, geriau rasti kokį nors aukso viduriuką ir vis tiek ką nors daryti, nes po pertraukos tikrai labai sunku grįžti.
Kita vertus, nuovargis padėjo, nes kai atėjo laikas „Saturną“ pristatyti gyvai, pradėjau nebekreipti dėmesio į tai, kaip elgiuosi scenoje, pradėjau daugiau taškytis ir jaustis laisvai. Man pačiam turi būti linksma – tada galiu sau viską leisti ir scenos baimė nebe tokia baisi.
– Dar grįžkime prie bardiškojo Kristijono, kurio dauguma gerbėjų nebepamena. Kas paskatino tą pokytį?
– Studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur pradėjau studijuoti elektroninės muzikos kompoziciją, tikrai pakeitė mano mąstymą. Taip pat Ignas Juzokas, su kuriuo dirbome nuo pat pirmojo albumo, o nuo albumo „Laimingi“ išleidimo ir grojome kartu. Nuo pat pirmo mano albumo, kai susitikdavome studijoje, pas jį matydavau begalę skirtingų sintezatorių, kuriuos norėjau išbandyti. Labai daug išmokau iš jo ir vis dar mokausi. Pažintis su Ignu ir kompozicijos studijos tikrai turėjo labai daug įtakos.
– Per tuos metus nuosekliai su kiekvienu nauju albumu ar pasirodymu augo Tavo auditorija. Kaip sekasi susigyventi su tuo, kad daugėja gerbėjų, dėmesio, o kartu kyla ir daugiau lūkesčių – tiek iš gerbėjų, tiek ir paties?
– Man vis dar sunku patikėti, kad tiek daug žmonių atvaro į mano koncertus. Viena vertus, sunku suvokti, kita vertus, jautiesi labai dėkingas už palaikymą. Dėl augimo – būna tam tikri kertiniai momentai. Pavyzdžiui, koncertas klube „Kablys“ arba „Saturno“ laidotuvės „Lofte“ – vieni tokių. Tai koncertai, kuriuos žmonės atsimena ir gal net kiti atlikėjai gali kažkiek įsikvėpti. Smagu ir keista, kad auditorija auga. Matau tai, bet dar nesuvokiu.
Ugnės Urbonaitės nuor.
– Trys pastarieji Tavo albumai: „Laimingi“, „Saturnas“ ir RIBÀ – labai konceptualūs. Kaip atsiranda albumų ir juos lydinčių dalių konceptai ir kodėl Tau tai svarbu?
– Kaip ir dainų idėjos, jie atsiranda iš aplinkos, potyrių ir viso kito. Man labai nepatinka, kai albumai yra tiesiog dainų rinkiniai. Dar labai nepatinka šiuo metu žmonių klausymosi įpročiai – linkstama link singlų. Dar blogiau, kad singlai kuriami 30 sekundžių trukmės tiktoko klipui dažniausiai, pasiklausęs tokių gabalų, juose nieko įdomaus nerandi.
Vadinasi, nuo albumo ir istorijos ar net muziklinio darbo priėjome iki 30 sekundžių. Įsivaizduoju, kaip sunku iš 30 sekundžių padaryti tikrai kabinančias 10 sekundžių. Čia yra įdomumo, bet man patinka klausyti muzikos albumų, kurie turi savo istoriją. Smagu klausantis albumą išgirsti, kad šis kūrinys albume galėjo būti tik toje vietoje ir ne kitur.
Patinka, kai atsiranda susipynimų, t. y. kai kūriniai pradeda vienas su kitu tarsi kalbėtis, tampa klausimais ir atsakymais… Nemanau, kad visi mano albumai yra visiškai konceptualūs. Gal „Laimingi“ yra konceptualiausias, nes pasakoja vieną istoriją, o „Saturnas“ ir RIBÀ labiau turi epizodus ir naratyvą, kuris juos sujungia.
– Pranešime spaudai albumą RIBÀ pristatei kaip perdėtai dramatišką meilės ir neapykantos laišką Lietuvos alternatyvai. Kodėl būtent taip?
– Alternatyviosios scenos muzikoje ir tekstuose yra daug dalykų, kurie man labai patinka ir juos dievinu. Kartais už mane jaunesnių kūrėjų darbai įkvepia labiau nei bendraamžių ir vyresnių kolegų, bet yra daug dalykų, kurie ir užknisa. Dažnai jie kartojasi, nes jaunos grupės daro tas pačias klaidas, o norisi, kad alternatyvioji scena augtų. Dainos „Padėka“ tekstas yra labiausiai apie tai. Daug mąsčiau, kas galėtų būti geras ir labai blogas kelias alternatyvai Lietuvoje.
– Kokių klaidų ar ydingų dalykų matai? Paminėjai, kad popmuzikoje yra rašymo socialiniams tinklams tendencija, bet alternatyviojoje scenoje to labai mažai…
– Matau, kad yra nemažai veržlumo ir noro judėti į priekį, bet kartu ir labai daug laukimo, kol už tave kas nors padarys. Beje, ne tik aš tai pastebiu. Juokinga, kai kūrėjas pirmiausia susiranda vadybininkus, užuot parašęs gabalą ar surengęs bent vieną koncertą. Iš karto taikomasi turėti bent 100 žmonių savo koncertuose, o labai daug žavesio ir pamokų yra tuose tikruosiuose pirmuosiuose koncertuose, kai tavęs paklausyti ateina trys ar penki žmonės…
Ir dar tas online aspektas man truputį juokingas – mąstymas ir sakymas, kad mes „einame prieš sistemą“, bet kartu internete daromi tie patys dalykai, sekami tie patys trendai. Kažkada sugalvojome, kad protingiausias, geriausias ir įdomiausias pakvietimas į koncertą yra tiesiog standartinis prisistatymas, datos pasakymas ir pakvietimas. Tačiau gal galima dar dešimt minučių pamąstyti ir padaryti ką nors įdomesnio? Baisiausia, kad tai skatinama, nes visi taip daro.
– Grįžkime prie RIBÀ albumo. Jo perklausa vyko dainykloje „Estradà“ ir tą vakarą pirmiausia prie didžėjaus pulto grojai kūrinius, kurie įkvėpė albumą. Papasakok truputį, kokie tie kūriniai?
– Labai daug jų neskambėjo tą vakarą. Grojau tuos, kurie labiau tinka šokiams, o sąrašas yra daug ilgesnis. Keista, nes šį kartą kaip niekada daug buvo poppasaulio atlikėjų / kūrėjų ir tuo labai džiaugiuosi. Supratau, kad didelė dalis jų įkvėpė ir „Saturną“, tik neatkreipiau dėmesio. Pavyzdžiui, Childish Gambino seniai jau klausydavau. Billie Eilish irgi nuo pirmo albumo klausau. Tyler The Creator ir panašių repo atlikėjų – taip pat. Apie kiekvieną galėčiau po valandą pasakoti, nes tai tikrai puikūs atlikėjai. Dar šį kartą prisidėjo „Death Grips“, kurie yra atskiras pasaulis ir nerealus postūmis, kad dar ir taip gali kurti muziką.
Kadangi RIBÀ buvo mano pirmas albumas, kurį pats suvedžiau, dirbau su garsais ir įrašiau, tai dalis tą vakarą skambėjusių kūrinių buvo tik kaip pavyzdys, nes noriu, kad, pavyzdžiui, boso gitaros linija skambėtų taip, kaip tame kūrinyje, ir daug panašių mažų dalykų.
– Kaip atrodė pats kūrybos procesas? Kiek žinau, pats ir miksavai albumą, o tai Tau nauja patirtis. Kada pradėjai domėtis ir kaip mokeisi prodiusuoti?
– Labai daug padrikumo. Pradžioje buvo visiškas chaosas, bet man jis truputį patinka. Kai yra kūrybos procesas ar įrašai, tai jis man netrukdo, bet kai ateina metas kažką iš to padaryti, tai ausys elementariai pavargsta nuo chaoso, gali padaryti daugiau klaidų ir reikia perdaryti iš naujo. Miksavimo dalyje kaip tik turi būti daug objektyvumo ir turi save, kaip autorių ir muzikantą, pastumti į šalį ir dirbti kaip prodiuseriui, o tai nėra lengva.
Pastaruoju metu buvo daug progų dirbti su kitais atlikėjais. Pavyzdžiui, grupės „diso.kognityvas“ albumas „Aporija“ yra mano miksuotas. Taip pat dar keli Rūtos Liutkutės kūriniai. Dar „Elnio rago miškas“ albumą „Po Oda“ įrašiau aš, o miksavo I. Juzokas, bet aš irgi prisidėjau. Daug tokių patirčių atsirado, atrodo, netyčia.
Pirmas kūrinys, prie kurio taip dirbau, buvo „Foje“ 30-mečiui skirtame albume (jame skirtingi atlikėjai perdainavo šios grupės dainas) esanti dainos „Meilės nebus per daug“ mano versija. Ši daina buvo pirmoji, kurią pats miksavau, suvedžiau ir dirbau su garsu. Tą kūrinį padariau ir gavau gerų atsiliepimų. Visada kitų kūrinius prodiusuoti yra lengviau, nes nesi tiek prisirišęs. Tai dar buvo ne mano kūrinys, o „Foje“, bet ten jau buvo mano balsas. Taip po truputį natūraliai, mažais žingsneliais, atėjo eilė ir mano paties albumui.
– Šiame albume yra duetų su Pijumi Opera ir Benu Aleksandravičiumi-ba. Dar skamba Luko Malinausko iš „McLoud“ šūksnis… Kodėl pakvietei bendradarbiauti būtent šiuos kolegas?
– Visokių semplų ir smulkių detalių yra daug daugiau. Tiesiog kiti yra labai mažyčiai sempliukai arba kažkas panašaus. Tai iš „Justice“ ir „Daft Punk“ atėjęs dalykas – micro sampling, kai panaudoji ne visą frazę, o mini garsiuką, t. y. tik vieną sekundę kokio nors garso.
Kalbant apie bendradarbiavimą… Kai mano galvoje gimsta melodijos ar tekstas, tuo pat metu išgirstu ir reikiamo kolegos balsą. Pavyzdžiui, kūrinyje „Flabergastas“ iš karto girdėjau Pijaus repavimą. Ir negaliu nieko su tuo padaryti. Lygiai tas pats su Benu ir Luku – galėčiau gal ką nors keisti, bet girdžiu, kad tas balsas ten turi būti, ir viskas.
Man labai smagu ir garbė, kad galiu tiesiog parašyti jiems ir paprašyti įrašyti kokį nors mažą dalyką. Pijus – atskira tema, nes jis pats parašė savo tekstą, savo dalį, tačiau kiti… Galvoju, kad iki šiol daug žmonių klausosi „SĖSK-2“ ir galvoja, kad Ribaitis čia gerai skamba, ir tik pasiklausę trečią ar ketvirtą kartą supranta, kad tam tikrą dalį dainuoju ne aš, o Benas. Tai atėję iš „Gorilazz“. Dabar „Spotify“ matai, kad „Gorilazz“ dainuoja su kažkokiu atlikėju, bet seniau to nebuvo, nes tai buvo atsisiųsti iš interneto kūriniai arba CD, kur dažniausiai neskaitai aprašymų.
Man tai labai gražu ir ateityje noriu tokių dalykų įrašyti daugiau, bet kartais sunku pasiūlyti kolegoms, kad ir vos vos prisiliestų prie mano kūrinių. Labai džiaugiuosi, kad šie kolegos sutiko kurti kartu.
– Dar reikėtų atkreipti dėmesį, kad albumas RIBÀ labai tinka šokiams. Albume „Saturnas“ jau buvo šokių muzika, bet šiame jos dar daugiau…
– Man patinka šokių muzika ir patinka ją kurti. Nežinau, kaip bus vėliau. Gal dar po trejų metų kalbėsime ir kitaip sakysiu. Nežinau, kur tai nuves, nes dar labai anksti kalbėti apie naują kūrybą, bet man smagus šis etapas: RIBÀ ir „Saturnas“, kurie yra labai šoklūs albumai. Manau, kad čia buvo panaudotos įrašant „Saturną“ išmoktos pamokos – norėjosi jas pritaikyti ir padaryti tobuliau, įdomiau.
Man patinka, kai atlikėjas neprisirišęs prie vieno žanro, nebijo eksperimentuoti ir neturi požiūrio, kad jeigu išleidau šokių albumą ir jis buvo sėkmingas, tai dabar ir reikia kepti būtent tokius. Beje, būtent taip paslysta labai daug Lietuvos kūrėjų.
– Gal gali papasakoti, kas dabar traukia? Kokie garsai ir skambesiai?
– Visą laiką abai daug klausiau Davido Bowie, bet praleisdavau jo plastic soul periodą su „Young Americans“ albumu. Man visada buvo įdomiau modernusis D. Bowie, arba ankstyvasis, kur jis buvo Ziggy Stardust. Dabar mane traukia 8-ojo dešimtmečio vaibas, muzika ir nuotaikos. Soulu labai mažai esu pasidomėjęs. Dar sunku ką nors sakyti, bet yra idėjų, kaip tai panaudoti kaip įrankį, pritaikyti prie savos tematikos ir padaryti ką nors, ko dar nebuvo.
– Dar norėjau pakalbėti apie kitą Tavo amplua – radijo laidos vedėjo. Laida „Karameliniu tonu“ „LRT Opus“ eteryje girdima jau antrą sezoną. Kaip Tau patinka šis amplua ir ką jis Tau davė?
– Daug domėtis, kaip užduoti gerus klausimus. Bepigu man, kaip atlikėjui, sakyti, kad kas nors uždavė nuobodžius klausimus. Kai pradedi dirbti tokį darbą, supranti, kad kai kurie klausimai gali tikti vienam žmogui, bet netiks kitiems. Kitas dalykas, kuris pradžioje kišo koją, – tai, kad reikia išklausyti labai daug muzikos. Reikėjo dirbti su savimi, kad tai netaptų visiškai darbu ir buvo momentas, kai nebeliko laiko savo mėgstamai muzikai arba tiesiog nebesinorėjo klausytis muzikos. Dabar, turėdamas patirties, laidai pasiruošti galiu efektyviau ir greičiau. Labai tuo džiaugiuosi.
– Laidoje giliniesi į kitų kūrėjų muzikos skambesį ir garsą. Kokių įdomių atradimų buvo kuriant laidą? Kas nustebino?
– Turiu rubriką pavadinimu „Su kolegom“, kai ateina kolega muzikantas pakalbėti apie grupę, apie kurią daug nežinau. Pavyzdžiui, buvo labai įdomu šnekėtis su Nikita Voitovu apie „Linkin Park“, nes nesu su jų muzika augęs ir įdomu buvo perbėgti jų istoriją. Sužinojau daug įdomių dalykų. Dar labai įdomi laida buvo apie „Ghost“, nes apie juos irgi mažai žinojau. Supratau, kad „Ghost“ – bedugnė. Ten milžiniškas kiekis informacijos – nuo netikros apie personažus iki tikros apie juos pačius. Tai bene labiausiai nustebinęs epizodas ir dabar dažniau juos paklausau.
– Kuo tai padėjo ar trukdė Tavo kūrybai?
– Truputį trukdė, nes reikėjo perklausyti daug muzikos. Paklausęs pasvarstydavau, kad būtų smagu sukurti ką nors panašaus, bet kol kas taip nenutiko.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
