Mados injekcija kūrybiškumo krizei |

Tekstas ir nuotraukos Stefaniios Dushkevich

Idėjinio sąstingio ir vizualinio dirbtinio intelekto (DI) triukšmo epochoje, jaunųjų dizainerių darbai suvokiami kaip gaivaus oro gurkšnis. Kasmetinis konkursas „Injekcija“, skirtas jauniesiems mados kūrėjams, 2025 metais pasirinko provokuojančią temą: „Mada – menas ar ne menas?“. Tačiau kyla ir kitas, ne mažiau svarbus klausimas: ar dalyviams pavyko peržengti vienodumo ir išsisėmusių pasikartojimų ribas, kuriomis šiandien perpildyta mados industrija?

Pagrindinė mados pasaulio problema nėra darbo sąlygos trečiojo pasaulio šalių fabrikuose, ne globalizacija ir net ne aplinkos tarša, nors mados industrija užima vieną iš pirmaujančių vietų tarp didžiausių teršėjų, dažnai nusileisdama tik naftos ir dujų pramonei. Didžiausia krizė slypi kūrybiškumo praradime ir naujų idėjų stokoje. Būtent todėl jaunųjų dizainerių konkursas „Injekcija“ tapo maloniu atradimu, ypač jo nugalėtojų darbai.

Kūrybiškumo krizė

Pastaraisiais metais podiumuose vis dažniau matome estetiškai išgrynintą, archyvais paremtą kūrybą. Mados namų kūrybos vadovai perdirba ir „perinterpretuoja“ praeities meistrų palikimą, vis rečiau siūlydami iš tiesų naujas idėjas. Tačiau šiuo antriniu požiūriu pasižymi ne tik prekių ženklai. Socialiniuose tinkluose mados tinklaraštininkai su nostalgija atkuria praeities tendencijas, beveik nekurdami nieko iš esmės naujo. Ką dėl to kaltinti nostalgiją, greitąją madą, DI ar viską kartu?

2026 metais „Pantone“ spalvų institutas metų spalva paskelbė „Cloud Dancer“ (PANTONE 11-4201). Tačiau kaip bepavadintum baltą spalvą, ji vis tiek liks balta. Šis „jokios“ spalvos pasirinkimas stebėtinai tiksliai atspindi tai, kas vyksta ne tik madoje, bet ir mene bei kūryboje apskritai. Šiuolaikinė medija vartojama beveik nemąstant: turinys tapo fonu, baltuoju triukšmu, laiko praleidimo būdu, o ne idėjų ar emocijų šaltiniu. Kūrybiškumo lygis mažėja ne tik kine ir televizijoje, bet ir visose internetinių pramogų formose – nuo „YouTube“ ir socialinių tinklų iki muzikos.

Michaelas Easteris knygoje „Komforto krizė“ kalbasi su australų neurobiologu Jamesu Dunkertu apie nuobodulio ir kūrybiškumo ryšį. „Nuobodulys nepadaro tavęs kūrybiškesniu. Jis tiesiog sako: „Padaryk ką nors!“, – pažymi Dunkertas. Easteris priduria, kad kai tas „kažkas“ leidžia protui sugrįžti į išsiblaškymo būseną, o ne užpildomas tuo pačiu turiniu, kurį vartoja visi aplinkiniai, žmogus pradeda mąstyti tiesiog kita banga. Būtent tokia būsena yra būtina tikrajai kūrybai. Ir būtent į ją šiuolaikinis žmogus beveik nebeįžengia.

Be tuščio turinio, socialinius tinklus ir internetą galima kaltinti ir tuo, kad jie radikaliai pakeitė mados industriją. Anksčiau dizaineriai savo kolekcijas pristatydavo siauram kritikų ar klientų ratui. Šiandien jų darbai akimirksniu atsiduria viso pasaulio teisme, kur grįžtamasis ryšys dažnai būna nefiltruotas ir paviršutiniškas. Toks spaudimas stumia link atsargesnių, kompromisinių sprendimų: dizaineriai ima pataikauti masinio skonio lūkesčiams, užuot rizikavę ir eksperimentavę.

Ryškus pavyzdys – „Gucci“. Kai 2015 metais Alessandro Michele perėmė prekės ženklo vairą, jis pasiūlė drąsią, eklektišką ir maksimalistinę viziją, kuri vėl pavertė ženklą aktualiu. Tačiau laikui bėgant prekės ženklas pradėjo kartoti tą pačią vizualinę kalbą — nes ji buvo sėkminga ir komerciškai naudinga. Galiausiai „Gucci“ prarado judėjimo į priekį pojūtį, o Michele paliko kompaniją.

Atskiro dėmesio nusipelno ir dirbtinis intelektas, kuris sparčiai skverbiasi į mados pasaulį. Jis geba generuoti raštus, idėjas ir net ištisas kolekcijas. O kas nutinka žmogaus kūrybai? Jei mašina gali sukurti „gražų“ dizainą vienu mygtuko paspaudimu, ar tuomet lieka vietos emocijoms, asmeninei patirčiai ir unikaliam žmogaus žvilgsniui?

Dizaineriai retai susiduria su atsakomybe už stagnaciją ir pasikartojimą. Jei šalia nėra nieko, kas pasakytų: „Tai galima padaryti geriau“, vystymasis tampa neįmanomas. Be tikro grįžtamojo ryšio kūryba sustingsta. Kartu paradoksalus ir kitas aspektas: kai dizaineris vis dėlto bando primesti savo viziją, jis neretai atleidžiamas net nespėjęs išdirbti vieno sezono, todėl mados namuose kūrėjai beveik nebesiryžta drąsiems kūrybiniams sprendimams.

Tačiau kas tuomet su jaunaisiais dizaineriais? Argi neegzistuoja įsišaknijęs stereotipas apie studentiškų darbų beprotiškumą ir radikalų kūrybiškumą?

„Mada – menas ar ne menas?“

2025 metais konkursas „Injekcija“ sugrįžo namo – į Nacionalinės galerijos sales. „Injekcija“ – tai jaunųjų drabužių dizainerių konkursas, kurio nugalėtojai gauna kvietimą pristatyti savo kolekcijas festivalyje „Mados infekcija“.

Šių metų konkurso tema buvo klausimas: „Mada – menas ar ne menas?“, kuris atveria diskusijų lauką. Nepaisant meninio sudėtingumo ir kultūrinės reikšmės, drabužių dizainas vis dar dažnai suvokiamas tik kaip komercinė veikla. Mados dizainą studijuojantys studentai neretai susiduria su giliai įsišaknijusiu neigiamu stereotipu, kuris menkina šios profesijos legitimumą.

Kritikai dažnai laiko madą paviršutiniška ir nesusijusia su menu, nes vertina ją tik industrijos ir rinkos kontekste. Vis dėlto net ir tie, kurie pripažįsta madą meno forma, dažnai ją apibūdina kaip „paviršutinišką ir nereikalingą“, šlovinančią perteklinį ir nepagrįstą vartojimą. Prie to prisideda ir pasipriešinimas pačiai domėjimosi mada idėjai: tarsi mylėti madą reikštų būti lengvabūdišku ar juokingu. Toks interesas dažnai sutinkamas su globėjiškumu ar net panieka, lyg jame trūktų gilumo ir rimtumo – tarsi būtum ką tik prisipažinęs apie kažką gėdingo.

Pasirinkta tema atveria plačias galimybes kurti išties unikalius ir konceptualius projektus. Ar konkurso dalyviams pavyko išnaudoti šį potencialą?

Kai dizaineris rizikuoja

Kiek rizikinga aprengti modelius „drabužiais“, kurie vos primena mums įprastą aprangą: iš veltinio iškirptais stačiakampiais, referuojančiais į Pablo Picasso ir kubizmą apskritai, padengti kūnus balinimo mišiniu ar vietoj avalynės naudoti paplūdimio šlepetes? Be abejo, tai rizikinga – publika gali nesuprasti. Tačiau būtent čia ir slypi tokių sprendimų vertė. Konkurso nugalėtojomis tapo penkios jaunųjų dizainerių kolekcijos: Vincentos Kavaliauskaitės (VINC) – „Cubismo“, Elmos Zemlickaitės – „Delicacies“, Julios Jaszczuk – „Gentlewoman“, Karolinos Žvilaitytės (BY KANA) – „Brutal moda“ ir Mari Enomoto – „Set Off – Enjoy the Change“. Kas gi šiuos darbus paverčia iš tiesų įdomiais ir unikaliais?

Vincenta Kavaliauskaitė (VINC) – „Cubismo“

Šios kolekcijos drabužiai labiau primena tūrinius meno objektus, uždėtus ant modelių kūnų. Pagrindą sudaro supaprastinti, tarsi iš geometrinių formų sudėlioti veidai: akys, lūpos, nosys, ausys, gėlės ir kiti motyvai, sąmoningai iškraipyti ir išskaidyti į geometrines figūras. „Suknelės“ atrodo kaip standūs veltinio gaubtai, ne atkartojantys kūno formas, o jas peržengiantys.

Kolekcija įdomi drąsiu mados ir meno sujungimu bei savo „nedėvimybe“. Dizainerė sąmoningai tikrina ribą, kur baigiasi drabužis ir prasideda meno objektas. Įkvėpimas akivaizdus – Pablas Picasso, kubizmas apskritai ir net vaikiški piešiniai. Naudojami gerai atpažįstami meniniai metodai: kaukės, koliažai, žaidimas forma, kai atskiros veido dalys susijungia į vieną elementą. Spalvos ryškios ir sodrios: balta, geltona, mėlyna, raudona, žalia ir violetinė. Bendra nuotaika – džiugi ir naivi, sąmoningai laužanti įsivaizdavimus apie tai, kokia turėtų būti apranga. Kolekcija ne apie patogumą, o formą ir tūrį. Įvaizdžius papildo siūtos gėlės modelių rankose.

Julia Jaszczuk – „Gentlewoman“

Kolekcija „Gentlewoman“ apmąsto vyriškumo stereotipus bei spaudimą, susijusį su „tikro vyro“ įvaizdžiu. Pagrindą sudaro vyriški kostiumai, perinterpretuoti ir pritaikyti moters kūnui. Jie atrodo sąmoningai „svetimi“: per dideli, nepatogūs, su aukštomis apykaklėmis, kurios kabo virš pečių ir kuria suvaržymo pojūtį.

Kolekcijoje matome marškinius, plačius švarkus, paltus, ilgas kelnes, tūriškas palaidines, smokingų tipo švarkus ir sukneles, sudėliotas iš klasikinio vyriško kostiumo detalių, bet pritaikytas moters figūrai, todėl įgaunančias elegancijos. Naudojami įprasti kostiuminiai audiniai – vilna, medvilnė, biurinei aprangai skirti tekstilės sprendimai.

„Gentlewoman“ – pasakojimas apie pokytį: griežtos, kietos formos palaipsniui „minkštėja“, tampa laisvesnės ir romantiškesnės. Santūri spalvų paletė – pilka, tamsiai mėlyna ir balta su bordo akcentais – pabrėžia kontrastą tarp griežtumo ir pažeidžiamumo. Kolekcija jungia vyriškus elementus, tokius kaip kostiumai ir kaklaraiščiai, su moteriškumo atributais – korsetais, drapiruotėmis ir aukštakulniais, taip laužydama įprastas lyties ir aprangos normas.

Elma Zemlickaitė – „Delicacies“

„Delicacies“ – eklektiška kolekcija, sudėliota iš įvairių nuotrupų ir fragmentų. Spalvinė gama rami ir neutrali: juoda, balta, pilka ir chaki. Drabužiai atrodo daugiasluoksniai ir „neišbaigti“: atviri pečiai, kabančios juostos, sijonai su petnešomis, asimetriškas kirpimas, lietpalčiai su šalikais, suplėšyti marškinėliai ir sijonai, pagaminti iš delninių. Aksesuarai – pirštinės ir rankinės – sustiprina sluoksniavimo įspūdį, o avalynė varijuoja nuo klasikinių batelių iki sportbačių ir sandalų.

Drabužiai atrodo persiūti iš senų rūbų: kabančios juostelės, neslepiamos detalės, kūnas vietomis lieka atviras. Tai kuria „benamiško prašmatnumo“ (homeless chic) efektą ir referuoja į perdirbimo idėją. Pavadinimas „Delicacies“ skamba ironiškai: „delikatesais“ čia tampa ne brangūs audiniai, o reti, subtilūs elementai, rasti vizualinėje netvarkoje. Kolekcija kalba apie pakartotinio naudojimo vertę ir apie tai, kad grožį galima rasti net paprastume, nusidėvėjime ir netobulume.

Mari Enomoto – „Set Off – Enjoy the Change“

Ši kolekcija iš karto patraukia dėmesį ryškiomis spalvomis, blizgesiu ir grafiniais raštais. Stilius – avangardinis, šiek tiek fantazinis, su poparto nuorodomis. Įvaizdžiai kuriami naudojant tūrį, blizgias medžiagas ir kontrastingus rožinės, mėlynos, raudonos, juodos ir baltos spalvų derinius. Aksesuarai lagaminų ir etikečių pavidalu tiesiogiai referuoja į kelionių temą.

Kolekcijos centre – judėjimo idėja. Kelionė čia suvokiama ne tik kaip fizinis maršrutas, bet ir kaip vidinė būsena: akimirka tarp praeities ir ateities, tarp skirtingų vaidmenų ir savęs versijų. Juostos ir tekstas ant drabužių primena maršrutus ir judėjimą, paversdami kūną istorijos nešėju. Pavadinimas „Set Off – Enjoy the Change“ (liet. Leiskis į kelią – mėgaukis pokyčiu) tiksliai perteikia pagrindinę žinutę: kelias svarbesnis už galutinį tašką.

Karolina Žvilaitytė (BY KANA) – „Brutal moda“

Kolekcija „Brutal moda“ įkvėpta XX a. vidurio brutalistinės architektūros. Pagrindinė medžiaga – tankus, šviesių atspalvių audinys, kurio šiurkštus, nelygus paviršius primena betoną ar tinką. Matinė tekstūra ir balinimo pėdsakai sukuria neišbaigtumo ir „žaliavos“ įspūdį.

Drabužiai atrodo masyvūs ir sunkūs: platūs pečiai, didelės rankovės, griežtos formos ir tūrinės detalės aplink kūną sukuria naują, beveik architektūrinį siluetą. Drabužiai ne pabrėžia figūrą, o kuria savarankišką tūrį. Vienalytė spalvų gama leidžia susitelkti į formą ir faktūrą. Tai eksperimentas mados ir architektūros paribyje, kuriame grubumas ir sunkumas virsta išraiškinga menine kalba.

Lukas Svirplys – „Patys kalti“

Atskirai verta paminėti kolekciją, kuri nors ir netapo nugalėtoja, tačiau taip pat nusipelno dėmesio. „Patys kalti“ – tai aštri socialinė kritika ir provokacija. Dizaineris kelia nepatogų klausimą: ar tikrai marginalizuotos visuomenės grupės, įskaitant LGBTQ+ bendruomenę Lietuvoje, yra „pačios kaltos“ dėl savo padėties?

Vizualiai kolekcija kuriama kontrastais. Blizgus atlasas su dangaus ir debesų vaizdais, kailis, plunksnos, drapiruotės ir rankinė tapyba derinami su tyčia purvinais, chaotiškais sluoksniais. Milžiniški pečiai, daugiasluoksnės konstrukcijos ir iškraipyti siluetai primena tai kalėjimo uniformą, tai sudėtingas, sluoksniuotas sukneles. Nuo juodai baltų kalinio dryžių iki rožinių ir mėlynų „dangiškų“ motyvų ant pokylio suknelės – tarp ironijos, skausmo ir protesto.