Karolis Kaupinis: dviejų žmonių pokalbis yra pasaulio esmė

Kalbino Jorė Janavičiūtė

Sausio 30 d. ekranus pasieks naujas režisieriaus Karolio Kaupinio filmas „Badautojų namelis“. Filmas pasakoja apie televizijos diktorę Daivą (akt. Ineta Stasiulytė), kuri, sovietams užėmus televiziją, su šimtais kolegų netenka darbo. Ji kartu su dviem bendradarbiais ir vienu prašalaičiu paskelbia bado akciją ir apsigyvena vagonėlyje priešais televizijos pastatus. Filmo pasaulinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje, jis pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Ankstesnis K. Kaupinio filmas „Nova Lituania“ pelnė šešias „Sidabrines gerves“, jo premjera vyko Karlovi Varų kino festivalyje. Susitikome su K. Kaupiniu pakalbėti apie naujo filmo kūrimą, tačiau sunkoka buvo nenukrypti ir į dabartinių protestų realybę.

– Kaip prasidėjo projektas „Badautojų namelis“? Pamenu, buvo ir kitas projektas –  „Kaspervizija“…

– Tai tas pats projektas, bet kaskart nutinka, kad aš labai smarkiai perrašau. Taigi atsiranda skirtingi scenarijai ir galėtum sukurti kelis skirtingus filmus. Žiūriu, kas tuo metu, man atrodo, labiausiai tinka. Pradžioje tai buvo filmas apie propagandinę televiziją „Kaspervizija“, kuri buvo įkurta užėmus Lietuvos televiziją 1991 m. Tą sausį dar nebuvo aišku, kaip viskas baigsis, bet žiūrėdamas iš dabartinio taško supranti, kad tai jau buvo imperijos pabaiga. Nuo Krymo aneksijos imperija (bent jau mums tai akivaizdu) lyg ir pradėjo atsigauti, tad sumaniau kurti filmą apie tai, ką imperija kalba savo pabaigoje, nes kartoja tą patį.

Paskui prasidėjo pandemija, kai mes visi ilgam užsidarėme kambariuose, butuose, kitose uždarose erdvėse – kaip tie badautojai. Galvojau, kad filmas atspindės tą būseną. Taip veiksmas persikėlė iš televizijos ten, kur įvykiai tuo metu klostėsi, t. y. į badautojų namelį prie jos. Į vagonėlį, kurį atsivežė televizijos personalas. Buvo tokia laida „Akistata“, kurios darbuotojai, siekdami atgauti televiziją, ir pradėjo tą bado akciją.

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, supratau, kad badautojai negali tiesiog sėdėti laukdami, kol praeis ši neganda. Turi sėdėti turėdami tikslą tą negandą nugalėti, t. y. tikėdamiesi, kad tai padės įveikti televiziją užpuolusią imperiją. Galvojau apie filmo geografiją: užimta televizija – Ukraina, kur karas jau vyksta, namas priešais – Vakarai, kuriems nelabai svarbu, kas vyksta, o mes, kaip visuomenė, – tarsi toks laikinas namukas per vidurį, kurio gyventojai stengiasi dėl tos televizijos, bet nelabai ką iš tiesų gali padaryti, tik sėdėti. Dabar vėl viskas pasikeitė. Mes patys tapome protestuotojais dėl televizijos. Taip net keturis kartus viskas apsivertė. Pradėjau rašyti šio filmo scenarijų 2019–2020 m., „Badautojų namelį“ filmavome prieš dvejus metus. Karas Ukrainoje jau buvo įsivažiavęs – pirminė euforija, kad tuoj tuos rusus atkals, jau buvo pasibaigusi. Buvo toks įstrigimo, bejėgiškumo jausmas, nežinojai, ką daryti, – tik remti ar pačiam ką nors nuveikti. Be to, buvo neaišku, ar karas neprasidės pas mus, kitaip tariant, ar neateis iki to badautojų namuko kareiviai iš užimtos televizijos.

– Kiek rėmeisi realybe – tikromis asmenybėmis, įvykiais, archyvais – kurdamas tiek siužetą, tiek personažus?

– Filmo personažai taip pat yra dominuojantys to laiko tipažai. Buvęs komunistas, kuris supranta, kad laikai pasikeitė ir jam reikia kažkaip kitaip gyventi, – supranta, kad nebeturi galios, bet jaučia kažkokį kaltės jausmą. Amžinas disidentas, kuris jaučia nuoskaudą, kad kitiems tik dabar tai parūpo. Naujieji aktyvistai, pradedantys kovoti už laisvę, kai tai juos pačius paliečia. Dar kažkas prisijungia, nes ir kiti pradėjo judėti. Ta dinamika labai panaši ir kultūros proteste.

Personažai buvo paremti konkrečių žmonių, kuriuos pažinojau, charakteriais. Dažniausiai iš įvairių žmonių lipdžiau vieną. Aš dirbau televizijoje, su žmonėmis, dalyvavusiais toje bado akcijoje, daug bendravau, girdėjau daug pasakojimų apie anuometę televiziją. Trys laidos „Akistata“ kūrybinės grupės nariai ir pradėjo tą bado akciją. Vėliau prie jų prisijungė daugiau žmonių. Per septynis mėnesius (bado akcija vyko nuo kovo iki rugpjūčio) Maskvoje įvyko pučas ir po jo televiziją atgavome. Bado akcija vyko rotaciniu būdu: žmonės badaudavo tris dienas, tada – kiti tris dienas. Tai nebuvo tokia bado akcija kaip Steve’o McQueeno „Alkyje“, kur badaujama iki mirties. Ar kaip Olego Sencovo bado akcija Rusijos kalėjime – arba paleiskite, arba aš numirsiu. Čia buvo labiau simbolinė bado akcija.

Apskritai, visas Vilniaus televizijos užėmimas buvo nesėkminga karinė operacija. Darbuotojai, besitraukdami iš televizijos, sugadino retransliacijos antenas. Sovietai buvo suplanavę atjungti Lietuvą nuo informacijos kanalų. Tačiau jiems nepavyko, nes  sovietų daliniai nenuvažiavo užimti Kauno televizijos. Yra daug hipotezių, kodėl. Sakoma, kad iš dalies dėl to, kad jie ekonominiais ryšiais buvo susiję su Kauno mafija ir bijojo dėl savo šeimų. Kaune buvo kitokia dinamika nei Vilniuje. Žodžiu, operacija atjungti Lietuvą nuo informacijos šaltinio nepavyko, nes iš karto televizijos retransliacijas perėmė Kaunas. Visa televizija sovietiniais laikais buvo sujungta į žiedinę transliacijos sistemą – pradeda Vilnius, tada signalas eina į kitus didžiuosius Lietuvos miestus ir įsisuka toks ratas. Kai iš rato iškrinta Vilnius, viskas toliau puikiai veikia ir Kaunas toliau transliuoja. Visa Lietuva, išskyrus Vilniaus regioną, tą televiziją matė. Labai greitai Vilniuje ant daugiabučių buvo pradėta statyti antenas, kurios gaudydavo Kauno signalą. Iš Vilniaus buvo transliuojama „Kaspervizija“, bet niekas jos nežiūrėjo. Dalis Vilniuje dirbusių žmonių netilpo dirbti Kaune, tad buvo tokios būsenos, kai jautėsi nei pagauti, nei paleisti. Norėdami ką nors prasmingo nuveikti jie ir sugalvojo bado akciją. Apskritai per visą tą laiką badavusių, dalyvavusių žmonių buvo gal 150 ar 200. Vėliau jungėsi ne tik televizijos darbuotojai, bet ir paprasti žmonės ateidavo, badaudavo.

– Tačiau filme nemažai ir fikcijos?

– Aš susikuriu sau sąlygas, kurios remiasi istoriniu įvykiu, bet jų vidų pildau fikcija. Personažai sukurti pagal prototipus. Tačiau jų buvimas namelyje – neišsipildę lūkesčiai, neįgyvendintos svajonės. Dauguma šios akcijos dalyvių iš pradžių pasakojo, kad jie ėjo kovoti už laisvą Lietuvą, bet atrodė, kad yra kažkas daugiau. Kažkokios giluminės nuoskaudos, neišsipildymai. Taip labai dažnai, man atrodo, su politiniais reikalais būna, juose yra kažkas mane liečiančio asmeniškai. Ką aš turiu galvoje sakydamas žodį  „Lietuva“, žodį „laisvė“ ir pan. Net iš realių žmonių žinau, kad kažkas jų ėjo badauti, nes tiesiog norėjo pabūti su kolege. Arba tiesiog buvo negera namuose ir norėjosi kur nors išeiti. Tokia motyvacija su žmonėmis kalbant kartais išaiškėja. Kartais kas nors eina siekti grynai savo politinio, idealistinio tikslo. Tarsi užsidaro Maslow piramidė – tam, kas turi valgyti, reikia meilės. Kas turi meilės, tam reikia prasmės. Kas turi prasmės, tas jau siekia ko nors visuomenei, kelia egzistencinį klausimą. Tas, kuris atsako į egzistencinį klausimą, gal tiesiog yra alkanas. Visi veikėjai tokioje kilpoje susiję vienas su kitu – vienas turi tai, ko kitas neturi, ir jam atrodo, kad jis irgi to norėtų. Sigis svajoja apie televiziją, bet užtat jis savaime suprantamu dalyku laiko tai, ko neturi Daiva. Taip visi veikėjai yra porose, kuriose jie pildo vienas kito tuštumą.

Jorge Luisas Borgesas sako, kad pasaulis ir prasideda ne nuo vieno žmogaus, bet kai atsiranda du žmonės ir jie kalbasi. Dviejų žmonių pokalbis, dialogas yra pasaulio esmė. Man norėjosi sukurti tokį filmą, kur iš principo tai ir būtų. Nieko labai baisiai nevyksta, nes tiesiog susikuriu sąlygas, kad tie du žmonės negalėtų niekur kitur pajudėti, jiems nebūtų galimybės iš tos situacijos išsilaisvinti. Dažnai tokiose situacijose, kurių tu pats nesieki ir nenori, įvyksta žymiai atviresnis ir labiau tave išlaisvinantis, terapiškai daugiau atsakymų duodantis pokalbis nei su geriausiu draugu ar tobulomis sąlygomis.

Šeimos susirinkimuose tas pokalbis nevyksta. Mano gyvenime tokių situacijų buvo daug. Pavyzdžiui, šaulių pratybos: gal visai norėtum, kad tavo skyrių sudarytų draugai, bet esi su tais, su kuriais esi. Iš pradžių galvoji: aš nelabai su šitais žmonėmis gal ir noriu tiek daug laiko leisti, jo ir taip trūksta. Pasėdi vieną kartą tris dienas, antrą kartą – tris dienas, trečią kartą – tris dienas ir supranti, kad, tiesą sakant, tai jus daug labiau susieja ir visai gerai, kad tai nėra tavo žmonių ratas. Tu žymiai daugiau praturtėji kaip žmogus, daugiau supranti, kaip kitaip kitas žmogus gyvena, kaip kitaip jis gyvenimą mato. Atsiranda tikrasis susikalbėjimas. Tai štai čia toks filmas.

– Kuo, Tavo nuomone, tuometė protesto realybė skiriasi nuo dabartinės?

– Kiekvienas protestas turi stadijas. Jis turi pirmą, karštąją, stadiją, tą ugningą. Jeigu pirmoje stadijoje pavyksta pasiekti ką nors, protestas gali pasibaigti arba transformuotis į ką nors kita. Jeigu vieną dalyką pavyko pasiekti, gal mes galime dar ir tą pasiekti? Tačiau ten jau ne taip lengva pasiekti. Mesi viską dabar ar laikysiesi? Tada temperatūra nebe tokia karšta, jau turi nusiteikti ilgam veikimui. Ilgesnis veikimas reikalauja taupyti jėgas. Nebegali taip taškytis kaip pradžioje. Pirmas savaites iš asamblėjos iniciatyvinės grupės narių nemiegojo niekas – tūkstantis žinučių vieno kitam per dieną, daug koordinavimo. Paskui žiūri, kad kai kurie aplinkui po truputį pradeda grįžti prie savo gyvenimo, o kažkas vis dar neatsisako aktyvizmo. Kyla klausimas: jeigu visi čia toliau gyvena tarsi niekur nieko, kodėl aš dar čia? Tačiau kam tada tai darei iš pat pradžių? Vis dėlto, jei nori pasiekti tikslą, tai kovok dėl tikslo toliau.

Mano pozicija yra tokia: jeigu tu pakankamai ilgai išlaikysi savo tikėjimą, ryžtą išbūti, tai gal nusišypsos tau Dievas ar likimas ir bus deus ex machina. Panašiai ir mano filme: kai jau atrodo, kad viskas bus labai blogai, pradeda lyti ir kareiviai išsilaksto. Na, čia jau ne nuo tavęs priklauso, visi priklauso nuo kažko kito. Tačiau gal tai susiję su tuo, kad tu gana ilgai ten išbuvai, neišėjai, nemetei visko. Kas būtų, jei nebūtų Volodymyro Zelenskio „aš niekur nevažiuosiu, duokite šaudmenų“? Ryžtas pagimdo vis daugiau ir daugiau pasipriešinimo, tad dabar jau lengvai nebesunaikinsi.

– Kaip manai, ar būtum taip įsitraukęs į Kultūros asamblėjos veiklą ir protestus, jeigu nebūtum kūręs „Badautojų namelio“?

– Filmas, manau, nulemia poziciją. Tai, matyt, dėl to aš ir kuriu filmą apie tai. Man tiesiog tai rūpi kaip tema. Gyvenu tuo tiek filme, tiek realybėje. Darau tą patį, ką veikėjai. Man filmai nėra tik saviraiškos forma.

Kuri filmą, nes tau tai rūpi, nes tuo tiki. Idealiu atveju – ką sakai, tą ir darai; ką darai, tą ir sakai. Man atrodo, kad tai yra vienas didžiausių tokių elgesio maksimų, kurių verta siekti.

Šį filmą baigėme montuoti 2024 m., bet Vakarų kino festivaliai juo nesusidomėjo. Vis dėlto kartais nutinka, kad filmas tampa aktualus vėliau. Pavyzdžiui, taip buvo su „Nova Lituania“.

Kai ją sukūriau, Lietuvoje daug kas nelabai ir suprato. Dabar, kai rodau filmą, jau visiems viskas aišku. Neseniai Lietuvos muzikos ir teatro Nacionalinėje kino mokykloje buvo peržiūra ir žiūrovai sureagavo: „Tai čia kaip dabar.“ Taip, kaip dabar.

Būna, sukuri filmą, ir tada realybė jį pasigauna. Stebi aplinką, darai ir kartais pavyksta numatyti į priekį. Menininkas gali numatyti priekį, gali komentuoti tai, kas vyksta, arba gali atsilikti. Realybė pralenkia – kol padarei, jau paseno. Idealiu atveju turi būti taip įsijautęs į zeitgeistą (liet. laiko dvasią), kad numatytum į priekį.

Tačiau dažniausiai dėl to, kad kūrėjas sugeba numatyti į priekį, jis atsiduria nepatogioje padėtyje. Nebent tas kūrinys vėliau tampa aktualus arba visai kitose vietose. Pavyzdžiui, man atrodo, kad šis filmas toliau į Vakarus nuo buvusios Berlyno sienos gali būti nesuprantamas, nes jie tiesiog neturi tokios patirties kaip mes. Nėra supratimo nei apie mažąsias filmo detales, nei apie bendrą istorijos naratyvą. Didelės Europos Vakarų šalys nežino, kas yra egzistencinis nerimas, kad mūsų iš viso gali nelikti žemėlapyje, kad mūsų visa tauta ir visuomenė gali būti išblaškyta. Rytų Europa visai kitaip supranta – pagauna kiekvieną frazę. Vienose kūrybinėse dirbtuvėse dirbome montažo konsultantu rumunu Catalinu Cristutiu, kuris, išgirdęs frazę „jugoslaviškas staliukas“, pasakė: „Aš puikiai žinau, kas yra šita svajonė apie kažkokį kitos socialistinės valstybės materialųjį gėrį.“ Dabar mums atrodo savaime suprantama – nueini ir nusiperki. Tada 20 metų tekdavo laukti automobilio, buto…

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

– Kai aš augau, buvo labai aišku, kas yra svajonė – Vakarai, materialūs dalykai. Atrodė, kad tai bus tarsi išsilaisvinimas. Dabar, atrodo, visa tai sulūžo, pasidarė nebeaišku, apie ką čia reikia svajoti…

– Daug mūsų žmonių galvoja, kad materija kažkaip užpildys, bet… Nueini pas premjerę ir ji klausia: ar jums pinigų trūksta? Ji, išskyrus apie materiją, tiesiog nieko nesupranta, jos gyvenime tai neegzistuoja. Ji galvoja: žmogus bus laimingas, jei mes jam duosime daugiau pinigų.

Lietuvos provincija pinigų turi daugiausia, kiek kada nors turėjo. Tačiau laimė – ne pinigai. Jeigu žmogus neperlipa per tai, tada jis labai nelaimingas, nes nesupranta, kas negerai.

– Noriu paklausti ir apie praktinius „Badautojų namelio“ kūrimo aspektus. Kur vyko filmavimai?

– Filmavome Kaune, prie Tekstilės instituto, Vilijampolėje. Prie LRT filmuoti negalėjome, nes pastatas ir jo aplinka per daug pasikeitę. Man būtinai reikėjo, kad tai būtų kompleksas ir kitoje pusėje – daugiabutis. Prie LRT visi daugiabučiai renovuoti. Tekstilės institutas buvo panašiausia vieta visoje Lietuvoje.

– Filmo paletė prigesinta, daug pilkumo. Kodėl?

– Aš laiką traktuoju kaip dekoraciją. Tai nėra filmas apie istorinius įvykius 1991 m. Tai galėtų būti istorija, pavyzdžiui, apie „Inkaro“ fabriko bankrotą Kaune 1996 m. ir jo streikuojančius darbininkus.

Bandau išsigryninti, kas yra to laiko ir erdvės estetinės dominantės. Pilkuma ir toje pilkumoje atsirandanti spalva. Kažkoks vieno vaiko kombinezonas, jau iš Vakarų atsivežtas, nauja striukė, nauji batai, pirmieji spalvoti ženklai iš anapus sienos. Drąsi svajonė apie aną pasaulį. Sigis su Daiva pilkame namelyje mažame televizoriuke žiūri labai romantišką holivudinį filmą, jame – aistringas bučinys. Svajonės momentas pasitelkiant siužeto detalę.

– Filmo garso takelyje – džiazas. Kodėl?

–  6-ojo dešimtmečio amerikietiškas džiazas irgi yra svajonė, muzika veikia kaip kontrastas. Man nepatinka, kai filmuose muzika stiprina ir taip jau esantį jausmą. Rodome romantiką ir dar pritaikome romantišką muziką. Tai turi padaryti dramaturgija ir vaidyba. Ne muzika. Na, nebent taip jau labai nori pabrėžti, bet šiuo atveju ji veikia kaip kontrastas.

Tai ta pati svajonė, kuri… Norėčiau, kad viskas būtų kaip saldainis, bet iš tikrųjų yra tiesiog beliašas. Gražu svajoti, bet yra realybė. Tačiau svajoti vis tiek norisi.

Žinai, kokia būna meilė kine ir kokia ji realiai. Kokia pabaiga būna filmuose… Tačiau kaip gyventi po tos pabaigos? „Forever and ever, happily after“, bet gyvenime ne taip viskas.

– Kai tai supranti, gali būti sunku kurti filmus…

– Nori paklausti, kam tuos filmus kuriu? Ar rodai, kas yra gyvenimas, ar kažką daugiau? Ar rodai, koks jis turėtų būti? Ar rodai apie tai, kokio jo ilgiesi? Ar kokio jo nepastebi? Na, man atrodo, kad kažkiek subrendus ir supratus, kad viskas ne taip paprasta, kaip galvojai, tavo klausimai kinui tampa žymiai esmingesni. Ypač dabar, kai jį gali kurti visi. Pasakyti ką nors, kas jau šimtą kartų sakyta, nėra jokios prasmės.

– Ar jau dirbi prie naujo projekto?

–  Dabar rašau scenarijų filmui. Taip pat kuriu spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal savo pjesę. Jo premjera įvyks balandį. Siužetas – apie aktorių trupę, kuri bando atkurti legendinį lietuvišką spektaklį ir jiems niekaip neišeina. Spektaklyje bus daug vaizdo medžiagos, archyvo, kuriame teatro menininkai, teatrologai, aktoriai šneka apie tai, kas yra teatras, kas yra laikas. Tai kūrinys apie laikinumą, žmogaus bandymą nugalėti savo laikinumą, amžinumo troškimą laikiname pasaulyje. Kadangi teatras yra daug laikinesnė medija nei kinas, manau, kad teatrui ši idėja tinka geriausiai.

O filmo scenarijų rašau apie vienuolyną, į kurį pasiprašo jaunas žmogus. Tai vadinamasis kontempliatyvusis vienuolynas, gana uždaras. Galima sakyti, kad vienuoliai jame ruošiasi išėjimui iš šito pasaulio. Taigi į jį ateina jaunas vienuolis ir pradeda ardyti visą vienuolyno tvarką. Paaiškėja, kad vienuolyne yra didžiulių problemų ir dėl tikėjimo, ir visokių kitokių.