Rašė Jonas Braškys
2025-ieji baigėsi, taigi pats laikas suskaičuoti viščiukus, įrašus ir albumus, kurie praėjusiais metais domino, žavėjo ir stebino kūrybiškumu. Akivaizdu, kad šis sąrašas – subjektyvus, todėl nesisielokite, jei jūsų mėgstamas albumas į jį nepateko. Vadinasi, jūs tiesiog buvote neteisūs. O jei rimtai, kitą dieną jis tikriausiai būtų absoliučiai kitoks, bet šiandien – ne ta diena, todėl favoritai yra šie:
- Angelou „Rodeo“ (Self-released, Damn Good)
Iš pirmo žvilgsnio šis albumas neturėjo atsidurti geriausiųjų dešimtuke, tačiau tik baigiantis metams supratau, kiek dažnai jį sukau ir kaip stipriai jis įstrigo į mano atmintį. Modernus, šiek tiek eksperimentinis, šiek tiek purvinas Andželikos Petrauskaitės ritmenbliuzas kabino savo industriniais bandymais, žaidimais garsu ir skambesio fokusais, įtikinusiais, kad kol kas ko nors panašaus niekas lietuviškoje scenoje nesiūlo. „Rodeo“ turi svarbią savybę – užkabinti eilinį klausytoją, tačiau nepatiekti jam ant lėkštutės popsinio McDonald’so. Kartu kūrėjai pavyksta ir nenuklajoti ant patogių pagalvių, ant kurių lengva, tave myli ir niekas nesigilina, kokią, kodėl ir kaip savo muziką kuri. Be abejo, savo pėdsaką palieka ir stipri komanda (Benas Kukenys, Vitalijus Puzyriov-Vaiperis), todėl albumas, kaip ir minėjau, nors po pirmos perklausos nekabina, o ir dėl neva per tylaus vokalo net ima noras kabinėtis, vėliau laikas sustato viską į savas vietas. „Rodeo“ yra bene stipriausias popmuzikos albumas šiemet, kuris leidžia Angelou jau su nieko nesilyginti. Ji yra ji.
- Rokas Kašėta ir „Bemolio Kapela“ „Molio giesmės“ (Self-released)
Kaip esu minėjęs savo apžvalgoje (ir prie šios nuomonės lieku), Rokui Kašėtai puikiai pavyksta suderinti lokališkumą su tarptautiškumu, mažo kiemo aktualijas – su globaliomis ir amžinosiomis temomis. Pasikinkęs Sigito Gedos eilėraščius Rokas su kapela ne tik išdzūkuoja mintis apie Dionizą Pošką (kas dar Lietuvoje dainuoja apie Dionizą Pošką?), bet ir sujungia modernią Lietuvą su jos archajiška praeitimi, šiai misijai rinkdamasis ne tradicinį liaudišką apipavidalinimą, o keistą Tom Waitts’išką stilistiką, bliuzinį rūbą, americana prieskonį. O kur dar minėtoji poezija, spoken word ar repavimas… Dėl visų šių ypatybių „Molio giesmės“ tampa unikalios tiek mūsų šalies, tiek absoliučiai pasaulietinės ir jungiančios viso pasaulio istorijų pasakojimo tradicijas muzikos kontekste. Vietos čia užteks visiems. Mes kol kas pasimėgaukime mažu Roko pasaulėliu, kurio patirtis ir įkvėpimai prilygsta visai mūsų plačiai Žemei.
- Barbora Matuzaitė „Threads of Grace“ (Self-released)
Žinau, kad Barboros Matuzaitės muzika panaši į Joni Mitchell. Ne šiaip panaši, o labai panaši, lyg dabar būtų kokie 1974-ieji, o pametusi galvą Barbora tik ką grįžo iš amerikietės koncerto ir pati nusprendė daryti ką nors tokio. Tačiau į „Threads of Grace“ aš žiūriu kaip į skolos Lietuvai ir jos muzikai, kuri dėl sovietinės okupacijos negalėjo normaliai vystytis, grąžinimą, vakuumo užpildymą ir parodymą, kad mes galėjome daugiau, plačiau, subtiliau. Svajingi ir intymūs Barboros muzikavimai yra lyg aidas iš niekada nebuvusio laiko, svajonės, kuri buvo seniai atimta, išsipildymas ir parodymas, kad mes visuomet buvome Vakarų, o ne kokio nors sovietinio bloko dalis. „Threads Of Grace“ leidžia pasidžiaugti kažkuo senu (tačiau ne archajišku), kažkuo tolimu (bet ne svetimu), kažkuo liūdnu (bet ne ašaras spaudžiančiu), lyg savo paties jaunyste, kuri kažkada buvo, o dabar jau nebėra, o gal niekada ir nebuvo. Tai žavingas albumas, tragiškai parodantis, koks žiaurus ir gražus yra laikas.
- „Abii“ „Ex Animo“ (Self-released)
Praėjusio amžiaus 10-asis dešimtmetis mūsų vis dar nepalieka. Jei netikite, paklausykite trečiojo dueto „Abii“ albumo ir, jei esate tinkamo amžiaus, išsyk išgirsite to laikmečio alternatyviojo roko ar nu metal priemaišų, iš kurių labiausiai išsiskiria „Deftones“ įtaka. Ar tai daro albumą blogesnį? Ne, nes „Abii“ dabar skamba daug patraukliau, gerąja žodžio prasme, paprasčiau ir prielankiau klausytojo ausiai. Taip sakant, mažiau matematikos, daugiau jausmo, atmosferos ir aplinkos kūrimo, kuri galbūt ne pati džiaugsmingiausia, tačiau maksimaliai atskleista. Reikia tikėtis, kad šis darbas padės grupei išlįsti iš šešėlio ir sulaukti daugiau dėmesio, nes jie visada buvo tarp žemės ir dangaus – kaip tais ne metalistai, bet ir prie „ba.“ ar „Abudu“ nelimpa. Turint omenyje, koks aiškus, konkretus ir visavertis yra albumas „Ex Animo“, daugiau ko nors iš „Abii“ reikalauti galbūt būtų net per daug. Tiesiog tegyvuoja lietuviškas rokas!
- „dargana“ „Bus lengva“ (Self-released)
Vienas įdomiausių ir neįprasčiausių popmuzikos garsų praėjusiais metais tapo šis „dargana“ albumas, kuriame susipynė visi švelniausi gitariniai garsai, melodinės linijos ir malonus garsinis pakutenimas. Grupė, tiksliau Livija Gelumbauskaitė ir ko., tai vadina indie soulu, ir tebūnie – kas mes tokie, kad gadintume gerą istoriją savo neva teisingais postringavimais. Švelnus, bet toli gražu nebanalus muzikos skambesys parodo, kad ir lengviau klausytojui prieinama muzika gali turėti originalių posūkių, neprivalo maitinti klausytojo kaip kokio trimečio vaiko ir, jei nori, gali pasiūlyti kūrinį, kuris nei bus kopija, nei kartais beprasmė nostalgija. „Bus lengva“ klausyti tikrai lengva (spėju, kad sukurti nebuvo taip jau lengva), lyg kūrėjams būtų pavykę sujungti romantizuotą lietuviškumą, vakarietišką muzikinę patirtį ir nesunaikintą jaunatviškai drovų optimizmą, tikintis, kad viskas bus lengva. Dar pasvajokime.
- Munpauzn „Puer Simpler“ (Self-released)
Kaip mes jo pasiilgome… Pijus Džiugas Meižis vėl traukia iš savo kepurės Munpauzn pseudonimą ir pasiūlo mums keistų, palaužytų, bet toli gražu nepalaužtų ritmų, kurie kelia ne tik susidomėjimą, bet ir viltį, kad gal kada nors koks dar vienas projektukas su Mesijum pasirodys. Kol kas ir „Puer Simpler“ yra neprastas priminimas, kaip gerai skamba munpauzeniška elektronika. Viskas kreiva, viskas blyksi, pypsi ir t. t., ir pan. Taip, tai gerai pažįstamas IDM, tačiau skambantis šviežiai ir maloniai, lyg kūrėjas nebūtų veteranas, o dar jaunas vaikinas, išbandantis save elektronikos scenoje. Be to, viskas, kaip sufleruoja pavadinimas, yra paprasta ir aišku: Munpauzn neperkuria savęs, o tiesiog parodo tai, ką geriausiai moka, sužadina prisiminimus, suintriguoja ateičiai ir dar kartą pasako, kad senų arklių nušauti nedera. Verta duoti jiems poilsio, nes tada jie grįš su nauja galia. Viskas čia labai paprasta.
- Liucė „Šviesi naktis“ (Self-released)
Žinote, kai viskas būna taip švelnu, ramu, tyku, kad net gali netyčia vimtelėti? Čia taip neatsitinka, nes Liucės Vaicenavičiūtės švelni, rami ir tyki muzika turi daug daugiau gelmės nei visi kiti saldalai kartu sudėjus. Lyg per laukus sklandanti fėja Liucė sugeba nuvesti klausytoją į gyvastingus vasaros rytus ir svajingus vakarus, pradžiuginti jį nuoširdžia, net jei ir šiek tiek naivia šypsena ir tiesiog pasijusti geriau su savo muzika. Štai kas yra „Šviesi naktis“. Tai muzika, kurios klausydamasis gali pasijusti geriau, todėl, jei jus vargina žiemiška tamsa, cepelininis dangus ir nežinia dėl… dėl daug ko, tuomet įsimeskite šitą darbą ir bent jau mintyse paleiskite savo plaukus. Šioji neskubi vasariška šėlionė grąžins jums ir gerą nuotaiką, ir suteiks jėgų judėti į priekį. Net keista, kad muzika gali daryti tokius stebuklus, bet jei ji ir tamsiausią žiemos naktį gali paversti šviesia, tai ką čia toji klausytojo nuotaika…
- Livija Gemma „Dangus jau rausta“ (Self-released)
Be jokios abejonės, šis albumas yra didžiausias metų atradimas, viltis ir patikinimas, kad Lietuvos muzikos ateitis yra patikimose rankose. Jaunos kūrėjos Livijos Šiaudvirtaitės rankose ir balse muzika virsta jautriu išgyvenimu, trapia emocija, subtiliu pokalbiu, kuriame nėra nieko banalaus, stereotipinio ar nugroto. „Dangus jau rausta“ pirmą kartą man buvo kaip šviežio vandens gurkšnis ir simbolis, kad mes atsitraukiame nuo efektingų moterų atlikėjų mados, o pagaliau suteikiame joms galimybę visavertiškai songwritinti, lyg ne jos turi puošti muziką, o jos pačios yra muzika, ir tam nereikia pompastikos, efektų ir pan. Kamerinis Livijos Gemmos skambesys ypatingas tuo, kad kol kas į ją nieko nėra panašaus (bent jau tokios kokybės), todėl gal ir per drąsiai sakau, tačiau man atrodo, kad galime patirti naujos muzikinės bangos pradžią. Svarbiausia, kad tai būtų galima daryti laisvai ir be nereikalingų suvaržymų.
- Solo Ansamblis „Scenos“ (Artoffact Records)
Kai išgirdau pirmuosius trečiojo „Solo Ansamblio“ singlus, prisipažinsiu, buvo apėmęs nerimas. Kažkaip jie man nelipo, nesiklijavo, o ir pirštai liko ištepti klijais. Vis dėlto tuomet pasirodė „Meilės mašina“ ir viskas stojo į savas vietas. O tada – ir albumas… „Scenas“ reikia klausyti vienu ypu, išsyk ir mėgautis, kaip gera vakariene (jei vakarienės metu galima šokti). „Soliakininkai“ vėl šiek tiek pakeitė savo skambesį, nuėjo minimalyn, dar labiau vokalą pavertė instrumentu ir vis tiek sugebėjo išlikti savimi. Taip ir avis (grupė) liko sveika, ir vilkas (klausytojas) – sotus. Smagu, kad grupė vis dar nenuleidžia kokybės kartelės, vis dar siekia aukščiausių tikslų, vis dar yra tokia pat alkana, kokia buvo „Roboxų“ laikais. Tai yra augimas ir tikiu, net nelaimingai pasimaišęs karantinas nenuslopino jų entuziazmo. Reikia viltis, kad „Scenos“ atidarys šiems keturiems aktoriams-muzikantams duris į platųjį pasaulį. Juk kiekvienas iš jų puikiai žino, kad visas pasaulis yra scena.
- Happyendless „Antologija“ (Muzikos Herojai, Self-released)
Neabejotinai Metų albumas, kurio dydžiui, ambicijai ir užsibrėžimui šiemet neprilygo niekas. Nuo Juliaus Juzeliūno ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio klasikos iki šiuolaikinių „Solo Ansamblio“ ar „Exem“ hitų – „be galo laimingieji“ sugebėjo pakeliauti po visą Lietuvos muzikos istoriją ir pasiūlyti savas šių kūrinių interpretacijas, variacijas ir mutacijas. „Antologija“ yra neįtikėtino masto opusas, kupinas drąsos, rizikos, meistrystės ir galiausiai bei paprasčiausiai geros muzikos. Taip, klasikinė „Balta“ dalis galbūt šiek tiek kabina labiau, nes ten jau gali pasimėgauti interpretacija, o prie perdirbinių mes visi daugmaž pratę, tačiau nenurašykime „Juodos“ pusės, nes ir šie perdirbiniai turi kažką savo, unikalaus, happyendless’iško. „Antologija“ apsprendė šiuos metus ir parodė, kokia turtinga, turininga ir unikali yra mūsų šalies scena. Švęskime lietuvišką muziką, nes ji to be proto verta!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
