Rašė Kamilė Zinkevičiūtė
Niekada nebuvau didelė serialo „Keistesni dalykai“ gerbėja. Pasižiūrėjusi pirmojo sezono serijas 2016 m. vasarą, nebesijungiau naujų iki 2025 m. Vis dėlto lapkričio pabaigoje išleista penktojo sezono pirmoji dalis sudomino taip, kad iki sausio 1 d. (paskutinės serijos išleidimo) peržiūrėjau visų nematytų sezonų serijas – man reikėjo sužinoti, kas gi čia vyksta. Kuo toliau, tuo daugiau klausimų kilo ir tuo kreiviau pradėjau vertinti „Keistesnius dalykus“ ir jo kūrėjų viziją. Tikėjausi, kad serialo finalas išspręs visus neaiškumus, tačiau privalau nuliūdinti – taip neįvyko. Tad, iš dalies norėdama pateisinti savo krytį į „Keistesnių dalykų“ triušio urvą, panagrinėsiu, kodėl penktasis šio serialo sezonas taip smarkiai nuvylė ne vien mane, bet ir daugybę ištikimų kūrinio gerbėjų.
Kritikavo dėl ilgos pertraukos
Serialas „Keistesni dalykai“ yra vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio televizijos fenomenų. 2016 m., vos pasirodžius pirmojo sezono serijoms, jis tapo kone žiūrimiausiu „Netflix“ serialu ir su kiekvienu nauju sezonu „Keistesnių dalykų“ auditorija vis augo. Serialo kūrėjai broliai Mattas ir Rossas Dufferiai nuolat kėlė kartelę – žiūrovų pamiltus personažus puldavo vis galingesni ir kraupesni monstrai, o kova su jais vis sudėtingėjo. Taip atsidūrėme penktajame sezone – čia Hawkinso grupelė turi ne tik įveikti didįjį blogį – ketvirtajame sezone pristatytą Vecną (akt. Jamie Campbellą Bowerį) – ir išgelbėti jo pagrobtus vaikus, bet ir sustabdyti pasaulio pabaigą. Kitaip fantastiniame siaubo seriale, ko gero, ir negalėtų būti.
„Keistesni dalykai“ susilaukė daug kritikos dėl ilgos pertraukos (t. y. trejų metų) tarp ketvirtojo ir penktojo sezonų išleidimo. Vienas didžiausių žiūrovų ir kritikų priekaištų – aktoriai, anksčiau vaidinę vaikus, spėjo užaugti ir subręsti, tad tikėti, kad pagrindinei grupelei vis dar yra 15–16 metų, nebeįmanoma. Tačiau manyčiau, kad tai tikrai ne didžiausia šio sezono problema. Taip, žinant, kad, pavyzdžiui, serialo žvaigždė Millie Bobby Brown per šią pertrauką spėjo susituokti ir įsivaikinti, kiek juokinga žiūrėti į ją, vaidinančią paauglę mergaitę, tačiau ir patys „Keistesnių dalykų“ kūrėjai nebesistengia palaikyti šios iliuzijos. Nieko vaikiško pagrindiniai veikėjai jau nepatiria ir į nieką nebereaguoja kaip šešiolikmečiai. Nelabai yra laiko aiškintis romantinius santykius ar žaisti D&D – metas gelbėti pasaulį.
Penktasis sezonas yra kulminacija visomis prasmėmis. Čia baigiasi Hawkinso grupelės kova su Upside Down ir jo būtybėmis, kartu tai kūrėjų atsisveikinimas su savo žiūrovais ir fiktyviu „Keistesnių dalykų“ pasauliu.
Deja, penktasis sezonas yra ir visų serialo trūkumų kulminacija. Vienas didžiausių – personažų perteklius. Pirmajame sezone pagrindinių veikėjų yra daugiau nei dešimt. Vis dėlto Dufferiai dar sugebėjo kiekvienam jų suteikti savitą charakterį (nors kuo išsiskiria Lucas (akt. Calebas McLaughlinas), iki šiol negalėčiau pasakyti) ir nuosekliai plėtoti jų tarpusavio santykius. Kiekvieną sezoną prie pagrindinės grupės prisideda vis daugiau personažų, kurie trumpai sužiba ir arba miršta, arba įsilieja į gerųjų masę. Nors smagu stebėti naujų veikėjų atsiradimą ir besikeičiančią grupelės dinamiką, ilgainiui, kaip pastebėjo „The Atlantic“ žurnalistė Sophie Gilbert, „nebelieka laiko charakterizacijai“ (Gilbert, 2025). Trumpai tariant, penktajame sezone yra daugiau nei 20 pagrindinių veikėjų, tad neįmanoma suteikti pakankamai dėmesio kiekvieno asmenybės vystymuisi.
Stebuklingai išgyvenantys personažai
Negana to, itin didelę pasakojamo siužeto dalį užima dar vieno naujo personažo – Holly Wheeler (akt. Nell Fisher) – istorija. Tuo tarpu serialo senbuviams kaip Mike’ui (akt. Finnas Wolfhardas) ar Eleven (akt. Millie Bobby Brown) dėmesio skiriama daug mažiau. Nauji veikėjai nėra blogai, tačiau, kai tai daroma mažiau dėmesio skiriant žiūrovų pamiltiems personažams, susidaro įspūdis, kad kūrėjai nebežino, kaip rutulioti savo ankstesnių veikėjų charakterius, ir tiesiog pristato naujus. Be abejo, dauguma pagrindinių veikėjų anksčiau ar vėliau patiria asmeninių transformacijų, vis dėlto žiūrint serialą trūksta bendro asmeninių siužetinių linijų nuoseklumo. Pažiūrėjusi „Keistesnius dalykus“ nuo pradžių galėčiau išskirti vos kelis personažus, kurie kiekvieną sezoną turi aiškų tikslą, motyvaciją ir kaip nors pasikeičia, – tai Eleven, Willas (akt. Noah Schnappas), Dustinas (akt. Gatenas Matarazzo) ir Džimas Hoperis (akt. Davidas Harbouras). Tikrai ne visos jų siužetinės linijos yra gerai išplėtotos, bet juos kūrėjai kiekvieną sezoną bent kiek nors transformuoja, o tai sunku pasakyti apie daugumą kitų veikėjų. Dėl to ir kyla įspūdis, kad Hawkinso grupelė nebėra ryškių asmenybių būrys – tai tiesiog masė gerųjų pusei priklausančių žmonių, kurie nori įveikti didįjį blogį.
Šios problemos sprendimas yra labai paprastas, tačiau Dufferiai visą laiką jo vengė.
Kad ir kaip sarkastiškai skambėtų, Dufferiai bijo žudyti savo pagrindinius veikėjus. Ne viename interviu jie yra sakę, kad nenori be reikalo rodyti žiūrovų pamiltų personažų mirtį. Norėčiau paklausti: ar svarbiau patenkinti žiūrovų norus, ar vis dėlto leisti serialui plėtotis natūraliai, net jeigu tai lemtų svarbių veikėjų mirtis. Akivaizdu, kad Dufferiai dažniau renkasi pirmą variantą, todėl penktajame sezone – daugybė niekuo neišsiskiriančių veikėjų. Be to, žiūrint serialą gerokai sumažėja jaučiama įtampa, nes visi žinome, kad kiekvienas Hawkinso grupelės veikėjas, pakliuvęs į mirtiną pavojų, išgyvens. Hoperis, trečiajame sezone turėjęs susprogti kartu su sovietų aparatu, kažkaip liko gyvas, Max (akt. Sadie Sink) galiausiai ištrūko iš Vecnos pasąmonės, Nancy (akt. Natalia Dyer) ir Johnathano (akt. Charlie Heatonas) nepasiglemžė tirpstančios sienos. Sunku jausti tikrą pavojų, kai kone kiekvienas prie mirties priartėjęs personažas iki šiol išgyveno. Toks pataikavimas auditorijai yra žalingas įprotis, ribojantis kūrėjus ir jų viziją. Galima ginčytis, ar kelios pagrindinių veikėjų mirtys tikrai būtų pagerinusios „Keistesnius dalykus“, tačiau man būtų įdomu pamatyti, ką Dufferiai sukurtų, jeigu nebijotų neigiamų žiūrovų atsiliepimų.
Pastarasis sezonas turėtų surišti visus palaidus galus. Žiūrovas turėtų sulaukti atsakymų į visus kilusius klausimus ir galutinai suprasti, kas vyko visą šį serialą. Deja, penktasis „Keistesnių dalykų“ sezonas kelia dar daugiau klausimų, o paskutinė serija – viena didelė siužetinė skylė (ang. plot hole). Palikta daugybė klaidų, kurios dar iki išleidžiant serialo finalą tapo įvairiausių, dažnai absurdiškų teorijų, sklandančių tarp „Keistesnių dalykų“ gerbėjų, pagrindu. Tęstinumo trūksta tiek scenarijuje, tiek gamybos rekvizituose, tiek pačioje fantastinio pasaulio logikoje. Iš pradžių man buvo sunku suprasti, kas nutiko. Nesinorėjo tikėti, kad Dufferiams ir visai komandai pritrūko kūrybiškumo ar dar ko nors. Mąstant apie ankstesnes serialo dalis paaiškėja, kad atsakymas – gana paprastas.
Daugybė trūkumų
Pirmi du „Keistesnių dalykų“ sezonai, mano nuomone, yra geriausi. Juose išsamiai atskleidžiami veikėjų portretai, tarpusavio santykiai ir jų pasikeitimas prasidėjus antgamtiniams reiškiniams Hawkinso miestelyje. Fantastinis Upside Down pasaulis vis dar aprėpiamas ir aiškiai suvokiamas, nepaisant, kad ne į visus klausimus atsakoma. Serialo tonas – grėsmingas ir rimtas, kiekvienas fantastinis įvykis turi didžiulę prasmę ir svarų emocinį poveikį personažams, o nuotaikingi epizodai praskaidrina, tačiau nepakeičia tamsios kūrinio atmosferos. Trečias sezonas kiek žaismingesnis – į paauglystę žengiantys pagrindiniai veikėjai nebežaidžia D&D, o aiškinasi pirmųjų romantinių santykių problemas ir po truputį tolsta vieni nuo kitų. Kartu gerokai praplečiama istorija – pristatomi nauji veikėjai, priešai ir Upside Down monstrai. Susidaro įspūdis, kad nuo trečiojo sezono buvo vadovaujamasi principu „daugiau yra geriau“. Sakyčiau, būtent čia siužetas pradeda šiek tiek slysti iš Dufferių rankų. Didėjant istorijos mastui, darosi vis sunkiau suvaldyti visus jos elementus. Palaipsniui „Keistesni dalykai“ transformuojami iš mažo miestelio tragediją pasakojančio serialo į superherojų, kovojančių su fantastiniu blogiu, epą. Ketvirtajame sezone dar buvo jaučiama įtampa, pavojus ir grėsmingi padariniai, o penktajame šių dalykų nebėra. Net finalinę kovą išgyvena visi pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai, nepatirdami jokių rimtesnių sužeidimų. Turbūt neverta reikalauti realistiškumo iš „Keistesnių dalykų“, tačiau būtų smagu pamatyti bent kokių nors padarinių, kuriuos patyrė Hawkinso grupelė.
Galima vardyti daugybę „Keistesnių dalykų“ penktojo sezono trūkumų, tačiau vienas svarbiausių yra susijęs su Upside Down pasauliu. Iki šiol tai buvo vienas stipriausių ir paveikiausių serialo aspektų – vizualiai ir siužeto atžvilgiu Upside Down visada išskyrė „Keistesnius dalykus“ iš fantastinių siaubo kūrinių. Sulig kiekvienu sezonu žiūrovams buvo atskleidžiama vis didesnė šio pasaulio dalis ir joje slypinčios būtybės. Meistriškas vizualiųjų efektų komandos darbas verčia tikėti monstrų baisumu, jų keliamu pavojumi ir įsitraukti į „Keistesnių dalykų“ fantaziją. Tačiau penktajame sezone atskleidžiama, kad yra dar vienas pasaulis, kuris, pasirodo, – tikrasis pavojaus šaltinis. Tai Bedugnė (ang. The Abyss), kurioje kalinami pagrobti vaikai ir iš kurios veikia Vecna. Kam reikėjo sukurti dar vieną fantastinę erdvę likus vos keliems epizodams iki serialo pabaigos? Mano spėjimas – Dufferiai norėjo nustebinti žiūrovus ir paskutinę kovą parodyti ne gerai pažįstamame Upside Down, o naujame pasaulyje – Bedugnėje. Nesiplėsiu pasakodama apie šių pasaulių veikimo principą, nes jis paprasčiausiai nelabai logiškas, bet tai, kad visas dėmesys penktajame sezone nukrypsta į kažkokią erdvę, kuri iki šiol nebuvo gerai pristatyta, yra dar vienas įrodymas, kad Dufferiai vadovaujasi principu „kuo daugiau, tuo geriau“. Labai gaila, kad Upside Down pasaulis, tapęs kone ryškiausiu serialo elementu, galiausiai tampa paprasčiausiu koridoriumi tarp Hawkinso ir Bedugnės, t. y. praranda didybę ir įspūdingumą. Dešimtmetį kurtos fantazijos potencialas iššvaistomas siekiant nustebinti ir padidinti įtampą, nors net ir to nepavyksta padaryti.
Puikus garso takelis
Negaliu sakyti, kad nieko gero penktajame „Keistesnių dalykų“ sezone nebuvo. Kaip jau įprasta, seriale daug ikoniškų dainų iš 9-ojo dešimtmečio, ypač gerai panaudoti Prince’o kūriniai „When Doves Cry“ ir „Purple Rain“. „Keistesnių dalykų“ muzikinis takelis visada gerai papildė serialo atmosferą, ar tai būtų pirmojo sezono baugumas, ar penktojo sezono pabaigos triumfas. Derėtų paminėti akimirką, dėl kurios ir pažiūrėjau visą šį serialą, – tai ketvirtosios serijos pabaigoje vykstanti kova. Kariuomenei bandant sulaikyti bazę užplūdusią Demogorgonų gaują, Hawkinso grupelė siekia išgelbėti vaikus, į kuriuos kėsinasi Vecna. Kelių skirtingų erdvių paralelinis montažas kuria didžiulę įtampą ir pirmą kartą po ilgo laiko gali jausti, kokiame pavojuje atsidūrė serialo herojai. Į šią sceną įterpiamas ir pusantros minutės trukmės besitęsiantis kadras (ang. continuous shot), sukeliantis įspūdį, kad kartu su veikėjais bandai pabėgti iš pragariškos situacijos. Gana keista, kad ši kova atrodo pavojingesnė ir žiauresnė nei paskutinis Hawkinso grupelės susidūrimas su Vecna serialo finale. Tačiau čia ir baigiasi operatoriaus darbo meistriškumas penktajame sezone. Tiek CGI, tiek nufilmuotos scenos primena eilinį superherojų filmą, o Bedugnė, kuri tarsi turėtų kelti didžiausią siaubą, ekrane atrodo pigiai ir neskoningai.
Penktas „Keistesnių dalykų“ sezonas parodo, kad daugiau nėra geriau. Turėdami milžinišką biudžetą, didžiulį žvaigždžių ansamblį ir stulbinamo masto siužetą, Dufferiai nesugeba viso to suvaldyti. Be abejo, reikia pripažinti, kad nemaža dalis serialo elementų yra gerai panaudoti – didžiulės veiksmo scenos, pavienių veikėjų transformacijos ir fantastinio pasaulio ypatingumas yra tai, dėl ko „Keistesni dalykai“ susilaukė tokio susidomėjimo. Tačiau užtenka vos kelių neatitikimų ir pradedi kvestionuoti visą serialo logiką ir kokybę. Man labiausiai gaila iššvaistyto „Keistesnių dalykų“ potencialo. Savo draugams sakiau, kad šis serialas man primena „Harį Poterį“ – jų mastas, veikėjų gausa ir siužeto savitumas turi tam tikrų sutapimų. Tačiau „Hario Poterio“, ypač filmų, kūrėjams pavyko suvaldyti šį fantastinį epą dėl, mano manymu, labai paprastos priežasties – jie niekada neatitrūko nuo istorijos centro. Šiame epe svarbiausi visada buvo Haris, Hermiona, Ronas ir jų kova su blogiu. Visa kita papildo šią istoriją, tačiau dėmesys visada sutelktas į šią trijulę. Tačiau sunku taip paprastai įvardyti „Keistesnių dalykų“ esmę. Anksčiau tai buvo vaikų grupė ir jų kova su fantastiniu blogiu, tačiau penktajame sezone šio jausmo nebeliko. Nėra atsvaros didžiuliam istorijos mastui ir fantastinio pasaulio sudėtingumui, tad žiūrėti „Keistesnius dalykus“ nebėra taip įdomu, kaip būdavo pirmaisiais sezonais. Tarptautinės sėkmės ir pripažinimo susilaukęs serialas nepasiekia visų užsibrėžtų tikslų ir nepatenkina žiūrovų norų, kad ir kaip stengtųsi tai padaryti. Vis dėlto neabejoju, kad, praėjus pirmai pasipiktinimo bangai, „Keistesni dalykai“ televizijos žiūrovų atmintyje išliks kaip vienas įspūdingiausių ir daugiausia diskusijų sukėlusių šio dešimtmečio serialų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
