Rašė Aušra Pociūtė
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) 2026 m. startuos trijų skirtingų sesijų platforma „Burės“, kurioje teatro menininkai galės prisistatyti, papasakoti, kokiomis temomis kuria, ir rasti bendraminčių arba prodiuserių, parodyti jau pradėtus įgyvendinti kūrinius. Tokios susipažinimo platformos poreikis paaiškėjo Lietuvos teatro centro renginyje, kur jaunieji kūrėjai paatviravo, kad stinga vietų, kuriose galėtų užmegzti kontaktų su įvairių scenų atstovais. Jų manymu, didžiosios institucijos dažnai dirba su siauru menininkų ratu, o kiti lieka nepastebėti, nepakviesti ir nežino, kaip užmegzti bendradarbiavimą.
LNDT ėmėsi pildyti šią spragą – nusprendė sukviesti įvairių valstybinių ir nepriklausomų teatrų vadovus ir prodiuserius, kurie išklausytų naujų kūrybos galimybių ieškančius menininkus. „Burės“ LNDT erdvėse vyks 2026 m. birželio 3–4 d., menininkų paraiškos priimamos iki sausio 31 d. Anketas galima rasti interneto svetainėje www.teatras.lt.
Šiame straipsnyje jaunieji režisieriai – patirties Lietuvoje ir užsienyje jau sukaupusi ir prizų pelniusi Uršulė Bartoševičiūtė ir savo kūrybos kelią dar tik pradedantys režisūros studentai Jurgita Rudėnaitė ir Simonas Kukys (iš Klaipėdos), Paulius Juška ir Gabrielė Tumaitė (iš Vilniaus) papasakojo, kokios dabar yra galimybės jiems patekti į valstybinius teatrus ir ar reikia tokių platformų kaip „Burės“.
„Burių“ organizatoriai primena, kad ši platforma skirta ne vien jauniesiems menininkams, nes amžiaus apribojimų nėra.
Surasti partnerių nelengva
Režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete studijuojanti J. Rudėnaitė pripažįsta, kad uostamiestyje teatro studijas baigusiems menininkams sunkiau patekti į sostinės ar Kauno scenas: „Mes rečiau susitinkame bendruose koridoriuose, todėl Klaipėdoje studijuojantis žmogus neturi prabangos palikti vietos atsitiktinumui – būtinas nuolatinis proaktyvumas: kviesti teatrų vadovus į egzaminų peržiūras, atėjus į spektaklį vis iš naujo įrodinėti, kad kokybiškos teatro studijos vyksta ir Klaipėdoje, nuolat drąsiai įvardyti, iš kur esi, ką veiki ir kokios kokybės sieki. Tiesa ir tai, kad nėra daug režisierių, baigusių Klaipėdos fakultetą, kurie gautų galimybių statyti spektaklius valstybiniuose teatruose.
Esame maža bendruomenė, bet labai išsiskaidžiusi. Ieškome būdų tai keisti: patys inicijavome projektą, jungiantį LMTA ir Vilniaus dailės akademijos kūrėjus, vykome į „Dramokratijos“ festivalį, tačiau to maža. Einame į barus, mezgame ryšius, ieškome, kaip tapti scenos lauko dalimi, nes norint tapti profesionaliu režisieriumi tinklaveika yra pagrindinis dalykas.“
Jurgitai pritaria jos bendramokslis S. Kukys: „Taip, surasti partnerių sunku, ir tai atrodo kiek paradoksalu. Žinoma, galiu kalbėti tik iš savo perspektyvos, tačiau studijuojant susidarė įspūdis, kad bendražygių paieška dažniausiai vyksta už akademijos ribų – tarsi iki tol nebūtų poreikio sąmoningai megzti kūrybinius santykius. Tai keista, turint omenyje, kad prodiuseriai, scenografai, kompozitoriai ar dramaturgai taip pat studijuoja su aiškia intencija kada nors dirbti komandoje, teatre. Vis dėlto dažnai nejaučiu kryptingų akademijos pastangų statyti tiltus tarp jaunųjų kūrėjų.“
Apsibrėžia idėjines ribas
Panašios nuomonės yra ir jau daug daugiau patirties turinti jaunosios kartos režisierė U. Bartoševičiūtė, pernai už LNDT spektaklį „Savižudybės anatomija“ nominuota Auksiniam scenos kryžiui. „Valstybiniai arba dideli teatrai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kartais apsibrėžia estetines, idėjines ribas, jų repertuaruose kartojasi tie patys autoriai, režisieriai. Viena vertus, tai labai normalu – teatras formuoja vientisą liniją, yra ištikimas savo žiūrovams. Kita vertus, privalu suprasti, kad, išvengdami galimų jaunų ar konkrečiam teatrui naujų menininkų klaidų, jie netenka ir galimų atradimų, naujų formų, iššūkių savo žiūrovams ir mąstymo būdus keičiančių idėjų.
Pitching’o sesijos sukuria aiškias žaidimo taisykles: abi pusės ateina motyvuotos, su aiškiais lūkesčiais, vyksta idėjų ir žmonių apytaka. Tai ypač svarbu karjerą pradedantiems menininkams, bet ne mažiau reikšminga ir tiems, kurių ryšiai su tam tikrais teatrais iki šiol nesusiklostė“, – įsitikinusi U. Bartoševičiūtė.
Atsivėrimas kontaktui su menininkais
„Labai džiaugiuosi naujomis LNDT „Burėmis“. Visų pirma tai liudija LNDT ir kitų teatrų atsivėrimą ir skaidresnio, aiškesnio ir platesnio kontakto su menininkais poreikį. Menininkai į teatrus dažnai patenka labai individualiai ir ne visada pagal aiškias taisykles: kartais laukiama konkrečios dramaturginės medžiagos, kartais – tik pažintinio pokalbio, kartais kontaktas užsimezga atsitiktinai. Tokie susitikimai neretai būna nejaukūs abiem pusėms: lūkesčiai neapibrėžti, bandoma iš anksto apsidrausti nuo visada egzistuojančios meninės klaidos galimybės, o kartais režisierius jau yra pasiruošęs pristatyti konkrečią medžiagą, kuri idėjiškai, konceptualiai netinka konkretaus sezono planams. Tada pjesė, nors ir svarbi, gera, pakimba ore“, – sako režisierė U. Bartoševičiūtė.
Režisūros studentė iš Klaipėdos J. Rudėnaitė mano, kad reikia platformos, kurioje būtų galima kalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu, o ne prisitaikyti prie konkursų rėmų ar „teisingų“ temų. Pasak jos, tokia erdvė neišvengiamai keičia ir lietuviškos scenos kultūrą nuo konkurencijos į bendradarbiavimą, nuo paviršinio susitikimo į realų ryšį.
„Labai džiugina toks LNDT žingsnis, nes, mano manymu, kūrybos procesas gali išlikti gyvas tik tada, kai jis iš tiesų yra procesas: kai atsiranda galimybė dalytis idėjomis, ieškoti bendraminčių, kurti ryšius. Tai žavus ir kartu reikšmingas LNDT gestas, galintis turėti poveikį platesniam kultūriniam kontekstui“, – sako režisūros studentas iš Klaipėdos S. Kukys.
Išbandė jėgas nacionaliniame teatre
Vilniuje, LMTA, studijuojantys P. Juška ir G. Tumaitė visai neseniai gavo progą išbandyti save nacionalinio dramos teatro scenoje – jiems buvo pasiūlyta režisuoti skaitymus LNDT organizuotame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“.
Abu jie džiaugiasi nauja patirtimi ir galimybe dirbti su teatro profesionalais. Sako, kad tai leido iš arti susipažinti su profesionalaus teatro darbo ritmu, tvarka ir sistema, džiaugiasi, kad visi komandos nariai įsitraukė į procesą ir siūlė idėjų.
„Viena vertingiausių šios patirties dalių man, kaip režisūros studentui, buvo darbas su aktoriais: galimybė išbandyti savo jėgas dirbant ne su studentais, o profesionalais“, – pasakoja P. Juška.
Tikėtina, kad po „Burių“, peržiūrėjus visus prisistatymus, dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai atras naujų režisierių, scenografų ar kompozitorių, kuriems pasiūlys prisidėti prie skaitymų kūrimo.
LMTA režisūros studentai P. Juška ir G. Tumaitė ketina pildyti ir platformos „Burės“ anketas.
„Pastaraisiais metais ypač aiškiai supratau, kokia svarbi yra kūrybinė komanda. Režisierius labai daug laimi, kai sugeba suburti žmones, kurie jaučiasi lygiaverčiais kūrėjais ir dirba kartu dėl vieno tikslo. Prodiuseriai šioje struktūroje atlieka ypatingą vaidmenį – jie tarsi nematomi klijai, sujungiantys komandą, leidžiantys visai komandai koncentruotis į kūrybą. Manau, kad tokių platformų jaunam kūrėjui vis dar stinga, nors pamažu ir daugėja. Taigi tokios iniciatyvos kaip „Burės“ – itin reikšmingos“, – sako P. Juška.
G. Tumaitė mano, kad galimybių jauniems menininkams daugėja, bet trūksta bendravimo: „Atsiranda festivalių, skirtų jauniems menininkams, stipendijų, skatinančių pradedančius kūrėjus, ir tokios platformos kaip „Burės“ taip pat yra puiki ir labai reikalinga nauja iniciatyva. Kol kas dar tikrai trūksta komunikacijos ir bendradarbiavimo tarp pradedančių menininkų, juos ruošiančios akademijos ir tas iniciatyvas siūlančių organizacijų. Labai norėčiau dalyvauti platformoje „Burės“, planuoju pildyti anketą ir bandyti patekti į sesijas.“
