Kalbino Rasa Morkūnaitė
Nuotraukos Roko Snarskio
Reperis, rašytojas ir scenarijų autorius Kastytis Sarnickas-Kastetas ką tik pristatė penktąjį solo albumą „Simpoziumas Chapel Roude“, pirmąjį vaizdo klipą kūriniui „Paprastas toks šeštadienis“, o jau vasario 5 d. visus pakvies ir į gyvą susitikimą Vilniaus muzikos klube „Tamsta“. Būtent prieš jį ir kalbamės apie naujausią albumą ir kūrybą nesinaudojant dirbtiniu intelektu (DI) ir negalvojant apie populiarumą užtikrinančias tendencijas.
– „Simpoziumas Chapel Roude“ – kodėl „simpoziumas“?
– Skrisdamas į Angliją įrašyti albumo, neturėjau jokios vizijos, kaip reikės pavadinti albumą ir ar jis apskritai išeis. Mintyse darbinis pavadinimas buvo „Ramsgate Sessions“ (Ramsgeitas – miestas, kuriame įrašėme), bet man nesinorėjo albumo pavadinti anglų kalba, o lietuviškai „sesija“ nebūtų skambėję įdomiai. Labiau sietųsi su Seimo plenariniais posėdžiais nei su muzikos įrašais. Svarsčiau versiją „pleneras“, kurio skambesys man labai patiko, bet atrodė, kad gal nelabai tiksliai atspindėtų realybę. Žodis „simpoziumas“ puikiausiai tiko, nes mes, penki muzikantai iš Lietuvos ir vienas kolega iš Anglijos, užsidarėme Chapel Roude esančioje įrašų studijoje ir beveik be miego pertraukų savaitę diskutavome, gvildenome muzikines idėjas, dalijomės patirtimi ir nuolatiniuose debatuose bandėme įrodinėti savo tiesą.
– Įrašėte albumą ne Lietuvoje ir įgyvendinote tam tikrą muzikantų svajonę, kai savaitei galima užsidaryti studijoje ir daugiau niekuo nesirūpinti. Kaip sekėsi, ar kartotum?
– Didžiausias iššūkis, kad mes nebuvome muzikos grupė tikrąja prasme, kai muzikantai metų metus kartu repetuoja, kuria muziką ir vienas kitą pažįsta iš pusės žodžio. Prieš skrisdami į Angliją teturėjome keletą repeticijų ir įžengę į studiją, manau, nė vienas nežinojome, ko laukti ir tikėtis. Man, kaip vieninteliam iš grupės neturinčiam muzikinio išsilavinimo, atsidūrus tarp diplomuotų muzikantų, buvo ypač sunku perteikti, ko aš iš jų noriu, kaip visa tai turi skambėti, kaip atrodyti. Iš pradžių aš turbūt labiausiai stresavau, bet vėliau pasirodė, kad nebuvo dėl ko. Tiesiog įsisukome į kasdienę rutiną ir mėgavomės procesu. Ateityje? Nežinau, kol kas labai sunku apie tai galvoti. Iš tikrųjų įrašai yra viena smagiausių proceso dalių, bet pradžioje tą albumą dar reikia sukurti. Jei pavyktų dar kartą ką nors sukurti, mielai užsidaryčiau su ta pačia chebra ne savaitei, o kokioms dviem!
– Papasakok išsamiau, kaip vyko patys įrašai, ką juose naudojote? Kokių istorijų iš įrašų nepasakotum viešai?
– Su įrašų prodiuseriu Andrew Kacanovu iš karto sutarėme, kad albumas bus analoginis. Tebūnie tai repo albumas, bet toks, tarsi jį būtų įrašę „The Doors“ arba „The Beatles“ 7-ajame dešimtmetyje. Naudosime vien analoginius instrumentus, jokių skaitmeninių priedėlių, garso procesorių, sintezatorių ir pan. – tiesiog būgnai, gitaros, pianinas, analoginiai rhode ir hammond klavišai. Kiekviena daina įrašyta, kai visi muzikantai groja kartu, nuo pradžios iki galo. Tiesiog toks buvo mano noras. Suprantu, kad šiais laikais technika, DI yra tiek pažengę, kad užsidaręs su kompiuteriu virtuvėje gali kurti orkestruotes filmams, bet man visą gyvenimą daug svarbiau buvo procesas, o ne rezultatas. Atradimo džiaugsmas, kai ta muzikos magija sukuriama pačių, kai studijos prieškambaryje nupučiamos dulkės nuo senovinių bažnyčios vargonų, kuriais grojant reikia spaudyti kojomis dumples, kai iš kaimynų sodo pasiskoliname porą vazonų, kad finalinėje albumo dainoje įrašytume perkusiją. Man kažkuria prasme tai ir yra muzikos magija!
Kalbant apie istorijas… Aš jas turbūt papasakosiu žmonėms, kurie ateis į koncertą. Mėgstu pasakoti, manau, ir muzikantai turės ką pridurti tarp dainų.
– Tavo kūriniuose daug juodo humoro, ironijos, bet galima išgirsti ir mitų motyvų. Kas albumo kūrinius sieja?
– Šis albumas labiau yra dainų rinkinys ir jas labiau sieja ne tekstų temos, o skambesys. Tai labiau duoklė man pačiam, mano jaunystės svajonėms, kai būdami paaugliai grojome grupėje ir svajojome įrašyti albumą kur nors Anglijoje, kokioje nors senoje fermoje, kaip mūsų tų laikų dievukai. Kartu čia ir tam tikras protestas. Kaip minėjau, buvo noras įrašyti visiškai gyvai, nenaudojant jokių korekcijų kompiuteriu, papildomų garsų iš garsų bankų, semplerių, DI, palikti kūriniuose daug soluočių, negalvojant apie perklausas, populiarumą, aktualumą, tendencijas, madas ir t. t. Tiesiog noras įrodyti sau, kad galima daryti ir taip, jeigu tik to norisi pačiam.
– Kastyti, esi parašęs dvi knygas, kuri su „G&G Sindikatu“ ir šiuo metu dar dirbi prie kelių filmų scenarijų. Kas Tau pačiam kūryboje yra svarbiausia ir kaip skirtingos sritys Tau padeda atsiskleisti?
– Kol turiu, ką pasakyti, tol kažką darau. Jei atvirai, 50/50. Man gerai spardo į užpakalį ir aplinka: klausytojai, skaitytojai, artimieji. Būtent jie neleidžia pasiduoti ir nuleisti rankų, kai jau apima visiška apatija, kuri turbūt kaip kiekvieną, ne tik kūrėją, aplanko nuolatos. Kartais pajunti, kad aplinkinis pasaulis vis labiau kvailėja ir niekam nereikia to, ką tu darai. Tačiau tuomet, kaip minėjau, kažkas įspiria į užpakalį, atsikėlęs ryte prisimeni, kad jei ką nors ir darai, tai darai dėl savęs, kad tai yra labai didelį malonumą teikiantis užsiėmimas, nors geriau jį būtų įvardyti saldžia kančia, kai atrodo, kad kiekvienas kūrinys, kiekviena repo ar knygos teksto eilutė yra išgauta per kūrybinę kančią, bet užtat kokia palaima ir euforija apima atėjus supratimui, kad PAVYKO! Svarbiausia, kad tas PAVYKO yra sau pačiam, o tolesnis rezultatas jau yra šalutinis.
– Kaip manai, ką gali solo kūryboje kitaip nei kurdamas su grupe? Ir, atvirkščiai, ar yra kas, ko pasiilgsti kurdamas vienas?
– Solo kūryboje nereikia eiti į kompromisus. Tai šiek tiek išlaisvina. Tačiau tuomet lieki vienas, niekas neateis ir nepasakys: o, šitas geras, čia tu gerai pavarei! Niekas nepaskambins, kai būsi abejingumo ir apatijos duobėje, ir nepasiūlys: davaj, gal ką nors įrašome, sukuriame, mums juk gerai išeina, nėra ko nuleisti rankų. Taigi čia yra ir savų pranašumų, ir savų trūkumų.
– Albume „Simpoziumas Chapel Roude“ esantis kūrinys „Paprastas toks šeštadienis“ įgavo vaizdą ir tapo klipu. Kokia jo idėja ir kodėl pirmam savo klipui pasirinkai būtent šį kūrinį?
– Kažkaip jau įrašant chebrai sakiau: va, iš šito tai aš susuksiu klipą. Dar pamenu vietiniame prekybos centre pirkome avokadų pusryčiams ir išgirdau kažkokią dainą, kur falcetu dainavo pritariantieji vokalistai. Muzikantus juokais gąsdinau: o jūs tame klipe dainuoti turėsite va taip sustoję prie mikrofono. Vėliau, jau įrašius, kažkaip pamečiau mintį filmuoti klipą, nes man, kaip rašytojui, tekstų kūrėjui, visa kita, kai paleidžiu savo kūrinius į pasaulį, tam tikra prasme nebeįdomu. Jų sklaida, viešinimas, reklama – tarsi ir nebe mano rūpestis. Kas norės, susiras ir išgirs. Tačiau šiuo atveju kažkurią dieną, užsidėjęs šviežiai iškeptą vinilinę plokštelę ir klausydamas dainos, prisiminiau tą momentą Anglijoje. Tada ir pagalvojau: o kodėl gi ne? Galų gale bus dar viena proga visiems susirinkti ir pasijuokti vieniems iš kitų.
– Apie ką šis kūrinys? Kiek tokių paprastų šeštadienių pačiam yra buvę?
– Kūrinys labai paprastas ir tiesmukas, tad gal net nereikia bandyti atskleisti jo prasmės. Čia tikriausiai prasiveržia buitinio realizmo pomėgis. Aš toks. Gal tam turėjo įtakos paauglystėje atsiradęs susižavėjimas dadaizmu, „Fluxus“, vėliau atėjęs supratimas, kad poezijoje mane labai traukia Kazys Binkis su keturvėjininkais, jų gebėjimas paprastuose dalykuose matyti grožį ir kad tas grožis nebūtinai turi būti gražus. Svarbu, kad jis keltų emociją. Tegul tai būna nuostaba, šypsena ar dar kas nors. O dėl šeštadienių – gal aš esu gana socialiai uždaras žmogus. Jei galiu rinktis panašaus pobūdžio savaitgalį, dažniausiai teliką žiūriu su savo įsivaizduojamais draugais ir buvusių bei būsimų kūrinių personažais.
– Vaizdo klipe bus galima pamatyti kiek kitokį Tavo įvaizdį – būsi netgi su kostiumu. Ar galime tikėtis, kad kostiumuotą Kastetą išvysime ir scenoje?
– Niekada nesakyk niekada. Paprastai nenešioju kostiumo, bet kai būna galimybė ir poreikis – apsirengiu ir džiaugiuosi. Kadangi tai darau itin retai, kiekviena tokia proga suteikia dar daugiau vidinio džiaugsmo.
– Tikras „simpoziumas“ klausytojų lauks vasario 5 d. klube „Tamsta“. Kaip manai, koks bus šis koncertas?
– Aš tam tikra prasme esu perėjęs, išaugęs ir pavargęs nuo viso to šiuolaikinio šurmulio, masiškumo, žmonių, eilių ir, kai pats noriu apsilankyti koncerte, stengiuosi rinktis mažesnes erdves, jaukią atmosferą, kur per pertraukėlę rūkomajame gali padiskutuoti su būgnininku, o klavišininkui nupirkti alaus prie baro; kur renginio žiūrovai tampa ne mažesne koncerto dalimi, nes tarp dainų gali pasikeisti replikomis su atlikėju. Tačiau svarbiausia, kad veda noras patirti muziką, o ne įsikelti dar vieną storį į instagramą ar tiktoką. Tai štai ir norisi sukurti tokią atmosferą.
– Jei reikėtų vienos frazės ant plokštelės nugarėlės, kokia būtų Tavo „Simpoziumo Chapel Roude“ tezė?
– Davaj, po paskutinę ir einam!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
