Tekstas ir nuotrauka Tomo Ivanausko
Šiandien yra liepos dešimtoji. Rašau šį laišką ne iš Ukrainos, o iš Ispanijos. Nors jau trečią savaitę nesu Ukrainoje, tačiau Ukraina – visada šalia. Ji jau įaugusi į kraują ir mintis. Būna taip, kad ilgesnėje ar tolimesnėje kelionėje ji tiesiog pasimiršta, tačiau ne šį kartą. Nors, tiesą pasakius, Ispanija šiek tiek nustebino, nes per visą kelionę neteko matyti nė vienos Ukrainos vėliavos. Tačiau įvairių ukrainietiškų akcentų netrūko. Nebuvo nė dienos, kad aplinkui negirdėtum kalbant ukrainietiškai. Tada supranti, kaip plačiai pasklido Ukrainos karo pabėgėliai ir kaip sunku bus šaliai po karo susigrąžinti juos atgal.
Štai kad ir mano kalbintas ukrainiečių tapytojas Eugenio Shapovalas. Nors jis jau daugelį metų gyvena Ispanijoje, bet kartkartėmis grįžta į gimtinę. Paklaustas, ar po karo nenorėtų grįžti gimtinėn visam laikui, jis atsakė, kad nenori gyventi tarp sužalotų sielų. Skamba labai skaudžiai, bet, deja, tokia tiesa. Ukrainiečių rašytojas Nikolajus Gogolis rašė apie mirusias sielas, o dabartiniai, karo meto, rašytojai rašo apie sužalotas sielas, kurių lygiai tiek, kiek Ukrainoje yra gyventojų.
O štai Valensijoje vidurdienį nelengva rasti mielą vietą papietauti, nes ispanams – siesta ir jie vos juda. Kaip nudžiungi pačiame miesto centre suradęs jaukią kavinę su puikiu maistu ir tobulu aptarnavimu! Kaip nustembi, kad ji priklauso ukrainiečiams, visi darbuotojai – ukrainiečiai ir visi lankytojai – ukrainiečiai. Užkalbinta padavėja pasako, kad ji yra iš Charkivo ir kad tai jau ne pirmasis ukrainiečių restoranas Valensijoje, ruošiamasi atidaryti dar keletą. Nuostabi tauta tie ukrainiečiai. ☺ Šlovė Ukrainai!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
