Kalbino Ingrida Jankauskaitė
Kazimieras Krulikovskis – muzikantas, kompozitorius, grupės SHWR pianistas ir improvizacijos teatro „Kitas kampas“ komandos narys. Jis įsitikinęs, kad svarbiausi dalykai gimsta ne tada, kai viską bandai kontroliuoti, o kai išdrįsti pasitikėti procesu. Muzikantas atvirai pasakoja apie jautrumą, kūrybos kelią, grupės išbandymus ir improvizacijos pamokas.
– Kokiomis veiklomis šiuo metu užsiimi?
– Grupės SHWR veikla yra viena pagrindinių veiklų. Dar yra improvizacijos teatras „Kitas kampas“, kuriame groju, o ateityje turėtų atsirasti ir kitų kūrybinių veiklų. Ilgą laiką dirbau su chorais kaip dainininkas ir chormeisteris, bet neseniai tą etapą šiek tiek palikau šone. Taip pat vyksta įvairių koncertų su kitais atlikėjais, nes esu laisvai samdomas pianistas. Dirbu ir kaip kompozitorius – visai neseniai dalyvavau labai įdomiame Aleksandro Špilevojaus režisuotame radijo spektaklyje „Artistė“. Jis ypatingas tuo, kad visas spektaklis vyko gyvai, be jokių antrų dublių. Taigi muziką pasiekti pavyksta iš nemažai kampų.
– Ar nepavargsti nuo tiek veiklų?
– Pavargstu. Galiu atvirai pasakyti, kad dabar poilsiui stengiuosi skirti daugiau laiko. Man 26-eri, tad nuo aštuoniolikos metų, kai pradėjau visa koja žengti į muziką, dirbau be jokių pertraukų ir neatsisakydavau jokių pasiūlymų. Per šį laiką atostogavau gal tik porą kartų. Šiais metais pajutau, kad pradeda šlubuoti psichologinė sveikata: atsirado daugiau apatijos, mažiau noro ką nors veikti, dingo dalis vidinio veržlumo ir gyvybingumo. Tai privertė suprasti, kad gyvenime reikia daugiau pusiausvyros. Dabar turiu kelias laisvesnes savaites ir sąmoningai skiriu daugiau laiko poilsiui. Po truputį mokausi ne vien tik kaupti patirtis ir imtis visko iš eilės, kas ypač būdinga pradedant karjerą, kai norisi visur dalyvauti ir viską išbandyti, bet ir sustoti, susirinkti save. Galiausiai tai ne tik apie tai, kad visko nebespėji. Tai labiau apie energijos susigrąžinimą – kad galėčiau pailsėti ir grįžti su nauja jėga, kokybiškiau įsitraukti į naujus darbus.
– Esi minėjęs, kad vaikystėje norėjai būti aktoriumi. Kas sustabdė?
– Vaikystėje buvau aktyvus – man patiko vaidinti, įsikūnyti į įvairius personažus. Taip pat mano brolis – aktorius Valentinas Krulikovskis. Tarp mūsų gana didelis amžiaus skirtumas – net aštuoniolika metų, todėl vaikystėje nebendravome daug, tačiau visą gyvenimą į jį žiūrėjau su pagarba ir laikiau autoritetu. Kartą broliui pasakiau, kad ir aš noriu tapti aktoriumi. Jis labai rimtai į mane pažiūrėjo ir pasakė, kad aktoriumi nebūsiu. Ilgai galvojau, kodėl jis taip pasakė, o dabar suprantu, kad norėjo mane apsaugoti, nes aktoriaus profesija – labai sudėtinga, reikalaujanti didžiulio atsidavimo, o atlygis už įdėtas pastangas dažnai būna nedidelis. Omenyje turiu ne tik materialinį atlygį, bet ir dvasinį. Vis dėlto galiausiai pasukau į muziką, kur galioja labai panašūs dėsniai. Čia taip pat nėra jokių garantijų, kad viskas klostysis taip, kaip tikiesi. Nors aktoriumi netapau, bet vis tiek atsidūriau labai artimoje kūrybos srityje. Beje, mano tikras pirmasis darbas buvo Vilniaus senajame teatre, kur dirbau rūbininku.
– Kaip prasidėjo Tavo muzikinė kelionė?
– Nors galvojau, kad tapsiu aktoriumi, iš tikrųjų nuo pat vaikystės jutau, kad būsiu muzikantu. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas ar aiškus noras – greičiau vidinis žinojimas. Neturėjau plano B ir ilgą laiką net nežinojau, kokia forma ta muzika pasireikš: ar grosiu instrumentu, ar dainuosiu, ar kursiu. Tiesiog buvo aišku, kad mane muzika lydės visą gyvenimą. Turiu nuotrauką, kurioje man treji metai ir, sėdėdamas prie sintezatoriaus, spaudau klavišus. Pamenu, tuo metu galvojau, kad visiškai nesuprantu, ką darau, bet kažkada ateis laikas, kai tiksliai žinosiu. Tą akimirką iki šiol prisimenu labai aiškiai. Šią nuotrauką pasikabinau namuose – ji man labai sentimentali ir svarbi, nes primena, kad tas vidinis žinojimas buvo su manimi nuo pat pradžių, net jei tuo metu dar negalėjau jo paaiškinti. Tad viskas vyko po truputį ir dabar tikriausiai jau galiu vadintis tikru muzikantu.
– Ar mokeisi muzikos mokykloje?
– Kadangi esu lenkas, pirmuosius aštuonerius metus mokiausi lenkų mokykloje. Paskui nusprendžiau pereiti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Tai buvo šioks toks iššūkis, nes ten buvo labai daug stiprių muzikantų, negana to, paskaitos vyko lietuvių kalba. Tuo metu patyriau lengvą šoką, bet pavyko greitai prisitaikyti. Dabar jokių problemų dėl to nebėra.
Leonardo Borotinsko nuotr.
– Grupę SHWR sukūrėte dar mokykloje. Kaip jums pavyko išlikti kartu ir neišsiskirstyti?
– Taip, grupę sukūrėme dar mokykloje – beveik visi buvome klasiokai. Kadangi grojome skirtingais instrumentais, visa grupės sudėtis susidėliojo natūraliai. Ypač daug patirties suteikė pirmieji konkursai, tokie kaip „Garažas“ ir „Novus“. Tai buvo labai svarbios erdvės pirmiems žingsniams – vietos, kur galėjome save išbandyti ir augti. Dar smagiau buvo, kad komisijose buvo muzikos profesionalų, kurie mus gana pozityviai įvertindavo. Tai labai stipriai motyvavo. Taip kūrėme ir grojome, kol galiausiai atėjo tam tikra pertrauka. Nors dirbome daug ir nuosekliai, vis tiek jausdavome, kad mūsų muzika nepasiekia platesnės auditorijos taip, kaip tikėjomės. Ilgą laiką atrodė, kad tiesiog daužome galvas į sieną, tačiau buvome pasiruošę daužyti tiek, kiek reikia. Kartu buvo ir natūralių pauzių, kai reikėjo vienam nuo kito atsitraukti ir pailsėti. Tiesiog reikėjo erdvės, kad vėliau galėtume grįžti su trenksmu. Man atrodo, tai visai neblogai pavyko: 2024 m. dalyvavome „Eurovizijos“ atrankoje, kuri padidino grupės žinomumą. Nuo tada neatleidžiame greičio pedalo – vis dar grojame, kuriame, stengiamės ir judame į priekį.
– Jei apie grupę būtų kuriamas filmas, kokios būtų ryškiausios jo temos?
– Viena pagrindinių temų tikrai būtų nepasidavimas. Net kai visi ženklai rodo, kad neverta stengtis, svarbiausia yra tai, kad giliai viduje jauti norą ir tikėjimą, jog pavyks. Tokiu atveju supančios aplinkybės nėra svarbiausios. Kitas svarbus dalykas – mes visi esame labai skirtingi: skirtingų charakterių, muzikinių skonių, net gimę skirtingais metų laikais. Tačiau per ilgus metus išmokome vienas kito klausytis. Net tada, kai nesinori sutikti ar atrodo, kad tavo nuomonė yra vienintelė teisinga, išmoksti sustoti ir išgirsti kitą. Ypač dirbant su artima žmonių grupe svarbu suvaldyti savo ego ir įsiklausyti – galbūt kitas yra teisus. Kartais reikia tiesiog pasitikėti. Ne tokiu pasitikėjimu, kai dar prieš krisdamas atsisuki pažiūrėti, ar tikrai tave pagaus, o tokiu, kai krenti ir žinai, kad viskas bus gerai. To tikrai išmokome per aštuonerius grupės gyvavimo metus.
Kartais būname labai brutaliai atviri vienas kitam. Dėl to kyla ir ginčų, ir konfliktų. Kartais pasipykstame, kartais vienas kitą pagiriame. Iš kolegų ir kitų muzikantų girdžiu, kad tokių grupių nėra daug. Mes kartu išgyvename ir laimę, ir nelaimę. Tam tikra prasme tai yra kaip antra santuoka – labai daug kartu išgyventų patirčių. Todėl, jeigu būtų filmas, jį pavadintumėme „Antra santuoka“.
– Kokia grupės istorija būtų sunku patikėti?
– Galbūt banalu, nes pati grupės pradžia buvo tokia, kad aš ir vokalistas Simonas tiesiog grodavome gatvėje. Taip pat yra dar viena istorija – prieš ketverius metus, tą tamsią dieną, kai Rusija užpuolė Ukrainą, vyko Knygų mugė. Tuo metu su grupe buvome padarę pertrauką – iš esmės ji neegzistavo. Kartu su grupės bosistu Vainiumi nusprendėme pasižvalgyti po Knygų mugę, prasiblaškyti, susitikti su kolegomis. Ten buvo ir M.A.M.A. apdovanojimų stendas. Priėjome, o ten dirbusi mergina pasiūlė palaikyti statulėlę. Aš pasakiau: „Ačiū, ne. Kada nors savo palaikysime.“ Galbūt pasirodžiau arogantiškas ar per daug pasitikintis savimi, bet aš tuo nuoširdžiai tikėjau. Po dvejų metų tai iš tikrųjų įvyko – gavome statulėlę kaip „Metų alternatyva“. Nors nekuriame muzikos dėl apdovanojimų, bet tuo metu, kai grupės beveik nebuvo, tai atrodė kaip kažkoks visiškai nerealus ir labai tolimas tikslas.
– Esi minėjęs, kad nedažnai išduodi grupę SHWR. Kaip nusprendi, kada verta išlikti ištikimam savo grupei, o kada atsiranda vietos kitiems projektams?
– Dabar stengiuosi dirbti prie tų projektų ir su tais žmonėmis, kurie man įdomūs. Kai žinau, kad galiu ko nors išmokti ar pasisemti patirties, kuri vėliau būtų naudinga ne tik man pačiam, bet ir mūsų grupei. Pvz., visai neseniai grojau su reperiu Lilu. Jis visada buvo vienas tų žmonių, su kuriais norėjosi susipažinti ir kartu pagroti. Jis parašė, kad planuoja akustinį koncertą, kuriame pianinas bus vienas pagrindinių instrumentų, ir pakvietė mane prisijungti. Tai buvo labai įdomi ir smagi patirtis. Tokius projektus renkuosi todėl, kad jie praturtina mane kaip žmogų. Man svarbu, ką iš tokio bendradarbiavimo galiu išmokti, patirti ir pasiimti su savimi.
– Kokios muzikos klausaisi pats?
– Šiuo metu šiek tiek mažiau jos klausausi, bet, pvz., keliaujant muzika man yra vienas pagrindinių atributų. Dažniausiai klausausi kiek tamsesnės, melancholiškos muzikos. Apskritai mano grojaraštyje varijuoja chorinė muzika, modernaus džiazo kompozicijos, lietuviška estradinė muzika ir hiphopas.
– Ar turi guilty pleasure dainų?
– Anksčiau stebėdavau „Euroviziją“, man ypač įstrigęs 2008–2012 m. laikotarpis. Tų metų euroviziniai kūriniai man vis dar kelia stiprių asociacijų su vaikyste – jų klausydamasis tarsi iškart grįžtu į tą laiką.
– Minėjai, kad groji improvizacijos teatro „Kitas kampas“ pasirodymuose. Kaip ten atsidūrei?
– Tuo metu ten dirbusi Aistė parašė, kad „Kitas kampas“ ieško pianisto, ir paklausė, ar nenorėčiau pabandyti. Buvau vienas tų, kuris jaunystėje žiūrėjo „Pagauk kampą“ laidą, todėl tai atrodė kaip didelis įvertinimas. Vos atėjęs, beveik be jokio apšilimo, buvau tiesiog įmestas į pirmą pasirodymą. Važiuodami automobiliu su meno vadovu Kirilu Glušajevu trumpai aptarėme, kas maždaug turėtų vykti, bet tai tikrai neatstojo repeticijos. Labai gerai prisimenu, kaip stovėjome užkulisiuose, o Kirilas pasakė: „Varyk groti, mes tuoj ateisim.“ Išėjau į sceną iš esmės nežinodamas, nei ką, nei kada tiksliai groti. Viskas buvo labai nauja. Prireikė maždaug pusantrų metų, kol pagavau tą vadinamąjį flow – supratau ne tik kada reikia muzikos, bet ir kaip dirba aktoriai, kaip reaguoja publika, kada muzikos reikia daugiau, o kada gali visai nebūti. Teatras man suteikė labai daug sceninės laisvės. Nors pradžioje buvo daug streso, visko mokiausi bandymų ir klaidų keliu. Po kiekvieno pasirodymo su Kirilu aptardavome, kas pavyko, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Jis nuolat skatino stebėti ne tik tai, kas vyksta scenoje, bet ir publiką: kaip ji reaguoja, kur krypsta jos dėmesys, kaip kuriasi ryšys. Šias detales vėliau tapo labai įdomu stebėti pačiam.
– Ką improvizacija suteikė už scenos ribų?
– Labai daug. Pirmiausia – laisvumo. Daug išmokau ne vien iš pačios improvizacijos, bet ir iš buvimo šalia aktorių užkulisiuose prieš spektaklius. Mačiau, kokie jie laisvi. Kai pradėjau dirbti, pats toks tikrai nebuvau, tačiau, laikui bėgant, išmokau mažiau viską permąstyti. Svarbus improvizacijos principas – jeigu pradedi galvoti, ką dabar daryti, vadinasi, jau pavėlavai. Tam tikra prasme matau, kad panašūs dėsniai galioja ir gyvenime. Nesakau, kad viską reikia daryti neapgalvojus, tačiau pastebėjau, kad net prieš atlikdamas paprasčiausius veiksmus labai daug galvodavau: ar verta, ar reikia, o kas bus, jeigu… Tai galiojo net ir paprastoms socialinėms situacijoms. Tokios mintys labai stabdė ir varžė. Būtent improvizacijos teatras man suteikė daugiau drąsos atsidurti naujose situacijose, kurių anksčiau vengdavau. Suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir jausmo, kad nereikia visko iš anksto numatyti. Reikia tiesiog eiti ir daryti, o paskui žiūrėti, kas iš to išeina. Kitaip tariant, mažiau kurti scenarijus galvoje ir daugiau jų išgyventi tikrame gyvenime.
– Kaip sekasi groti jau sukurtame kūrinyje – spektaklyje „Nuostabūs dalykai“?
– Tai spektaklis su fiksuotu siužetu, dramaturgija ir tekstais, bet jame vis tiek yra improvizacijos momentų ir darbo su publika. Būtent tie improvizacijos elementai kiekvieną kartą jį padaro vis kitokį ir unikalų. Spektaklyje aktorius Martynas Nedzinskas puikiai atlieka vaidmenį – gerai jaučia sceną, girdi publiką ir labai tiksliai, natūraliai reaguoja. Visada smagu iš arti stebėti jo darbą. Spektaklis rodomas jau devintus metus ir visiškai pelnytai vis dar itin populiarus.
Mano vaidmuo ten labiau funkcinis – esu atsakingas už muziką, todėl beveik neimprovizuoju. Kartais tai šiek tiek atsibosta, nes groju jame jau penktus metus, siužetas puikiai pažįstamas ir matytas daugybę kartų, tačiau vis tiek atsiranda mažų momentų, leidžiančių spektaklį pamatyti kitaip. Tai labai daug savyje talpinantis spektaklis su daugybe mažų detalių, dėl kurių žmonės sugrįžta jo žiūrėti ne kartą. Aš visiškai juos suprantu.
– Ką, būdamas paauglys, būtum norėjęs išgirsti iš dabartinio savęs?
– Paauglystėje buvau drovus. Taip pat tuo metu nesupratau, kad esu jautrus. Nors to nematyti išoriškai, bet viduje dažnai viską išgyvenu stipriai. Jei galėčiau sau tuo metu ką nors patarti, tai būtų mintis, kad kiekvienas žmogus turi kur kas daugiau spalvų, nei jam pačiam atrodo. Nereikia bijoti tų spalvų ieškoti ir į jas įsigilinti. Niekur neparašyta, kas turi būti ar kaip turi elgtis. Pats iki galo nežinai, kas esi, ir nežinai, kiek daug dar neatrastų dalykų turi savyje. Šis jausmas ypač pažįstamas žmonėms, kurie kartais jaučiasi nuvertinti ar yra meninėje aplinkoje, kai atrodo, kad viskas nesiseka ir jautiesi nepakankamas. Visgi svarbu nepamiršti, kad kiekvienas iš mūsų turi labai daug. Nereikia savęs nei nuvertinti, nei pervertinti. Tiesiog išlaikyti sveiką pasitikėjimą ir nebijoti leisti sau būti daugiau, nei tuo metu apie save galvoji.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
