Siūlome susipažinti su keturiomis neseniai išleistomis knygomis, kurias perskaitė ir įvertino mūsų bendraautorė, rašytoja Jurga Tumasonytė.
Annie Ernaux „Metai“
Baltos lankos, 2024. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė
Kaip, bėgant metams, „išsaugoti ką nors iš laiko, į kurį jau niekada negrįšime“? To klausia Nobelio laureatė prancūzų rašytoja Annie Erneaux. Ji imasi rizikingo ir smulkmeniško darbo – užfiksuoti savo kartos gyvenimą nuo kūdikystės iki senatvės. Autobiografiškumas mainosi su kolektyvinės atminties detalėmis. Mane stebino, kad rašytoja gebėjo taip smulkmeniškai restauruoti smulkmenas, kadaise buvusias svarbias jos bendraamžiams, – apie prekių ženklus, vilkėtus drabužius. Apie sąmonės kaitą, kai įžengi į paauglystę, jaunystę, brandą. Politines šalį lydėjusias aktualijas, geopolitinius veiksmus, santykį su tėvų karta ir Antruoju pasauliniu karu, vykusiu tuo metu, kai A. Ernaux bendraamžiai buvo mažamečiai.
Pasakojimas lyg dangaus skliautas laikosi ant dramblių keterų – autorės senų fotografijų, kuriose dažnai užfiksuota ne tik ji, bet ir su ja kokiais nors ryšiais susiję žmonės, artimieji. Pasakotoja atsispiria nuo nuotraukos, pernelyg ilgai neapsistoja ties savo asmeninėmis patirtimis ir keliauja toliau, link bendresnių jos kartą lydėjusių aplinkybių. Patyrusi 1968 m. demonstracijas ir seksualinę revoliuciją, ji, kaip ir kituose savo kūriniuose, daug svarsto apie seksą, moters seksualumą, visuomenės normas, kontracepciją. Ji liudija pasikeitusį visuomenės požiūrį nuo gėdinimo ir tabu iki perdėto ir preke paversto seksualumo. Pati nevengia nuogo atvirumo užsimindama apie abortą, AIDS tyrimus, santykius su jaunesniais vyrais.
Rašytoja aiškiai įvardija save kaip kairiųjų pažiūrų, tai aiškiai justi ir jos refleksijose apie prezidentų ir įstatymų kaitą. Tačiau tiek jos vaikystėje, tiek vėliau nesijaučia jos bendraamžės italės Elenos Ferrante’ės kūryboje išnyrančio purvo, smurto, mačizmo, konkurencijos.
Kelis dešimtmečius rašyto kūrinio pradžioje autorė sako: „Viskas išnyks per sekundę. Tarp lopšio ir mirties patalo sukauptas žodynas pragaiš […] Aplink šventinį stalą vykstančiuose pokalbiuose liksime tik vardu, vis labiau beveidžiu, kol galiausiai pradingsime anoniminėje tolimos kartos minioje.“ (15 p.) Vis dėlto ši knyga – asmeninis liudijimas, kalbantis daugiskaita, priešinasi tam, kad galėtų būti neišvengiama.
Olga Tokarczuk „Empūsijas“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis
Olga Tokarczuk kiekviename romane geba būti vis kitokia – šiame neskubriu žvilgsniu pasakojama apie XX a. pradžios sanatoriją kalnuose, Gerbersdorfe, kurioje gydosi tuberkulioze sergantys pacientai. Pagrindinis veikėjas, lenkas Mečislovas Voiničius, paniškai bijo būti stebimas ir atvykęs į naują vietą iš anksto apkamšo visas galimas skyles sienoje. Šiame romane skaitytojas taip pat gauna tam tikrą vaidmenį – nepaisant veikėjų nenoro, yra stebėtojas ir drauge su pasakotoju, pabuvojęs protagonisto miegamajame, gali pranykti lentų plyšiuose grindyse. Pasakojimo eigoje suprantame, kad rašytoja mus vedžioja už nosies ir negalima būti tikri viskuo, ką matome.
Knygoje esama mistikos elementų, magiškojo realizmo, kurie pradžioje vos juntamas, ilgainiui virsta vis stipresniu pasakojimo gaivalu. Romanas išsiskiria tuo, kad knygoje veikia išimtinai vien vyrai – skirtingo amžiaus, tautybės ir pažiūrų ponai, trokštantys išsigydyti džiovą. Džiovininkai pasiduoda lėtai sanatorijos laiko tėkmei, kasdien įsitraukia į tarpusavio diskusijas apie valstybės valdymo formą, nacionalizmą, literatūros kūrinius, meną, religijos vaidmenį ir t. t. ir beveik visada baigiasi mizoginiškomis diskusijomis apie moteris. Jaunas, aiškios savasties ir pažiūrų neturintis vaikinas Mečislovas klausosi vyresniųjų kolegų postringavimų ir susidraugauja su viena koja anapilyje stovinčiu jaunu dailininku, įnešančiu į Mečislovo pasaulį magijos ir mistikos.
Skaitydama romaną pradžioje vis mąsčiau, kaip autorė išlaviruos iš pirmo žvilgsnio literatūros klasiką primenančiame kūrinyje, kada atsiras mūsų laikams būdingo žvilgsnio į lytiškumą, seksualumą, vegetarizmą, ekologiją ir demokratiją. Viso to iš tiesų esama, šios temos rutuliojasi visai natūraliai ir knygos pabaigoje nustebina (būtent dėl mizoginijos).
John Maxwell Coetzee „Lenkas“
Sofoklis, 2023. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė
Nedidelės apimties romane pasakojama santykių drama, kurios liežuvis neapsiverčia vadinti meilės istorija. Garsus lenkų pianistas, 70-metį perkopęs Vitoldas Valčikievičius, atvyksta į Barseloną kultūrinio rato, kuriam priklauso Beatričė, kvietimu. Jis atlieka F. Chopino kūrinius, kurie keliasdešimt metų jaunesnei, vyrą ir vaikus turinčiai Beatričei nepadaro didelio įspūdžio. Vakarienės su lenku metu jis taip pat nepasirodo moteriai įdomus, be to, prastai kalba angliškai, tad Beatričė netgi nėra tikra, ar gerai jį supranta. Netrukus ji sulaukia iš pianisto laiško. Po truputį, pati to nenorėdama, ji įsipainioja į senstančio vyro pasaulį.
Romano protagonistė jaučia ne tik emocinį, bet ir fizinį pasibjaurėjimą Vitoldu – tarp jų įvykęs meilės aktas jos nė kiek nesujaudina, o tik dar labiau atstumia nuo pavytusio gerbėjo, kuris, moters nuomone, klaidingai ją įsivaizduoja ir tikrai be reikalo gretina su Dante’ės Beatriče. Šis konfliktas tarp veikėjų – įsimylėjusio senio ir abejingos moters, yra pagrindinė romano varomoji jėga, papasakota vien iš jos perspektyvos. Koks iš tiesų buvo lenkas, sužinoti negalime net ir tada, kai ji gauna iš jo pluoštelį lenkiškai rašytos poezijos. Poezija nėra labai gera ir teturi vieną adresatę – Beatričę. Nepaisant to, magija įvyksta ir lenkui pavyksta sukurti kažką, kas trūktų ilgiau negu jo gyvenimas, net jeigu tai pasakojama per kito žmogaus, kuris tokiam projektui nesimpatizuoja, prizmę.
Knygoje daug dėmesio skiriama tam, kas neišverčiama ir iki galo nesuprantama. Pagrindinė pasakotoja – menininko mūza ir mylimoji – kvestionuoja save kaip objektą, stengiasi nepasiduoti tokiai nulemtai tvarkai, pati įsijausti į žiūrintįjį: „Ji išsivalo dantis, nusiprausia, susišukuoja plaukus, apsižiūri vonios kambario veidrodyje. Save veidrodyje dažniausiai apžiūrinėja knygų ir filmų herojės, bet ji nėra nei knygoje, nei filme ir nežiūri į save. Tai ta būtybė kitoje stiklo pusėje žiūri į ją. Ką ta kita mato? Su įstanga ji bando prasibrauti pro veidrodžio stiklą, įsismelkti į tą svetimą „aš“, į tą svetimą žvilgsnį. Veltui.“ (66–67 p.)
Tadas Zaronskis „Spalvinimo knygelė draugams“
Bazilisko ambasada, 2023
Pirmoji Tado Zaronskio knyga išsyk susilaukė dėmesio – pateko į mokslininkų skelbiamą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, šiais metais su kitomis keturiomis poezijos knygomis dalyvauja Geriausių metų knygų rinkimuose. Vos knygai išėjus, socialiniuose tinkluose ir
„Goodreads“ pasklido tiek teigiami, tiek neigiami atsiliepimai.
Prieš imdamasi „Spalvinimo knygelės draugams“ taip pat buvau girdėjusi išankstinių nuomonių apie knygą, bet perskaičiusi pastebėjau, kad knygą supratau visai ne taip, kaip buvau nusiteikusi. Nors rinktinė tikriausiai sudėliota iš skirtingo laikotarpio eilėraščių, juose aiškiai justi vientisa linija. Jauno vyro kalbėjimas, kuris negailestingais epitetais kalba ne tik apie (ne)meilę, gyvenimą ir save, bet ir originalia forma išpildo tarsi šiek tiek sapniškus kasdienybės pastebėjimus. Jis semia vidinę tamsą saujomis, tačiau ji estetiška, pasivertusi melancholišku kaljano ar elektroninės cigaretės dūmu.
T. Zaronskio personažas sąmoningai ar ne nesistengia įtikti ar patikti, jo poza man neatrodo dirbtinė. Draugai, kuriems skirta spalvinimo knygelė, čia suprantami kaip tie „iš kito pasaulio“, jis nesiekia flirtuoti su skaitytojais. Tekstuose jauti lyrinio subjekto kovojimą su savimi – siekį atsilaikyti prieš neurotiškas būsenas ir tiesiog ištverti pačiam save.
Vienas gražiausių šio rinkinio eilėraščių, man kažkodėl būtent šis: „maždaug septynios ryto / geriu ryto alų / rūkau ryto kaljaną / nuorūkos liekanos fragmentai / viskas yra nuveikta išdulkinta / taksi matau saugiai pasiekė namus / aš myliu savo žiedą / man tinka šitas rytas / jis yra būtent tai dėl ko / mama mane pagimdė // jeigu reikėtų dabar numirti / aš nė kiek nedvejočiau / tiesiog tvirtai atsakyčiau / ne.“ (81 p.) Eilėraštis dedikuotas kitam poetui – a. a. Kęstučiui Navakui, tik, skirtingai negu pastarasis, savo tekstuose ir socialiniuose spinduliavusiam optimistines nuotaikas, T. Zaronskio personažo atsidūsėjimas, kad kartais gali gyvenime nutikti ir akimirkų, dėl kurių verta gyventi, keliais centimetrais timptelėja depresyvią būseną link šviesos.
){kind=link}