Kalbino Aistė Audickaitė
Į balandžio 27–gegužės 12 d. Vilniuje ir Ukmergėje vyksiantį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ atvyksta ryški ir žmogaus teisių temomis kurianti choreografė ir šokėja Cherish Menzo, kuri Lietuvai prisistatys net dviem pasirodymais: JEZEBEL ir naujausiu savo darbu – DARKMATTER. Abiejų dėmesio centre – juodas arba spalvotas moters kūnas, kuriam neretai taikomas seksualios pupytės epitetas. Ch. Menzo yra ta kūrėja, kuri nebijo savo pasirodymuose laužyti stereotipų, deformuoti puikiai atpažįstamų įvaizdžių, kurti pasaulį, kuriame neegzistuoja viena tiesa.
– Šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ šūkis – „Patirti dabar“. Kokiomis patirtimis gyvenate šiuo metu?
– Viena vertus, jaučiuosi privilegijuota, kad esu užsiėmusi ir galiu keliauti su savo projektais, pasirodyti kitų kūrėjų darbuose. Kita vertus, mano širdis plyšta dėl to, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Ar pasaulis prašo manęs stovėti ramiai ir nesivadovauti ta pačia dinamika, ar priešintis jai? Kiek performanso menas sugeria tuos klausimus ir perteikia kūriniuose? Šiuo metu sau keliu tokius klausimus.
– Kas jums kelia daugiausia nerimo?
– Nors mes, šokio meno atstovai, kartais galvojame, kad performansas nėra kapitalistinės sistemos dalis, tačiau aš manau, kad yra. Mes gyvename greitai besikeičiančioje aplinkoje, aš daug keliauju ir pristatau savo kūrybą skirtingose teritorijose: vieną dieną – Vilniuje, kitą – Lione. Tad, viena vertus, tai nuostabu, nes žmonės skirtingose vietose susirenka stebėti pasirodymo, stengiasi būti būtent tą akimirką, sugeria ir apmąsto tai, ką mato. Kita vertus, keliu klausimą, ką reiškia žmogui tiek daug kartų vaidinti save scenoje? Tad yra dvi pusės, su kuriomis aš kartais viduje kovoju, bet abiejų klausau.
– Kas jus džiugina?
– Esu labai laiminga, kad galiu keliauti ir atsidurti skirtinguose kontekstuose, susitikti su žiūrovais ir matyti kitų atlikėjų pasirodymus. Mane džiugina, kad žmonės skiria savo brangų laiką, stebi ir įdeda pastangų kurdami pasirodymą drauge su manimi.
– Jūs augote Amsterdame, bet jūsų tėvai yra iš Surinamo. Ką atsimenate iš savo vaikystės?
– Mano tėtis namuose klausydavosi daug įvairios muzikos: ir Surinamo, ir jo kartos, ir popmuzikos. Tačiau aistrą judesiui, performansui, šokiui labiau įkvėpė teta, kuri šokdavo visuose šeimos vakarėliuose ir susibūrimuose. Mane žavėjo jos judesių lengvumas, muzikos pajautimas. Tai neabejotinai turėjo man įtakos.
– Kaip jūs pradėjote savo šokėjos kelią?
– Iki šiol atsimenu vieną epizodą iš vaikystės: kadangi mano tėtis buvo garsus Nyderlandų futbolininkas, kai man buvo penkeri, mane ir dar kelis žinomų šalies žmonių vaikus pakvietė dalyvauti televizijos projekte „Mini Playback Show“. Jame vaikai scenoje atlikdavo pasirodymus imituodami garsių atlikėjų dainas. Aš projekte atlikau Cher dainą „Is It In His Eyes“ ir man neįtikėtinai patiko būti scenoje! Labai! (Juokiasi.)
Vėliau daug šokau namuose, kūriau savo choreografijas, o ankstyvos paauglystės metais pradėjau lankyti hiphopo ir hauso pamokas, tapau pasirodymų grupės, su kuria šiek tiek keliavome po Nyderlandus, nare. Tiesa, kai man suėjo devyniolika metų, nuo šokių atitrūkau, nes pradėjau mokytis skrydžių palydovės amato. Mokiausi daugiau dėl tėvų, be to, norėjau keliauti ir išmokti naujų kalbų. Tačiau, kai gavau diplomą, man tapo labai aišku, kad noriu grįžti šokti ir išbandyti šokėjos kelią.
– Pradėjote kaip šokėja, tačiau dabar esate ir choreografė. Kaip atsirado noras kurti savo pasirodymus?
– Mokydamiesi džiazo ir miuziklo šokių Amsterdamo menų universitete buvome skatinami kurti savo darbus. Du kartus per metus kurdavome savo choreografijas ir pristatydavome jas publikai, bet ilgainiui supratau, kad nenoriu būti tik kūrėja, – man buvo įdomu šokti ir kitų choreografų pastatymuose, bendradarbiauti su kitais kūrėjais. Manau, prieš pradėdama kurti JEZEBEL aš pirmą kartą pagalvojau, kad noriu pati patyrinėti atlikimo ir reprezentavimo klausimus. Tad JEZEBEL kūrimą laikyčiau pirmu rimtu savo, kaip choreografės, darbu.
– Ar atsimenate, kaip pradėjote kelti klausimus, susijusius su tapatumu: kas esate, kaip atrodote, kaip jus mato kiti?
– Kai kurių klausimų, susijusių su kūnu ir įvaizdžiu, atsirado šokant skirtingų žmonių grupėse, kuriose dažnai būdavau vienintelė juodaodė arba spalvotoji šokėja. Atsimenu, galvodavau, ar dėl to aš esu ypatinga, ar mano odos spalva verčia kitus galvoti, kokią vietą man ar iš esmės spalvotiems kūnams reikia suteikti grupėje?
Šie klausimai mane suvedė su choreografu Benjaminu Khanu, kuris po mūsų dialogo 2017–2018 m. sukūrė man solo pasirodymą „Sorry, but it feels like udentified“. Jame kalbame apie stereotipus, susijusius su spalvotu kūnu, jo įkūnijimu scenoje, o kartu keliame klausimų: kaip žaisti ir būti šioje lūkesčių realybėje. Manau, darbas su Benjaminu mane įkvėpė drąsiems pasirodymams – klausti ir ieškoti atsakymų.
Vėliau pradėjau galvoti apie tam tikrų bendruomenių reprezentavimą spektakliuose ir tų žmonių galimybes patekti į mano pasirodymus. Taip pat, kokią įtaką, pavyzdžiui, vadinamoji juodos dėžės scena daro naratyvams, kuriuos pasakoju, ir kokią reikšmę tie pasakojimai palieka šiuolaikinio šokio pasaulyje.
Prieš pradėdama kurti JEZEBEL suvokiau, kad nenoriu sustoti ties klausimais, kurie yra kolektyviai atpažįstami, man buvo įdomu eiti giliau. Pradėjau domėtis hiperseksualumo, juodaodžių moterų kūnų temomis, gilinausi į hiphopo, repo, popkultūras, norėjau paliesti ir vaizdo klipų merginų (video vixens) temą. Bandžiau suprasti, kaip šias temas susieti su teatro kontekstu, kaip aš galiu konstruoti savo aplinką scenoje, turint mintyje visas praeities patirtis ir įtakas.
Kurdama JEZEBEL supratau, kad man labai patinka dirbti su vaizdų, erdvės deformavimu. Tarkime, dirbant su laiko ritmu – jį galima stipriai sulėtinti ar pagreitinti, su vaizdu ar skirtingomis kūno dalimis – pritraukti ar atitolinti. Pavyzdžiui, spektaklyje JEZEBEL, pasitelkusi vaizdo medžiagą, labai stipriai išdidinu burną, kuri pradžioje gali atrodyti kaip seksuali kūno dalis, bet vaizdą deformavus yra sukuriamas visai kitas įspūdis.
– Spektaklį JEZEBEL įkvėpė jūsų jau minėtos vaizdo klipų merginos, kurios užėmė svarbų vaidmenį hiphopo vaizdo klipuose XX a. pab. ir XXI pr. Kokių klausimų jums kilo žiūrint tuos klipus šiandien?
– Klausimai pirmiausia buvo susiję su juodaodžių moterų kūnų seksualizavimu, pastebėjau, kad seksualizuoti yra ne tik moterų kūnai, bet ir dainų žodžiai. Daug moterų reperių dainuoja apie tai, ką anksčiau repuodavo vyrai. Tame mačiau tam tikrą moterų galios susigrąžinimą. Visi šie klausimai mane privertė galvoti, kas slypi už tų vaizdo klipų, kokia yra jų priešistorė.
Be to, man buvo svarbu suprasti, kodėl aš blogai jaučiuosi juos žiūrėdama arba kodėl man kartais patinka juos stebėti. Pavyzdžiui, kodėl man patinka žiūrėti ir klausytis Rihannos, bet nepatinka – Nicki Minaj.
– Kokia jūsų – Cherish – dalis yra Jezebelėje?
– Labai maža. Scenoje jūs matote ne Cherish – Jezebelė yra pagrindinė figūra. Tačiau nepaneigsiu, kad ją sukūriau aš – sugalvojau jai uždėti kapišoną ir pan. Kitas mano vietoje rinktųsi kitus būdus atskleisti šią temą.
Tačiau tikrai galiu pasakyti, ką Jezebelė davė Cherish, – laisvę ir drąsą žaisti su ribomis, su mano pačios vyriškumo ir moteriškumu supratimu. Iki tol aš galvojau, kad esu vyriška šokėja, kad ir ką tai reiškia (juokiasi). Šis projektas man suteikė neromantizuoto moteriškumo, šiame pasirodyme leidau sau rasti grožį būdama monstro ar grotestiškame pavidale. Už šią laisvę esu labai dėkinga Jezebelei.
– DARKMATTER yra naujausias jūsų kūrinys. Kokios temos gvildenamos šiame pasirodyme?
– DARKMATTER ir JEZEBEL yra trilogijos dalis, nors chronologijos šioje trilogijoje nėra. Abu šiuos pasirodymus jungia juodo kūno tema. Tačiau, priešingai nei JEZEBEL, kur daug žaidžiau su atpažįstamais įvaizdžiais, kurdama DARKMATTER norėjau sukurti erdvę, kurioje judesiai ar vaizdiniai turėtų dvigubas reikšmes. Šį kartą man buvo svarbu neapsiriboti tik fiziniu kūnu. Pats pavadinimas DARKMATTER yra kilęs iš astronominio reiškinio – tamsiosios materijos, kurios mes negalime optiškai suvokti, bet ji egzistuoja. Todėl šis pasirodymas kelia klausimų, kaip ši tamsioji materija gali sukurti dvigubą juodo kūno reikšmę ar erdvę spekuliacijoms. Per ją mes galime suprasti, kas mus sieja su tamsos klausimu, tamsiu kūnu ir apskritai tamsa.
– Scenoje šokate ne viena, o su partneriu. Kaip nusprendėte, kad šį kartą sceną norite dalytis su kitu šokėju?
– Pasiklioviau savo intuicija, kuri sakė, kad šį kartą turiu dirbti su kitu šokėju. Po JEZEBEL nebenorėjau visko pakelti viena, norėjau bendradarbiauti ir kurti su kitu menininku. Dėl tokio sprendimo labai džiaugiuosi, nes darbas su Camilo man leido dar geriau suprasti, kaip aš dirbu ir kuriu, kokias priemones naudoju. Kalbu ne tik apie kūną, bet ir šviesą, garsą, scenografiją, vaizdą ir kt.
Kurdama šį spektaklį dar geriau supratau, kas mane žavi ir kokį pasaulį ant scenos aš stengiuosi sukurti. Mane į studiją dažnai veda labai ryškūs vaizdiniai, kuriuos įkvepia filmai, muzika. Patinka nerti į tuos vaizdus ir galvoti, iš kokio jie laikmečio, kaip jie kvepia, koks jų tankis, gylis. Šis procesas savaime išsiplėtoja ir tampa atskira visata. Tad kuriant DARKMATTER man buvo įdomu stebėti, kaip vyksta visatos kūrimas, kodėl aš pasirenku kalbėti vienomis, o ne kitomis temomis, kaip jas sujungiu, kokią formą scenoje suteikiu ir pan.
– Ką norėtumėte, kad žmonės šiame pasirodyme patirtų?
– Norėčiau, kad žmonės jame patripintų (to have a trip) (juokiasi).