Milžiniškos kolekcijos, kuriose – tūkstančiai lėlių. Kas tai: infantilumas, bandymas kompensuoti tai, ko pritrūko vaikystėje, ar tiesiog neįprastas hobis?
Tekstas ir nuotraukos Stefaniios Dushkevich
Vaikystėje daugelis mergaičių svajojo turėti nuosavą lėlių kolekciją. Svajojome apie „Monster High“, „Ever After High“ ir „Bratz“, naršėme retų leidimų nuotraukas, žiūrėjome vaizdo apžvalgas, kuriose nauja lėlė būdavo tiesiog išnarstoma iki smulkmenų – nuo makiažo ir drabužių iki plaukų įtvirtinimo kokybės. Atskiru interneto žanru tapo perdarytų lėlių nuotraukos: su nauju makiažu, šukuosenomis ir rankų darbo kostiumais. Taip internetas pamažu pavertė paprastą žaislą tikru kolekcininkų objektu.
Šiek tiek istorijos
Šiandien, jei kas nors nuspręstų įgyvendinti vaikystės svajonę ir pagaliau surinkti jas visas, tai padaryti būtų gerokai sunkiau ir gerokai brangiau. Pakanka „Vinted“ paieškoje įvesti mėgstamo vaikystės prekės ženklo pavadinimą, kad rastum dešimtis pasiūlymų, tarp kurių pasitaiko išties įspūdingų kainų. Man pavyko rasti lėlę už 1 800 eurų, ir, sprendžiant iš kolekcinių lėlių rinkos, tai toli gražu ne riba.
Lėlių kolekcionavimas atsirado gerokai anksčiau nei „Monster High“, „Bratz“ ar net „Barbie“. Vienomis ankstyviausių šiuolaikinių fashion dolls pirmtakių laikomos vadinamosios mados lėlės. Europoje jos buvo naudojamos dar XVI a. karališkuosiuose dvaruose: lėlė galėjo daug aiškiau nei piešinys ar žodinis aprašymas parodyti naujo drabužio siluetą ir perteikti mados tendencijas.
Vėliau dalis tokių lėlių imtos vadinti Pandora. Ypač paplitusios jos buvo XVII–XVIII a.: siuvėjai, modistės ir drabužių prekybininkai jas siųsdavo iš vienos šalies į kitą, kad pademonstruotų naujausius kirpimus ir madingus apdarus. Ar su šiomis lėlėmis buvo žaidžiama? Ekspertai mano, kad ne. Tačiau kas žino – gal aristokratai slapta, už uždarų durų, vis dėlto rengdavo joms arbatos vakarėlius.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lėlė vis dažniau tapdavo kolekcionavimo objektu. Europoje susiformavo išplėtota prabangių lėlių pramonė, o atskiri gamintojai kūrė itin sudėtingus modelius su kruopščiai išdailintais veidais, šukuosenomis ir kostiumais.
XX a. lėlių industrija sparčiai keitėsi kartu su naujų medžiagų atsiradimu. Vienas svarbiausių etapų – kai paplito celiulioidas, kurį vėliau pakeitė įvairios plastiko rūšys. Po Antrojo pasaulinio karo plastikas tapo pagrindine lėlių gamybos medžiaga, o šeštajame dešimtmetyje plačiai paplito vinilas. Būtent čia istorija atveda prie „Barbie“.
1959 m. bendrovė „Mattel“ pristatė „Barbie“ – fashion doll su suaugusios moters figūra, iš esmės besiskyrusią nuo tuo metu populiarių kūdikius vaizduojančių lėlių. „Barbie“ tapo ne tik populiariu žaislu, bet ir kultūriniu fenomenu. Kartu su ja pasikeitė ir pats supratimas apie tai, kokia gali būti fashion doll: tai jau ne viena konkreti lėlė, o ištisa personažų, kolekcijų ir daiktų sistema, kurią norisi rinkti.
Vėlesniais dešimtmečiais atsirado naujų prekių ženklų ir naujos estetikos. „Bratz“, „Bratzillas“, „Monster High“, „Ever After High“, „Moxie“, „Lalaloopsy“, „Novi Stars“ ir kt. pavertė lėlę kai kuo daugiau nei žaislu – personažu, tam tikros estetikos dalimi ir ištisos gerbėjų bendruomenės simboliu.
Kolekcininkų bendruomenė
Rasti tą vienintelę lėlę vienam dažnai nėra paprasta. Ypač jei kalbama apie retą leidimą, jau nebegaminamą seriją ar riboto tiražo modelį. Todėl aplink lėlių kolekcionavimą pamažu susiformavo visa infrastruktūra: forumai, teminės grupės, parodos, specializuoti renginiai (konventai) ir socialinių tinklų bendruomenės.
Šiandien lėlių kolekcionavimo kultūra yra iš tiesų tarptautinė. Joje telpa labai skirtingi interesai: vieni ieško antikvarinių porcelianinių lėlių, kiti kolekcionuoja tam tikro laikotarpio „Barbie“, o dar kiti medžioja retas ir ekscentriškas „Catwalk Kitties Jet“ lėles. Kolekcininkų kultūra gyvuoja ne tik internete. Visame pasaulyje rengiamos specializuotos parodos ir specializuoti renginiai, kuriuose galima pamatyti nepriklausomų menininkų darbus, susipažinti su gamintojais, įsigyti retų egzempliorių ir, ne mažiau svarbu, sutikti žmonių, kuriems lėlės yra toks pat rimtas pomėgis.
Laikui bėgant kolekcininkai susikūrė ir savitą žodyną. Kai kurie trumpiniai tokie paplitę, kad be jų sunku suprasti skelbimus: NRFB (Never Removed From Box) – lėlė, kuri niekada nebuvo išimta iš originalios pakuotės; MIB (Mint in Box) – beveik idealios būklės lėlė su išsaugota originalia dėže, kuri gali būti atidaryta, tačiau pati lėlė – nepriekaištingos būklės; Mint – lėlė, neturinti beveik jokių nusidėvėjimo ar defektų požymių; Grail („Šventasis Gralis“) – itin geidžiama ir sunkiai randama lėlė, kurios kolekcininkas ieško jau seniai; OOAK (One of a Kind) – unikali, vienintelis egzempliorius, – šis terminas ypač dažnai vartojamas kalbant apie autorinius ir individualiai perdarytus darbus; Custom – lėlė, kurios išvaizdą pakeitė menininkas arba pats savininkas, pvz., perdarė makiažą, persiuvo plaukus ar pasiuvo naujus drabužius; BJD (Ball-Jointed Doll) – lankstinė lėlė su rutuliniais sąnariais, leidžiančiais suteikti jai įvairių pozų. Tai atskira ir didelė kolekcionavimo kryptis, ypač populiari tarp suaugusių kolekcininkų.
Vidinis vaikas
Vis dėlto, kodėl suaugusieji kolekcionuoja lėles? Vieno aiškaus atsakymo, atrodo, nėra. Vieniems tai nostalgija ir galimybė trumpam sugrįžti į vaikystę. Kitiems – estetinis pomėgis, kūrybinis hobis ar būdas rasti bendraminčių. Kolekcininkai bendrauja tarpusavyje, kartu ieško retų egzempliorių, keičiasi lėlėmis, o kartais net dovanoja vieni kitiems ilgai ieškotus radinius.
Vis dėlto aplinkinių požiūris į šį hobį dažnai kur kas mažiau romantiškas. Lėlių kolekcionavimas neretai laikomas infantilumo požymiu arba bandymu kompensuoti kokį nors trūkumą. Pasitaiko ir keistesnių prielaidų: esą suaugęs žmogus negali tiesiog mėgti lėlių – už to būtinai slypi kokia nors psichologinė problema.
Tačiau, užuot spėliojus apie kolekcininkų motyvus, verta paklausti jų pačių.
„Iš pradžių jos man tiesiog atrodė labai mielos. Tačiau vyresnėse klasėse turėjau tik vieną tikrą draugę, su kuria matydavausi mokykloje, todėl dažnai jausdavausi vieniša. Tada pradėjau kalbėtis su savo lėlėmis – jos visada buvo šalia. Jos labai padėjo man išgyventi sesers mirtį. Taip, man tai emocinis ryšys“, – teigia viena.
Kiti savo santykį su kolekcija apibūdina dar paprasčiau. „Man atrodo, kad mano lėlės yra savotiškas antidepresantas. Aš tiesiog dievinu į jas žiūrėti“, – rašo kitas.
Kartais paaiškinimas – visai paprastas. „Mano atsakymas toks pat kaip vienos garsenybės: „Jos man tiesiog patinka.“ Man jos atrodo estetiškai gražios, kolekcionuoju jas nuo vaikystės ir niekada nejaučiau poreikio sustoti. Susidomėjimas buvo priblėsęs tik trumpam, o paskui vėl grįžau prie kolekcionavimo“, – prisipažįsta trečias kolekcininkas.
Pasirodo, ne kiekvienas pomėgis privalo turėti gilią psichologinę priežastį. Vis dėlto kai kuriems žmonėms kolekcionavimas iš tiesų glaudžiai susijęs su asmenine patirtimi: „Kolekcionuoju lėles, nes mano vaikystė buvo traumuojanti. Tai mano būdas palepinti save ir tapti sau tuo tėvu ar mama, kurių man trūko“, – sako vienas kolekcininkų.
Dar viena kolekcininkė savo motyvaciją aiškina taip: „Be to, kad man patinka fotografuoti lėles, jaučiu motinišką instinktą, tačiau tikriems vaikams jaučiu gana dviprasmiškus jausmus. Todėl pasirinkau lėles – su jomis mažiau pareigų ir lūkesčių.“
Rinkdama medžiagą šiam straipsniui, „Reddit“ radau ypač įdomią diskusiją apie tai, kodėl žmonės kolekcionuoja lėles. Viena dalyvė kolekcionavimą apibūdino kaip būdą vienu metu grįžti prie ankstesnės savęs versijos ir geriau suprasti dabartinę: „Man lėlių kolekcionavimas yra ryšys su mano praeities „aš“ ir kartu bandymas suprasti suaugusią „aš“. Baigusi koledžą ilgai negalėjau suprasti, ko noriu iš gyvenimo ir kas man teikia džiaugsmą. „Bratz“ vėl pažadino mano susidomėjimą mada, grožiu ir saviraiška, tačiau man nereikėjo viso to taikyti sau.“
Toliau ji pasakoja, ką daro su kiekviena naujai rasta lėle: „Kiekvienai lėlei, kurią randu dėvėtų daiktų parduotuvėje ar nusiperku spontaniškai, skiriu laiko: sušukuoju plaukus, parenku drabužius ir padedu jai būti savimi. Tai yra tai, ko kažkada norėjau sau.“
Vis dėlto šis hobis turi ir kitą pusę. Finansai gali tapti rimtu išbandymu, ypač kai kalbama apie retus egzempliorius, kainuojančius šimtus eurų. Egzistuoja ir tam tikras spaudimas pačioje kolekcininkų bendruomenėje: svarbu, kiek lėlė reta, jos kaina, būklė, atstovavimas skirtingoms etninėms grupėms kolekcijoje ir net nerašytas supratimas, kokia turėtų būti „teisinga“ kolekcija.
Viena kolekcininkė prisipažįsta galinti valandų valandas tikrinti perpardavimo programėles ir „Facebook“ grupes, kad nepraleistų įdomaus radinio. Tačiau ji vis tiek mano, kad kolekcionavimas suteikia kur kas daugiau teigiamų emocijų nei rūpesčių: „Kolekcionavimas man yra hobis, aistra ir ryšys su bendruomene, taip pat su mano praeities ir dabarties „aš“. Niekada nenoriu, kad tai virstų siekiu įsigyti kiekvieną kada nors sukurtą lėlę. Tuomet hobis taptų rutina ir dar labiau smogtų piniginei. Man tai tiesiog pramoga, mada ir džiaugsmas bendrauti su savo mažais plastikiniais draugais.“
Atskirą vietą kolekcininkų pokalbiuose užima idėja apie savo vidinio vaiko gydymą. Viena „Reddit“ dalyvė pasakoja: „Renku lėles tam, kad išgydyčiau savo vidinį vaiką. Gal skamba liūdnai, bet iš vaikystės prisimenu labai nedaug, daugiausia liko blogi prisiminimai. Tačiau prisimenu savo „Bratz“ lėles. Aš jas labai mylėjau: nuolat su jomis žaisdavau, net pasiimdavau į lovą, kad galėčiau žaisti, kol užmigsiu. Mokėjau visas dainas, vėl ir vėl žiūrėdavau klipus, filmus ir DVD laidas, nuolat žaisdavau jų žaidimus. Kiekvieni Naujieji metai ir gimtadienis man buvo šventė, nes žinojau, kad galiu gauti naują „Bratz“ lėlę. Tai buvo beveik vienintelis metas, kai gaudavau naujų lėlių.
Kolekcionuoti pradėjau praėjusiais metais, kai tarp senų daiktų radau vieną savo „Bratz“ lėlę. Vaikystėje buvau ją paslėpusi, nes mama visas mano lėles išdalijo, nes nusprendė, kad užaugau ir jos man nebereikalingos.
Kai radau tą lėlę, supratau: dabar turiu savo pinigų ir galiu tiesiog nusipirkti naujų lėlių arba jų pakartotinius leidimus. Jos mane džiugina kiekvieną kartą, kai į jas pažiūriu. „Bratz“ užima ypatingą vietą mano širdyje. Nenoriu dramatizuoti, bet kartais atrodo, kad kažkokia mano dalis pagaliau tapo vientisa.“
Tam, kad kolekcionuotum lėles, visai nebūtina turėti didelį biudžetą. Kartais restauruoti seną, nusidėvėjusią lėlę – didesnis džiaugsmas nei nusipirkti brangų kolekcinį egzempliorių.
„Turiu finansinių sunkumų, o daugelio lėlių kainos – smarkiai išpūstos. Todėl dažniausiai perku nusidėvėjusias – jos daug pigesnės. Galiu jas išvalyti, perrengti, persiūti plaukus, jei reikia. Tai man teikia didžiulį malonumą. Tikiuosi, kad ateityje pradėsiu kurti sudėtingesnes „Bratz“ autorines versijas“, – sako dar vienas kolekcininkas.
Autorinės lėlės
Masinės gamybos lėlės pirmiausia kuriamos kaip žaislai ir tik vėliau gali tapti kolekcionavimo objektais, o autorinė lėlė nuo pat pradžių priklauso visai kitai kategorijai. Čia svarbiausia ne serijinis produktas, o konkretaus menininko darbas – jo idėja, įvaizdis, technika ir individualus braižas. Pagrindinis skirtumas nuo masinės lėlės – ne kaina ar gamybos sudėtingumas, bet tai, kad autorinė lėlė kuriama kaip savarankiškas meno kūrinys.
Joms kurti naudojamos pačios įvairiausios medžiagos: medis, tekstilė, porcelianas, papjė mašė, polimerinis ir epoksidinis molis, įvairių rūšių plastikas ir daugybė kitų. Šiuolaikinės technologijos taip pat pamažu tampa lėlių meno dalimi. Menininkas gali nulipdyti originalų modelį rankomis, jį nuskenuoti arba sumodeliuoti skaitmeninėje programoje, o vėliau 3D spausdintuvu pagaminti atskiras detales ar net visą pagrindą. Kiti kūrėjai, priešingai, sąmoningai renkasi tik rankų darbą. Tarp autorinių lėlių galima rasti lėlių su lankstinėmis jungtimis, tekstilinių personažų, skulptūrinių figūrų ir mišria technika sukurtų darbų.
Autorinių lėlių rūšių yra daugybė. Jas galima skirstyti pagal medžiagas ar technikas, tačiau bene įdomiausia klasifikacija – pagal meninį stilių. Portretinės lėlės kuriamos pagal konkretaus žmogaus – garsenybės, istorinio veikėjo ar užsakovo – atvaizdą. Kuriant fashion lėles didžiausias dėmesys skiriamas įvaizdžiui, kostiumui, avalynei ir aksesuarams. Dar viena didelė kryptis – fantastiniai ir pasakų personažai: elfai, fėjos, goblinai, drakonai ir įvairiausios būtybės, kurias sukuria patys autoriai. Vieni menininkai įkvėpimo semiasi iš literatūros, mitologijos ar istorijos, kiti kuria visiškai savitas visatas ir personažus.
Autorinė lėlė glaudžiai siejasi ir su šiuolaikiniu menu. Ji išsaugo atpažįstamą lėlės formą – objektą, kurį galima paimti į rankas, apžiūrėti iš visų pusių ir suvokti kaip personažą, tačiau visai neprivalo būti graži ar tinkama žaisti. Šiuolaikiniai kūrėjai sąmoningai renkasi groteskiškas proporcijas, nerimą keliančias veido išraiškas, fantastines būtybes ir temas, nutolusias nuo tradicinio vaikiško žaislo.
Čia slypi ir dar vienas paradoksas. Nepaisant savo meninio statuso, lėlė išlieka nepaprastai sužmogintas objektas. Į paveikslą dažniausiai žiūrime iš tam tikro atstumo, o lėlę norisi apžiūrėti iš arti, pasukti, perrengti, įsižiūrėti į veido bruožus ir kostiumo detales. Tikriausiai todėl autorinės lėlės taip lengvai pažadina vaizduotę. Žiūrintis į jas nejučia pradeda joms kurti vardus, charakterius, biografijas ir praeitį – menininkas sukuria ne daiktą, o herojų.
Susidomėjimas autorinėmis lėlėmis jau seniai peržengė siauro meistrų ir kolekcininkų rato ribas. Tokie darbai vis dažniau pristatomi parodose, konkursuose ir tarptautiniuose festivaliuose, kuriuose susitinka menininkai, kolekcininkai ir tiesiog smalsūs lankytojai.
Lietuva – ne išimtis. 2026 m. rugpjūčio 21–23 d. Vilniuje, Lenkų kultūros namuose, vyko tarptautinis autorinių lėlių festivalis. Organizatorių duomenimis, renginyje dalyvavo daugiau kaip 70 meistrų iš įvairių šalių. Parodoje buvo eksponuojamos skirtingomis technikomis ir stiliais sukurtos autorinės lėlės, o lankytojai galėjo ne tik apžiūrėti ekspoziciją ir pabendrauti su kūrėjais, bet ir įsigyti patikusių darbų.
