„Teatre niekada nenorėjau tapti visiška niša“, – sako režisierius ir „Dreams Production“ įkūrėjas Gabrielius Zapalskis. Anot jo, menas negali egzistuoti tik dėl savęs – svarbiausias čia yra pats žiūrovas.
Skirtingas auditorijas kūrėjas tikisi suburti ir naujausiu savo darbu – pirmąja Lietuvoje repo opera, sukurta pagal George’o Orwello romaną „1984-ieji“. Prie operos įgyvendinimo prisideda gerai žinomi repo atlikėjai: Svaras, Kastetas ir scenoje pasirodysiantis Pijus Opera, taip pat Vilniaus miesto šokio teatro ir šokio mokyklos „Low Air“ choreografai ir profesionalūs šokėjai. Pasak G. Zapalskio, repo opera primins, kad net ir tamsiausiame pasaulyje visuomet lieka šiek tiek vilties.
– Kokie pirmieji Tavo prisiminimai, susiję su teatru? Kokį kvapą, akimirką ar garsą šiandien meni ryškiausiai?
– Mama ir tėtis dirbo mokykloje ir kūrė spektaklius – vienas piešė dekoracijas, kitas režisavo. Mano lakstymas tarp ką tik nudažytų dekoracijų buvo tam tikras reivas – galėdavau ilgai vakaroti (juokiasi). Esama talentingų žmonių, kuriuos kas nors netikėtai pastūmėja į menus. Mano variantas ne toks įdomus – teatras šalia buvo visada. Vėliau lankiau muzikos mokyklą, dramos būrelius, prasidėjo skaitovų konkursai. Baigiant mokyklą pažymiai neblizgėjo, o scena vis dar buvo arti.
– Kada visa tai tapo sąmoningu, o ne atsitiktiniu pasirinkimu?
– Sąmoningesni sprendimai atėjo vėliau, kai po aktorinio pasirinkau režisūrą. Man buvo svarbu bendrauti su aktoriais, per juos perduoti emociją, padaryti taip, kad ir pačiam aktoriui būtų įdomu.
Teko susipažinti su įvairiausio plauko aktoriais – visi išgyvena skirtingus etapus: vieni tingi, kiti atiduoda viską. Jaučiu didelį dėkingumą jiems visiems, nes dirbdamas kartu mokausi ir augu.
– Koks režisierius esi, kokį santykį nori kurti su aktoriais?
– Kas yra lyderis, vedlys, dirigentas? Šis vaidmuo kelia klausimų, ypač režisūriniame teatre. Kodėl apie tai kalbu? Nes pats stengiuosi būti komandiškas, tačiau kartais vien to neužtenka. Režisierius turi būti katalizatorius – žmogus, kuris užveda, o prireikus ir veda komandą. Man atrodo, kad ir teatre kas nors turi prisiimti atsakomybę už kryptį.
Reikia labai daug drąsos išeiti į sceną. Kad aktorius tavimi patikėtų, neužtenka jam tik padėti – turi būti kartu. Todėl režisieriaus vaidmenį matau ir kaip gebėjimą visą šią patirtį sužmoginti, padaryti ją paprastesnę. Noriu aktoriais rūpintis, juos palaikyti, bet kartu tuo rūpesčiu neužgožti. Esu labai atviras, nenutyliu dalykų, neturiu stipraus savisaugos instinkto. Kartais dėl to galiu nusvilti uodegą, tačiau tikiuosi, kad tas atvirumas matomas ir kad aktoriai jaučia, jog juos girdžiu.
– Esate įkūręs „Dreams Production“. Kada ir iš kokio poreikio ji atsirado? Kokią nišą užpildo kultūriniame lauke?
– „Dreams Production“ išgyveno daug etapų, virsmų, keitėsi ir pavadinimai. Viskas prasidėjo 2017 m. Niekada gerai nežinojau, kaip ateiti į teatrą ir pasiūlyti savo idėją. Man apskritai sunku kalbėti apie save, aiškinti savo sumanymus ir laukti, kol kas nors manimi patikės. Tad „Dreams Production“ tapo aikštele, kurioje galiu turėti daugiau laisvės – pats kurti turinį, formuoti erdvę ir kartu prisiimti atsakomybę už administracinę jos pusę.
Daugelis mūsų nori patekti į valstybinius teatrus – ten komfortiška: yra komanda, pastatas, erdvė, struktūra, visa veikianti mašina. Tačiau man atrodo svarbu pabūti aikštelėje ir vienam. Kol pats nepereini viso proceso, sunku iki galo atsakyti sau į klausimą, ar tikrai vis dar nori tai daryti.
Kartu norisi reabilituoti ir tam tikras klišes. Tai subjektyvi mano nuomonė, bet nemanau, kad menas gali egzistuoti tik dėl savęs – man svarbus žiūrovas. Spektaklis gali būti lengvesnis ar sudėtingesnis, tačiau galiausiai jis kuriamas žmogui, kuris ateina jo pamatyti. Todėl turi egzistuoti ir kūrybinė atsakomybė. Niekada nenorėjau tapti visiška niša.
Kita vertus, norisi išsigydyti tabu apie sutartis ir finansus. Vis dar pernelyg dažnai susiduriu su požiūriu, kad menininkas turėtų dirbti vien iš idėjos. Tačiau mes norime ir uždirbti, ir augti, ir turėti galimybę kurti naujus projektus.
– Netrukus pristatysi repo operą pagal G. Orwello romaną „1984-ieji“. Kodėl būtent Orwellas ir kodėl repo opera?
– Įtariu, kodėl G. Orwello niekas neskuba statyti klasikiniu būdu – galbūt tai tiesiog nesudomintų žiūrovo. „1984-ieji“ yra sunkūs ir slogūs iki negalėjimo. Muzika, o ypač repas, šiek tiek pakelia nuo to dugno – leidžia pasakoti tą pačią istoriją jos dar labiau neapsunkinant.
Man apskritai įdomu, kaip teatre kuriama drama. Jei nori, kad scenoje byrėtų ašaros, turi viską išdirbti taip, kad aktoriui nebereikėtų draskytis ir rėkti. Dažnai girdžiu žmones sakant, kad teatre jie nepatiki tuo, ką mato, nesusijaudina arba nesupranta, kodėl aktorius scenoje taip plėšosi. Žiūrovas jau atpažįsta, kad bus dramatizuojama, moralizuojama. Tai nebėra modernu.
Repo operos žanras šiuo atveju padeda nekartoti romano sunkio. Ieškome balanso tarp G. Orwello sukurto pasaulio ir dviejų žmonių meilės istorijos. Ir taip aišku, kaip sunku jiems gyventi ir koks blogis gali ateiti pas mus. Todėl daug įdomiau klausti, kas vyksta su žmonėmis, atsidūrusiais tokiame pasaulyje, kaip jie jame bando gyventi, mylėti, išlikti. Būtent tai norime išgryninti ir artikuliuoti.
– Prie repo operos įgyvendinimo prisideda reperiai, teatro aktoriai ir „Low Air“ choreografai, kuriantys gatvės šokį. Kas gimsta susidūrus tokioms skirtingoms kūrybinėms patirtims?
– Šįkart mane labai džiugina pats kūrybos procesas, nors įprastai jo nemėgstu. Dažniausiai kankinuosi, laukiu rezultato, jaudinuosi, ar viskas pavyks. O dabar pats veiksmas, judesys, žmonių susidomėjimas ir įsitraukimas, nuolatinis ieškojimas – kad ir kaip būtų keista, visu tuo labai mėgaujuosi.
Atrodo, intuicija neapgavo. Tikiuosi, kad spektaklyje susitiks ir labai skirtingos auditorijos: teatro, muzikos, G. Orwello gerbėjai, pilietiški žmonės. Nėra didesnio džiaugsmo, nei matyti, kaip skirtingos auditorijos suartėja.
Tas pats vyksta ir kūrybinėje komandoje – visi ateina iš skirtingų laukų, atsineša savo patirtis, savo auditorijas, ir man atrodo, kad tai yra labai gerai.
– Kaip šiandien, karo ir neramumų pasaulyje kontekste, nuskambės ši repo opera? Ar kuriant įmanoma nuo dabarties apskritai atsiriboti?
– Kontekstas šiandien toks stiprus, kad jo nė nereikia specialiai pabrėžti – žiūrovas pats viską supranta. Užtenka vaikiško spektaklio scenoje iškelti kardą ir jis jau įgauna tam tikrą reikšmę.
Kartu labai bijau aitrinti ir taip skaudančią žaizdą. Kartais atrodo, kad šis projektas turėjo pasirodyti anksčiau, kad galbūt jau vėluojame. Aktualijos taip arti, kad lieka du keliai – arba kišti virbalą tiesiai į žaizdą, arba mėginti ją apeiti. Mes norime parodyti, kad net ir tokiame pasaulyje yra vilties. Per šokį, repą, muziką norisi ne dar labiau prispausti žmogų, o įkvėpti, užvesti veikti. Paskatinti galvoti apie savo pasirinkimus ir atsakomybę: ką aš daryčiau prasidėjus karui? Kas yra grėsmė man, mano šeimai? Ar reikia reikšti savo nuomonę? Ar turiu aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime?
– G. Orwello pasaulis – gana tamsus ir pesimistiškas, tačiau spektaklyje ieškai vilties. Tu pats – labiau optimistas ar pesimistas?
– Esu optimistas, nors dažnai kalbu pesimistiškai. Tačiau pesimistas nebūtinai yra nihilistas, manantis, kad šviesos apskritai nėra. Mano pesimizmas greičiau kyla iš abejonės savimi – ne visada pasitikiu savo sprendimais, bijau garsiai pasakyti, kad tikrai pavyks.
Man norisi išlikti sąžiningam, nepradėti svaigti net ir tada, kai atrodo, kad sugalvojai ką nors gero. Nenoriu piktnaudžiauti optimizmu, nuolat vaikytis malonumo. Gal todėl optimizmas lieka viduje, o pesimizmas – išorėje. Kad neapakčiau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
