„Skyrybos karo metu“: ar Lietuva pagaliau pelnys „Oskarą“? (recenzija)

Rašė Kamilė Zinkevičiūtė

Kiekvienais metais vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje sužinome, ką Lietuvos „Oskaro“ atrankos komisija (tvirtinama Lietuvos kino centro ir JAV Kino meno ir mokslo akademijos) skyrė mūsų šalies pretendentu į Geriausio tarptautinio filmo „Oskarą“. Šiemet kino bendruomenė savo viltis sudėjo į trečiąjį režisieriaus Andriaus Blaževičiaus ilgametražį filmą „Skyrybos karo metu“. Jo premjera įvyko „Sundance“ kino festivalyje, kur A. Blaževičius pelnė Geriausio režisieriaus apdovanojimą. Interviu LRT Klasikai kalbėdamas apie „Oskarus“ režisierius teigė, kad „viskas įmanoma“, ir sunku jam nepritarti. Tikrai įmanoma, kad „Skyrybos karo metu“ gali sulaukti „Oskaro“ nominacijos, ypač atsižvelgiant į tai, kad filmas buvo rodomas repertuariniuose seansuose JAV kino teatruose, tad pasiekė platesnę auditoriją ir tikriausiai sulaukė daugiau tarptautinio dėmesio nei kiti šių metų lietuviški filmai. Visgi man sunku patikėti, kad būtent „Skyrybos karo metu“ pagaliau atveš pas mus „Oskarą“ (jeigu būsiu neteisi, mielai pripažinsiu savo trumparegiškumą).

Konfliktai karo fone

Filmo pavadinimas yra idealus – net nereikia sinopsio. Marija (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė), sėkminga reklamos agentūros vadybininkė, nori išsiskirti su savo vyru Vytu (akt. Marius Repšys), kino režisieriumi, kurio karjera ir kūrybinis polėkis stagnuoja. Pirmą kartą moteris apie tai užsimena prie Balio Dvariono muzikos mokyklos, kur sutuoktiniai ką tik atvežė savo dukrą Dovilę (akt. Amelija Adomaitytė) į smuiko pamoką. Vaizdui lėtai priartėjant, pro priekinį automobilio stiklą stebime, kaip Marija lieja širdį apie savo nepasitenkinimą santykiais, o Vyto pasaulis dūžta į šipulius. Nors filmo metu artimiau susipažįstame su personažais ir jų besikeičiančiais gyvenimais, ši distancija tarp žiūrovo ir veikėjų išlieka – dominuoja bendri ir vidutiniai planai, net jautriausiomis akimirkomis (pvz., Marijai ir Vytui verkiant) matome visą personažo kūną. Taip tarsi galime Mariją ir Vytą vertinti objektyviau ir kritiškiau, tačiau per didelis atstumas neleidžia tapatintis su jų išgyvenimais, tad ilgainiui pasidaro nebeįdomu stebėti, kaipgi išsispręs ši santykių krizė.

Lyg būtų negana gyvenimą drebinančių skyrybų, kitą rytą šeima sužino, kad Ukrainoje prasidėjo karas. Tai lemia neramumus Marijos darbovietėje ir Vyto bei jo tėvų tarpusavio konfliktus. Sutuoktiniai bando išlaikyti normalumo iliuziją dėl savo dukros, deja, nesėkmingai. Kone didžiausiu įtampos tašku tampa bendra vakarienė, kurios metu prie vieno stalo sėdi Vytas, Dovilė, Marija su savo nauja partnere, ukrainiečių pabėgėlių šeima ir jų dukra, jau kurį laiką gyvenanti Vilniuje. Bendrame plane matome visus svarbiausius filmo personažus ir, žinodami jų tarpusavio santykius bei intrigas, laukiame sprogimo. Visgi įtampą nugesina Dovilės paspringimas, tampantis dar viena tėvų skyrybų ir prasidėjusio karo sukelto streso manifestacija. Žiūrėdama filmą kiek susierzinau dėl tokios, sakytum, neįspūdingos scenos kulminacijos, tačiau dabar manau, kad A. Blaževičius nuostabiai sukonstravo šį epizodą. Tokia jautri ir net baugi akimirka primena filmo personažams ir žiūrovams, kas iš tikrųjų yra svarbu. 

Kasdienybės performatyvumas

Vienas įdomiausių A. Blaževičiaus užčiuopiamų aspektų – performatyvumas. Vytas panikuoja dėl skyrybų ir nesupranta, kodėl Marija jų prašo, nors pats yra neištikimas žmonai. Marija, vedina kilnių tikslų, priima ukrainiečių šeimą į savo namus, tačiau nepatenkinta jų netvarkingumu išprašo pabėgėlius lauk ir galiausiai grįžta į savo darbą, kurį buvo metusi dėl moralinių įsitikinimų. Chaotiškos permainos trumpam nuplėšia jų kaukes, tačiau galiausiai tiek Marija, tiek Vytas sugrįžta prie patogaus, įprasto gyvenimo ir tęsia tvarkingos, gerai gyvenančios šeimos spektaklį. Režisierius taip verčia žiūrovą susimąstyti apie melą sau ir idiliškas iliuzijas, kurių sugriuvimas yra itin nepatogus.

Negaliu sakyti, kad „Skyrybos karo metu“ yra kažkuo blogas ar prastai padarytas filmas. Viskas tvarkinga. Net dalykams, kurie mane asmeniškai erzina (niūrus koloritas, kiek medinė vaidyba, neretai ausį rėžiantys dialogai), galiu atrasti paaiškinimą ir pateisinimą filmo kontekste. Nepaisant to, išėjus iš salės mane apėmė abejingumas. Taip, gyvename laikais, kai performatyvumas yra neatsiejamas nuo kasdienybės, nuolat girdime apie kaimynystėje vykstančias tragedijas ir vis tiek turime gyventi „normalų“ gyvenimą, bet kas iš to? Filmas kaip laiko kapsulė išties išsaugo vieną didžiausių pastarųjų metų krizinių epizodų Lietuvoje – karo Ukrainoje pradžią ir dėl jo kilusį sąmyšį mūsų visuomenėje. Nors Marija ir Vytas atstovauja labai specifinei ir ne visiems artimai visuomenės daliai – vidurinei klasei priklausantiems sostinės gyventojams – jų patirtys vienaip ar kitaip pažįstamos beveik kiekvienam. Pagrindinius personažus prie žiūrovo priartina tipiškai lietuviški motyvai – kartų konfliktas Rusijos atžvilgiu, nuolat skambanti Monikos Liu muzika ir fone girdimos ar matomos LRT žinios. Tačiau man šiame filme neužtenka atpažinimo ir tiksliai pagautos realybės atvaizdavimo. „Skyrybos karo metu“, pasak režisieriaus, turėtų paskatinti diskutuoti, tačiau išėjusi iš kino teatro aš nejaučiau jokio noro toliau kalbėti apie filmą ar jo temas. Galbūt dėl to, kad viskas yra per daug pažįstama ir artima, galbūt dėl to, kad filmo temos yra jau daug kartų aptartos, o galbūt dėl to, kad išties nėra, ką daugiau pasakyti. „Skyrybos karo metu“ parodo nuogą realybę, ir tiek.

Trapi filmo iliuzija

Mano minėtas performatyvumas iš dalies tampa ir filmo silpnybe. Paviršutiniški personažai, atrodo, net sukurti performatyviai – ne kartą kilo įspūdis, kad stebiu aktorius, vaidinančius tam tikrą sceną, ir tai visiškai išmušdavo iš vėžių ir sugriovė filmo realybės kuriamą iliuziją. Sunku buvo patikėti ir tam tikrais veikėjų santykiais, ypač Dovilės ir Vyto. Tėvas ir dukra mums pristatomi kaip labai artimi, jų ryšys yra stipresnis nei Dovilės ir Marijos. Visgi taip tik pasakoma, bet neparodoma. Bent kelis kartus, kai matome Dovilę ir Vytą, atrodo, kad jie ką tik susipažino. Be abejo, toks paviršutiniškumas yra tyčinis (juk stebime filmą apie sau ir kitiems meluojančius žmones), tačiau jis kuria netikrumo, o ne žavėjimosi režisieriaus ir aktorių meistriškumu, pojūtį ir apsunkina įsitraukimą į istoriją.

Atleiskite, kad atskleisiu pabaigą, bet viskas filme galiausiai grįžta į pradžią. Skyrybų ir karo lemti nepasitenkinimo, dosnumo bei jautrumo pliūpsniai galiausiai praeina, lyg niekada nebūtų įvykę. Taip nutinka ir su pačiu filmu – beveik dvi valandas juokiesi, liūdi ir baisiesi, o išėjęs iš kino teatro greitai užmiršti, ką ten žiūrėjai. „Skyrybos karo metu“, mano nuomone, taps dar vienu neblogai sužiūrėtu lietuvišku filmu, tačiau netikiu, kad jis ilgai užsiliks mūsų atmintyje ar pelnys Geriausio tarptautinio filmo „Oskaro“ nominaciją.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas