Kalbino Toma Vidugirytė
Nuotraukos Pijaus Vėberio ir Pauliaus Žižliausko
Gerai žinoma ir pamėgta roko grupė „Akli“ pristato ketvirtą albumą – „Teatras“. Jame grupės trejetukas kviečia į skirtingų personažų ir socialinių kaukių pasaulį ir maišo įvairius žanrus – nuo postpanko, „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“ įkvėpto sunkiojo roko iki akustinių baladžių. Albumą „Teatras“ sudaro dešimt dainų, tarp jų – bendri kūriniai su grupės „Mėlyna“ vokaliste Beata Beatriče Šiuikaite ir grupės „ba.“ lyderiu Benu Aleksandravičiumi. „Teatrą“ grupė pristatys koncertiniu turu, o prieš jo startą Kristijonas Valančius (K. V.), Benas Kalinauskas (B. K.) ir Jokūbas Andriulis (J. A.) sutiko pasikalbėti apie pokyčius, įkvėpimus ir albume plėtojamas temas.
– Grupė susikūrė Kaune, tačiau dabar nemažai kas pasikeitė: Jokūbas ir Kristijonas persikėlė į Vilnių, nebeturite vadybininkės. Kaip šie pokyčiai paveikė grupę?
K. V.: Kai persikėlėme iš Kauno, visi pradėjome repetuoti ir kurti Vilniuje. Benas, nors oficialiai sostinėje negyvena, ir anksčiau dažnai važinėdavo į Vilnių.
J. A.: Gyvenimas tarp dviejų miestų netrukdė. Gal tik anksčiau, vos atsikrausčius, truputį rečiau susitikdavome, bet dabar tikrai daug laiko praleidžiame kartu Vilniuje.
– Ar pakito kūrybos procesas?
K. V.: Dabar net daugiau laiko praleidžiame ir kuriame kartu – kas tuo metu gali, tas sėdi ir dirba. Taip po truputį gimsta naujos dainos. Kartu dalijamės visomis atsakomybėmis ir kuo toliau, tuo labiau mūsų branduolys tvirtesnis.
– Dabar ruošiatės turui „Teatras“, bet pastarieji metai buvo kupini pokyčių – persikėlėte į Vilnių, vyko Jokūbo koncertai su „Katarsiu“. Kaip visa tai veikė albumo „Teatras“ kūrimą?
K. V.: Gal laiko prasme viskas išsitempė, nes visi esame užimti ir turime kitų prioritetų, kad ir kaip mėgtume tai, ką darome.
J. A.: Aš sakyčiau, kad gal net operatyviau viskas vyko nei kuriant ankstesnius albumus. Dėl vietos ir praktikos šį kartą viskas ėjosi sklandžiau. Kitos veiklos kaip tik papildo viena kitą ir tikrai netrukdo.
B. K.: Visada turėjome ir turime skirtingų veiklų. Tai nėra kas nors naujo. Jokūbas ir anksčiau grojo kitose grupėse. Nauja, kad pirmus metus neturime vadybininkų. Tai labiausiai jaučiasi. Tam tikra prasme grįžome ten, kur buvome, bet jau su visai kita patirtimi.
– Ieškote vadybininko ar pasidalijote šias pareigas tarpusavyje?
K. V.: Dalijamės tarpusavyje ir kol kas viskas neblogai pavyksta. Neskubame ieškoti naujo vadybininko.
B. K.: Supratome, kad viską galime susitvarkyti patys, be to, turime labai daug draugų, kurie mums padeda: fotografų, vaizdo menininkų ir įvairių kitų sričių profesionalų.
– Praėjo nemažai laiko nuo albumų „Taika“, „Refleksija“ ir III išleidimo. Ar šiandien jų klausotės ir kokios emocijos klausantis?
K. V.: Vis dar labai džiaugiuosi šiais albumais. Labai smagu, kad juos įrašėme, išleidome ir jie atvedė iki mūsų ketvirto albumo. Be ankstesnių darbų nebūtų to, ką turime dabar. Šiuos tris albumus prisimenu labai šiltai.
– Kokius grupės etapus žymi šie albumai?
K. V.: Man jie žymi tam tikrus kertinius momentus. Vis dėlto aš į viską labai asmeniškai žiūrėjau. Tie etapai – pradžia, branda, tragedija, o dabar liko teatras.
– Naujasis albumas vadinasi „Teatras“. Kaip kilo ši idėja ir kaip ji atsispindės koncertuose?
K. V.: Albumas konceptualus. Rašiau jį labiau veikėjams ir į savo kūrybą pažvelgėme truputį kitaip. Pasikeitė dainos, pasikeitėme mes, o pati idėja kažkaip taip susidėliojo, kad įšokome į vaidmenis. Visa tai turėtų girdėtis muzikoje. Labai laukėme, kada galėsime ją duoti klausytis žmonėms.
– Kada prasidėjo kūrybos procesas ir kuri daina buvo pirmoji?
K. V.: Albumas prasidėjo nuo „Per saldu“. Prieš dvejus, gal net trejus metus. Dar Kaune gyvenau.
– Apie ką jums yra „Teatras“? Kokia jungianti idėja, vaidmenys ar temos sieja albumą?
K. V.: Apie socialines kaukes, apie tai, ką jos duoda žmonėms ir kaip mes elgiamės vieni su kitais skirtingose aplinkose. Taip pat apie užsisklendimą, kylantį iš noro saugotis, bet įdomiai mus veikiantį ir galbūt net gadinantį santykius su aplinkiniais. Vis dėlto esmė turėtų girdėtis muzikoje.
Aš parašiau scenarijų abstrakčiam veikėjui. Parašiau pradžią, vidurį, pabaigą ir paruošėme muzikinę kelionę, kurią vienija lyrinis subjektas.
– Kūrėte scenarijų koncertams. Ar koncertuose galėsime pamatyti ką nors panašaus į spektaklį?
K. V.: Koncertai tikrai bus suplanuoti ir ruošiame jiems gražių dalykų. Negaliu pasakyti, kad tai bus vaidinimas, bet koncertai bus teatrališki.
J. A.: Šis turas turės daugiau teatrališkumo nei mūsų ankstesni koncertai, bet tai nebus visiškai full-on teatras.
B. K.: Mes visą laiką atsakingai žiūrėjome į koncertų scenarijus ir mums tai buvo svarbu, bet dabar, manau, šiame ture tai bus išgryninta labiausiai.
– Jūsų albumuose netrūksta jautrių kūrinių, kurie emociškai stipriai veikia klausytojus. Ar yra tokių kūrinių ir naujajame albume?
K. V.: Šiame jų tikriausiai mažiausiai. Yra keli, bet šiame albume jie gal kiek kitokios formos. Tačiau man tai įdomu – truputį keičiasi mūsų požiūris į muziką, kūrybą ir skambesį.
B. K.: Šis albumas žanrų prasme bus įvairiausias. Jame galima išgirsti tikrai labai daug skirtingų žanrų.
– Kas labiausiai patiko kuriant albumą?
K. V.: Gal įdomiausia buvo, kad rašėme scenarijų ir kūrėme istoriją nuo pradžios iki galo. Juk dažniausiai aš rašydavau labiau iš momentinio pajutimo, o dainos paskui sukrisdavo į abstraktų konceptą. Šį kartą viskas prasidėjo nuo koncepto.
B. K.: Kitas naujas dalykas, kurio niekada anksčiau nebuvo, – albume yra dainų su kitais atlikėjais.
– „Per saldu“, „Morfinas“ su grupe „Mėlyna“ ir trečiasis singlas su Benu Aleksandravičiumi iš „ba.“ Kodėl būtent šios dainos pristatė albumą?
K. V.: Mūsų nuomone, tai stipriausios dainos, aiškiausiai komunikuojančios, apie ką yra albumas, ir galbūt galinčios sudominti klausytoją.
B. K.: Taip pat jos visos labai skirtingos.
– Galbūt keitėsi ir jūsų komanda?
K. V.: Iš tikrųjų taip. Pradėjome dirbti su kitais vizualiųjų menų kūrėjais. Ryškiausias pavyzdys būtų Vytautas Adomaitis ir jo „Baltas Media“ komanda, su kuria nufilmavome visus tris singlų vaizdo klipus. Turime ir naują fotografą, su kuriuo dirbame, – Pijų Vėberį.
B. K.: Kartu su mumis liko Benas Ąžuolas-Šarka. Jis kūrė albumo anonsus, kuriais jį pristatėme socialiniuose tinkluose.
J. A.: Jurgis Mastilionis buvo būgnų įrašų inžinierius…
K. V.: Tačiau branduolys buvome ir likome mes.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant šį albumą?
K. V.: Viskas vyko sklandžiau nei, pavyzdžiui, kuriant trečią albumą, tačiau kurti albumą yra nelengvas iššūkis, ypač jei rūpi tai, ką darai. Vis tiek susidūrėme su tam tikrais sunkumais, pavyzdžiui, kūrinių paruošimu, įrašais, vizualiniais sprendimais, bet jaučiamės užtikrintai, kreipiamės į kitus menininkus ir bendradarbiaujame. Taip atsirado B. B. Šiuikaitė, B. Aleksandravičius, taip pat Vytautas, Pijus ir visa „Baltas Media“ komanda.
J. A.: Netikėtai prie albumo prisidėjo ir Vitalijus Puzyriovas-Vaiperis. Buvusi vadybininkė Eglė pasiūlė kreiptis į Vaiperį, o jis – į Vytautą ir visą „Baltas Media“ komandą. Tada nežinojome, kaip viskas bus, bet pavyko puikiai ir su ta pačia komanda dirbame jau antrus metus.
– Minėjote, kad dabar kuriate visi kartu ir vienodai įsitraukiate į kūrybos procesą. Ką tai davė albumui?
Galbūt atsirado daugiau įvairovės ar naujų krypčių?
K. V.: Išleidę trečią albumą, nenorėjome daryti to paties. Buvo noras kartu su grupės kolegomis viską pergalvoti ir pažiūrėti, ką galime padaryti kitaip.
B. K.: Dar vienas naujas dalykas – per šiuos koncertus man reikės daug daugiau dainuoti. Albume nedainuoju, bet per koncertus reikės. Išgirsime ir Jokūbą.
J. A.: Taip, gal irgi truputį padainuosiu. (Šypsosi.) Šis albumas turėtų būti iššūkis ir mums patiems.
– Kas, jūsų nuomone, šiandien yra jūsų grupės ar šio albumo stiprybė?
K. V.: Gal įvardyčiau patirtį. Niekada nesijautėme tokie užtikrinti dėl savo darbų. Bent aš žinau, kad esame pasiruošę ir viskas bus sklandu. Ir žinau, kad albumas – žiauriai geras.
– Benas sakė, kad albume negirdime jo balso, bet koncertuose jis dainuos. Kuo dar dainų skambesys koncertuose skirsis nuo albumo?
B. K.: Pavyzdžiui, „Noriu namo“ yra neįprasta mūsų skambesiui ir ją jau grojome koncertuose. Daina labai vystėsi, buvo improvizuojama: pradžioje ji buvo be žodžių, vėliau Kristijonas žodžius kurdavo vietoje per koncertus, o ir dainos struktūra vis keitėsi. Nors dabar įrašas jau paruoštas, gyvai ją vis tiek atliekame truputį kitaip, nes atsiranda daug improvizacijų.
K. V.: Daina buvo parašyta taip, kad galėtume tai daryti, ir man ji viena mėgstamiausių groti gyvai. Labai smagi daina.
B. K.: Kristijonas prieš repeticijas sakė, kad nori, jog grotume kaip „Led Zeppelin“. (Šypsosi.)
– Kuriant albumą norėjosi pabėgti nuo ankstesnio skambesio ar labiau vystyti esamą? Ką bandėte išlaikyti, o ką norėjosi keisti?
K. V.: Nebėgome, tiesiog drąsiau priėmėme šiek tiek kitokius sprendimus.
B. K.: Labiau vystėme skambesį.
J. A.: Jis evoliucionavo natūraliai. Albume tikrai yra ne viena daina, kuri pagal žanrą mums nebūdinga, skamba kitaip, – tokių kūrinių ankstesniuose mūsų albumuose tikrai nebuvo.
– Kaip manote, kuri „Teatro“ daina gali labiausiai patikti klausytojams ir gal net tapti nauju jūsų hitu, o kurią galbūt bus sunkiau priimti?
K. V.: To, kas patiks publikai, niekada neatspėsi. Bent jau mano spėjimai dažniausiai nebūna labai sėkmingi.
Šiame albume bandėme būti prieinami publikai, kad klausytojui nebūtų sunku suprasti dainų, jas išjausti ir su jomis būti. Esmė vis tiek yra visas darbas, o ne pavienės dainos. Bent jau aš taip žiūriu į albumą.
J. A.: Man taip pat nesinori išskirti vienos ar kelių dainų, bet spėju, kad „Gražu“ gali būti labai klausoma.






















