Kalbino Lina Kukytė
Suzanne Degennaro – italų ir prancūzų kilmės šokėja bei choreografė, savo kūryboje tyrinėjanti susiliejusios tapatybės, lyties ir kūno atminties ribas. Jos meninė kalba formuojasi waacking’o – ekspresyvaus, griežtai kodifikuoto šokio stiliaus – ir jautraus, autobiografinio judesio tyrinėjimo sankirtoje. Waacking’as Suzanneʼai padėjo iš naujo užmegzti ryšį su savo istorija ir tapo išsilaisvinimo įrankiu, išlikimo kalba ir maišto poetika.
Lapkričio 11–15 d. Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ kvietimu S. Degennaro atvyksta į Vilnių. Hiphopo šokio ir kultūros festivalyje „Urban Essentials“ ji pristatys debiutinį solo kūrinį „Limbo“ ir teisėjaus gatvės šokio kovose.
Kaip keičiasi šokėjo santykis su kūnu skirtinguose kontekstuose, kodėl svarbu jungti gatvės šokio ir teatro kultūras ir kaip plečiasi šiuolaikinio šokio ribos, pasakoja S. Degennaro ir festivalio organizatorius bei vadovas, „Low Air“ bendrakūris Laurynas Žakevičius.
– Suzanne, mokėtės daugybės šokio stilių – nuo hiphopo ir hauso iki šiuolaikinio ir klasikinio šokio, o waacking’u susidomėjote Paryžiuje. Kuo Jus sužavėjo šis stilius?
– Jau per pirmąją waacking’o pamoką pajutau, kad niekada anksčiau nebuvau taip išreiškusi savo moteriškumo ir kad čia galiu daug ką tyrinėti. Tačiau, jei atvirai, pirmiausia mane patraukė technikos sudėtingumas, dekoordinacija ir muzikalumas. Iš karto norėjosi tobulėti.
– Waacking’as turi gilias šaknis klubų kultūroje, tačiau šiandien drąsiai žengia ir į teatro sceną. Kiek Jums svarbu išsaugoti jo tapatybę perkeliant į sceną?
– Kad ir kaip šis stilius evoliucionuotų, man svarbiausia, kad visada būtų prisimenama, kas jį sukūrė, kur jis atsirado ir kodėl. Šiame šokyje saviraiška yra labai laisva, tačiau nutolus nuo šių šaknų jis jau nebebūtų waacking’as ar punking’as.
– Laurynai, „Urban Essentials“ programoje susitinka gatvės šokio kovų kultūra ir teatras. Kodėl svarbu juos pristatyti vienoje erdvėje?
– Šiuos du kūrybos ir savirealizacijos kelius suvedę į vieną erdvę, pastebime, kad šokėjų santykis su jais kinta, o kartu randasi įdomių šokio sprendimų. Kovose šokėjai ne tik konkuruoja ir demonstruoja techniką, bet ir vis dažniau integruoja istorijos pasakojimą bei kompoziciją. Taigi, festivalis tampa svarbia jungiamąja grandimi tarp socialinio, akademinio ir kūrybinio laukų, kurie vis labiau susilieja.
Taip pat svarbiu diskusijų objektu tampa ir profesinis tvarumas. Veikimas abiejose srityse – kovose ir teatro scenoje – leidžia plačiau, nuosekliau ir ilgiau realizuoti save kaip kūrėją. Kalbant apie gatvę ir sceną, matau, kad visoje Europoje teatrai ir šiuolaikinio šokio aplinka vis labiau atsigręžia į hiphopo šokį ir jaučia poreikį jį pristatyti. Mums svarbu jį reprezentuoti, nes tai – reikšminga kultūros dalis, ypač tarp jaunimo. Na, o mums šios dvi kryptys bei buvimas „tarp“ kelia daug klausimų, bet kartu padeda rasti atsakymus.
– Kaip judėjimas tarp gatvės ir scenos keičia patį gatvės šokį ir mūsų žvilgsnį į jį?
– Artina. Jaučiu, kad tai atveria daug platesnes ir gilesnes galimybes žiūrėti į šokį, jį interpretuoti ir analizuoti iš žiūrovo perspektyvos. O kūrėjus skatina ieškoti įvairesnių kūrybos priemonių ir temų saviraiškai.
– Suzanne, „Limbo“ – Jūsų debiutinis solo darbas. Ką apie save supratote pereidama nuo atlikėjos prie kūrėjos?
– Kaip atlikėja buvau įpratusi pasitikėti choreografu ir tiesiog atlikti jo sukurtą vaidmenį, o „Limbo“ kūrybos procese išmokau naujo dalyko – pasitikėti savimi.
Manto Repečkos nuotr.
– Papasakokite, nuo ko prasidėjo „Limbo“.
– „Limbo“ idėja kilo iš vaizdo įrašo, kurį su seserimi nufilmavau savo buto virtuvėje. Pirmasis solo darbo įkvėpimas buvo „Daft Punk“ kūrinys „The Prime Time of Your Life“. Jo klausydamasi pajutau, kad radau būdą išreikšti jausmą, kurį man buvo sunku paaiškinti. Jei turėčiau jį įvardyti vienu žodžiu, tai būtų plūduriavimas. Tai buvimo tarp kažko būsena, o šiame kontekste – ir tarpinė psichikos būsena tarp valios ir veiksmo.
– Kodėl waacking’as tapo pagrindine „Limbo“ judesio kalba?
– Nes tai šokio stilius, kuriame labiausiai stengiausi ir kuris padėjo man pažinti save taip, kaip niekada nebūčiau įsivaizdavusi. Waacking’ą laikau savo kalba.
– Laurynai, festivalyje „Urban Essentials“ šokio kovų teisėjai patys tampa scenos atlikėjais. Kuo įdomi ši vaidmenų kaita?
– Susikeitus šiems dviem vaidmenims, keičiasi ir galios bei autoriteto santykis. Šokėjas, buvęs teisėju, scenoje tampa pažeidžiamu atlikėju, atskleidžiančiu asmeninę istoriją ir pasaulėžiūrą. Iš vertintojo tampama vertinamuoju. Atrodytų, toks nedidelis pokytis, tačiau jis visiškai transformuoja šokėjo emocinę būseną ir pažeidžiamumo lygį.
Martyno Čirbos nuotr.
Kuruojant šių metų festivalio programą buvo svarbu pristatyti šokėjus, kurie veikia abiejose erdvėse, ir parodyti, kaip tai keičia jų santykį su šokiu ir scena. Todėl visi šokio kovų teisėjai yra ir spektaklių atlikėjai.
– Jūs pats veikiate tarp skirtingų šokio scenų. Kaip šiandien apibrėžiate savo, kaip šokėjo ir kūrėjo, tapatybę?
– Save vis dar labiau identifikuoju kaip breiko šokėją, vis mažiau – kaip šiuolaikinio šokio šokėją. Choreografo vaidmuo mane vis dar labiausiai baugina, nes atsiranda atsakomybė už kitą ir lyderystės poreikis. Šiandien vis dažniau kalbame apie hibridinį profesinį identitetą, kuriame skirtingos kompetencijos ir tapatybės susilieja ir, priklausomai nuo aplinkos, atsiskleidžia skirtingai. Aš – ne išimtis. Labiausiai stengiuosi savęs dėl to nekritikuoti, o jautriai ir kūrybiškai prisitaikyti.
Kalbant apie šokio atlikimą, privalau rūpintis kūnu ir praktikuoti skirtingas šokio technikas, kad jos išliktų atpažįstamos mano kūne ir galėčiau referuoti į vieną ar kitą jų formą, o kartais – jų amalgamą.
– Suzanne, Vilniuje ne tik pristatysite „Limbo“, bet ir teisėjausite šokio kovose. Kaip keičiasi Jūsų santykis su kūnu ir kitais šokėjais atliekant šiuos du vaidmenis?
– Kai esu atlikėja, susitelkiu į save ir ryšį su publika. Kai esu teisėja, daugiau dėmesio skiriu šokėjų pasirodymams ir jų vertinimui – stengiuosi būti sąžininga, gerbti jų šokį ir vadovautis savo vertinimo kriterijais.
– „Limbo“ remiatės asmenine interseksualumo patirtimi. Kaip ši patirtis formavo darbą ir ką šokis gali išreikšti kitaip nei žodžiai?
– Laikotarpis, kai kūriau „Limbo“, sutapo su laiku, kai pati kėliau daug klausimų apie savo lytinę tapatybę ir leidau sau ją tyrinėti. Supratusi, ką reiškia interseksualumas, pajutau, kad subyrėjo daugybė mitų, kuriais anksčiau tikėjau ir kuriuos buvau perėmusi iš gydytojų. Šiame kūrinyje kalbu apie abejones savimi ir plūduriavimą neapibrėžtoje erdvėje, kuri vadinama limbo.
– Papasakokite, kaip Jums augant formavosi santykis su savimi ir savo kūnu.
– Nuo paauglystės iki suaugystės man buvo sunku priimti savo kūną. Paauglystėje sunkiai išgyvenau santykį su savo išvaizda ir jaučiausi nesaugi dėl daugelio savo kūno dalių. Suaugusi supratau, kad didžiąją dalį šių kompleksų sukėlė mokykloje patirtos patyčios ir gydytojų „diagnozės“, dėl kurių jaučiausi nesanti „normali“ moteris. Didžiausias iššūkis buvo pirmiausia pamilti savo kūną, o tada išmokti priimti ir pamilti kiekvieną savo dalį.
– Ką Jums reiškė augti jaučiant, kad niekur nesate iki galo pripažinta ar priimta?
– Dar paauglystėje svajojau pradėti naują gyvenimą kur nors kitur. Norėjau išvykti iš vietos, kurioje gyvenau. Manau, mieste, kuriame man buvo atliekami įvairūs medicininiai tyrimai, nesijaučiau gerai. Norėjau išvykti ir iš Italijos, nes, nors myliu šį kraštą, jis gali būti slegiantis, jei netelpi į nustatytus rėmus. Nors tuo metu dar nebuvau nusprendusi tapti profesionalia šokėja, žinojau, kad Italijoje neturiu tokios ateities, kokią sau įsivaizdavau.
– Kiek Jums svarbu apie šias patirtis kalbėti per šokį?
– Kalbėti apie interseksualumą per meną man yra vienas svarbiausių dalykų. Tai mano būdas prisidėti prie kovos už šio klausimo matomumą.
– „Limbo“ kalbate ne tik apie savo asmeninę patirtį, bet ir apie interseksualių žmonių patirtis, kurių kūnai ir istorijos dažnai lieka nematomi. Kokius jausmus norėtumėte sužadinti žiūrovams?
– Labiausiai norėčiau, kad žiūrovai suprastų, jog smurtas prieš interseksualius žmones vis dar vyksta daugelyje pasaulio šalių. Kalbėdama apie smurtą, galvoje turiu fizinę prievartą ir nepageidaujamas medicinines procedūras, galinčias sukelti ilgalaikę žalą. O kalbėdama apie žmones, pirmiausia galvoje turiu vaikus, nes didžioji dalis šių procedūrų, kurios yra žalojančios intervencijos, atliekamos vaikams ir paaugliams. Mano pagrindinis tikslas – kad žmonės, pirmą kartą susidūrę su interseksualumo tema, daugiau apie ją sužinotų ir norėtų imtis veiksmų, kad tokios intervencijos jų šalyse būtų nutrauktos.
– Šiandien vis daugiau skirtingų šokio formų atsiduria po „šiuolaikinio šokio“ skėčiu. Kaip tai keičia patį šokio lauką?
– Vis dažniau šokio diskurse keliamas šiuolaikinio šokio, o tiksliau – angliško termino „contemporary dance“, kolonialistinės kilmės klausimas. Šokio judėjimui įtaką dariusios asmenybės ir formos, dažnai – skirtingų tautų folklorinės tradicijos, buvo transformuojamos ir ilgainiui tapo vieno bendro termino dalimi. Šių tradicijų šiuolaikiškumas pradėtas vadinti „African contemporary“ arba „Indian contemporary“ – lyg egzistuotų vienas centras, o visa kita būtų tik jo papildymas ar išvestinės. Panašūs procesai vyksta ir į šiuolaikinio šokio aplinką įtraukiant hiphopo šokio stilius, o kartais juos net pervadinant.
Šiandien šiuolaikinio šokio ribos plečiasi dėl kitų tradicijų ir estetikų. Vis daugiau skirtingų šokio formų tampa matomos ir reprezentuojamos, tačiau, manau, svarbu jas vadinti savais vardais, tuomet vyks ir auditorijos edukacija.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
