Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos muzikos kūrėjų darbus. Klausytis albumų rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
AKLI
TEATRAS
Half-Delay
Nuo pat pirmojo hito „Baimė“ pirmųjų garsų tapau trio „Akli“ gerbėju ir visada mėgavausi jų purvinu, industriniu, iškankintu tyliai-tyliai-GARSIAI-tyliai postpanko ir alternatyvaus roko mišiniu, kuris visada skambėjo solidžiai, patikrintai, išieškotai ir be milžiniškų siurprizų. Toks yra ir „Teatras“, apie kurį, jei mane kas paklaustų, galėčiau paprastai pasakyti: „Tai – „Aklų“ albumas.“ Be vėlei kankinančių ir prieš rudens tamsą ir žiemos šalnas ne itin optimistiškai nuteikiančių tekstų, tamsios atmosferos ir kitų jau pažįstamų pribumbasų mums, kaip naujiena, dar pasiūlomi išraiškingi ir tikrai ne dėl vaizdo įrašyti duetai su Benu Aleksandravičiumi („ba.“) ir Beata Šiuikaite („Mėlyna“). Būtent juos įvardyčiau kaip šio albumo highlightus, nes dažnai duetai skamba kaip triukai ar norai praplėsti savo auditoriją, gauti karmos taškų ar pabūti draugeliais. Dabar tiek „Kopijos kopija“ (ar čia man vienam „Nine Inch Nails“ vinys skrebina smegenis?), tiek „Morfinas“ pretenduoja tapti ne tik ryškia koncertų detale, bet ir hitais, kurie apibūdins „Aklus“ ateityje. Taigi, taip, naujovių pritrūko, tačiau net ir be jų „Teatras“ užkabina ausį, teikia pasimėgavimą ir sėja naujas sėklas net ir jau ne kartą išartoje žemėje. Tačiau ar panašus bagažas padės važiuoti toliau, klausimas jau kyla. Nori nenori, perkurti save teks – nesinorėtų, kad chebra įstrigtų lyg kokie žiurkėnai rate, vis ieškodami, ką čia toliau nuveikti. Gal tai paskutinis etapas, po kurio bus galima plačiai atsimerkti ir praregėti.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)
BLACK SPIKES
YDOS
Napalm Records
Su šiuo albumu reikėjo praleisti šiek tiek laiko, nes protu jį supratau, bet jausmu niekaip iki jo atsikasti negalėjau. Vis atrodė, kad tai ne mano juodo vyno taurė… Kol ėmė atrodyti kitaip ir aš supratau, kad tai labai geras metalo albumas net ne lietuviams, o visai metalo scenai. Nuotykių pilnas „Black Spikes“ skambesys yra tikrasis, modernusis progresyvus metalas, t. y. ne tas, kuriam įtaką darė aštuntasis dešimtmetis, psichodelika ir pan., bet tas, kuris surinko viską, kas skambėta, grota, kriokta, klausyta. Iš viso to galiausiai buvo pasiūlytos „Ydos“. Čia yra ir growlo, ir screamo, ir blackened deatho, ir metalcoreʼo, ir industrinio metalo, ir elektronikos, ir grooveʼo, ir nu metalo. Tai yra tikrų tikriausias postmodernusis metalas, kuris iš dalies net brėžia brūkšnį tam, kas buvo anksčiau, ir duoda startą tam, kas ateis. Konservatyvumu dažnai pasižyminčiai metalo scenai tai yra įrodymas, kad drąsa, o ne purizmas yra variklis judėti į priekį. Ir iš pat pradžių mane, kaip minėjau, „Black Spikes“ glumino, nes suvokiau, kad tai yra šviežia, tačiau kai kurios detalės vis netiko, nes tiesiog aš nebuvau tam tikrų požanrių fanas. Visgi finalinės perklausos mane pavertė grupės skambesio ir jų nebijojimo eksperimentuoti, siūti, defragmentuoti ir paskui jungti sunkiąją gitarinę muziką fanu, net jeigu kartais (o taip albume nutinka) dainų konstrukcijos dėl akrobatinių šuolių praranda pagrindą. Šiurkščiai tariant, kartais reikėjo papopsavoti… Tačiau imant viską domėn, „Ydos“ yra fantastiškas darbas, kuris, kaip ne vienas albumas šiemet, parodo, kokio aukšto lygio yra mūsų sunkiosios muzikos scena. Tai – ne yda, tai – neįtikėtinas pranašumas.
93/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)
DOMINYKAS DIGIMAS, LORA KMIELIAUSKAITĖ
BALTA TAMSA
Self-released
Jau net man, šiuolaikinės akademinės muzikos nežinovui, šie du vardai tikrai daug reiškia, todėl jų dar vienas susivienijimas tikrai kėlė smalsulį, ypač žinant, kad tiek Dominykas, tiek Lora prašauna retai, o jų paklausęs ir pats jautiesi šiokiu tokiu ekspertu. „Balta tamsa“, ir tai visai ne keista, nėra tik muzikos albumas: jame yra visa garsovaizdžio, tarpdiscipliniškumo ir idėjos sintezė, į kurią dabar nenersiu. Užteks ir to, kad tiesiog pasakysiu, kaip skamba šis LP, įrašytas Vilniaus Misionierių ansamblio Viešpaties Žengimo Dangun bažnyčioje. Trumpai tariant, gerai skamba, su visais tyčiniais netikslumais, aplinkos šurmuliais ir kitomis garsinėmis šiukšlėmis, nutapančiomis labai gyvą ir labai deguonies pilną muzikinį paveikslą. Tai ramybės kupinas darbas, kuriame, aišku, į priekį išvedamas Loros smuikas, o jo nerimastingas loopininantis skambesys sukuria nuolatinio tekėjimo, nuolatinio judėjimo iliuziją. Šiame albume nevyrauja chaosas, įtampa ar erzulys, jis kaip tik leidžia atsitraukti ir stebėti procesus (ir bandyti juos suvokti per muziką), nepasiduodant jų hektiškumui. Todėl kontrastiškas pavadinimas „Balta tamsa“ ne tik yra per se meniškas, tačiau ir leidžia nekontroliuoti, kaip muzika tave veikia. Tu joje esi apgraibomis, nors ir viską matai, paleidi, nors supranti, kad kontrolę gali turėti. Ar LP pasako ką nors labai naujo? Galbūt ne, tačiau jis duoda galimybę gilintis, išjausti ir perleisti per save tiek aplinkos keliamus triukšmus, tiek sukurtą muziką. Net užsimerkti nereikia…
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
EGO MAŠINA
SUNKUMAS
Self-released
Žinau, kad nesu kritikas, nes nebesu aštriadantis, aštriasnapis ir aštriapirštis nekentėjas, kuris žino, kokia turi būti muzika ir kokia ji yra gera bei ypač – bloga. Todėl ir į nusivylimus reaguoju jautriau, ypač iš komandų, kurių muzika man patinka, kurie turi savo veidą ir išsikovotą vietą po saule. Deja, „Sunkumas“ mane nuvylė ir to priežastis, bent jau man atrodo, yra truputį dingusi trio energija. Kad ir kaip ironiška, „Sunkumas“ ir skamba sunkiai, tik ne svorio prasme, o bandant įsivažiuoti ir pašėlti, kaip tai buvo daroma albumuose „Nejuokinga“ ar „Spąstai“. Dabar gitarų mažiau, rokenrolo – irgi, todėl vietomis šis albumas skamba lyg pozityvesnis ir šviesesnis „Solo Ansamblio“ jaunėlis brolis ar netgi energingesnė dueto „Kyla Vėjas!“ versija (ne be reikalo Antanas Jakutis groja tiek mašinoje, tiek vėjyje). Reikia pripažinti, kad tempas yra, atrodo, kad ir nusiteikimo trejetui pakanka, tačiau kažkas kelyje lyg buvo prarasta. Liūdna sakyti, tačiau ne tik energijos, bet ir spalvų šiame darbe, palyginti su ankstesniais įrašais, mažiau, o išryškėjantis (nežinau, ar tikslinis, ar atsitiktinis) monotoniškumo elementas lyg ir labiau liptų EP formatui, o ne išties netrumpam albumui (beveik 45 minutės, ne juokas). Taip, tai yra ta pati „Ego Mašina“, kuri šokinės, strikinės ir, tikiuosi, nieko nesusižalos koncertuose. Ir tikiu, kad gyvos dainų versijos bus užpildytos tuo nuotaikingumu ir nutrūktgalviškumu, kurį mes taip gerai pažįstame. Tačiau to, kokie jie yra pametę galvas koncertuose, deja, šis albumas iki galo neatspindi.
69/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)
DOMANTAS RAZAUSKAS IR VOS VOS
DAR VOS VOS
Self-released
Vienu didžiausių Lietuvos muzikos ekspertų drąsiai vadintinas Domas Razauskas nekabina savo gitaros ant vinies ir vis dar neša savo bliuzinį, indie ir dainuojamajapoetinį kryžių, iš kurio, rodos, jau dar vos vos ir išsiverš, tačiau vis dar lieka. Pasakysiu tiesiai: dainuojamoji poezija man yra savo sultyse jau seniai paskendęs žanras, todėl matyti, kaip juo išgarsėję autoriai plėšiasi nuo žanro lauk, yra labai smagu. Tiesa, vieniems tai sekasi lengviau, kitiems ryšiai yra stipriai įsirėžę į odą. Domantas tą ryšį turi glaudų; tiesa, jis nuo jo taip stipriai ir nebėga – gitara, poetiniai tekstai, vokalas ir net Sauliaus Petreikio pritarimai, tiksliau, primuzikavimai, šį žanrą laiko arti, nors, kaip minėjau, muzika yra praturtina ir pabliuzavimų, ir padžiazavimų, ir pan. Domanto gerbėjams tai bus pats tas: pažįstama, jauku ir artima. O jei Razausko kūryba jums ne prie širdies, „Dar Vos Vos“ nusiteikimo stipriai nepakeis, o tam tikri, nors ir nedažni, tačiau atpažįstami stereotipai gali glostyti prieš plauką. Taigi, viena vertus, sakyčiau, kad gal ir nėra labai ko nors itin naujo ar stebėtino, kita vertus, ypač žinant, kiek skirtingos muzikos domina patį Domantą, gal ir vertybė yra likti prie savęs, savęs neišduoti, nesiversti per galvą, jei nesiverčia, o tiesiog pateikti albumą, kuris štai taip, o ne kitaip susikuria. O gal vėliau, su laiku, lašas po lašo, po truputį, o gal net per vos vos, tie eksperimentai taps vis drąsesni ir muzika ims vis ryškiau keistis. Skubėti juk nebūtina.
74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
){kind=link}