Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos muzikos kūrėjų darbus. Klausytis albumų rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
TEATRE
ALL CONSTELATIONS WEAVING INTO ONE
Amulet of Tears
Vienas guviausių undergroudinės elektroninės muzikos kūrėjų Viktoras Urbaitis, a.k.a. Teatre, net praėjus vos ne aštuoneriems metams nuo pseudonimo pasirinkimo vis dar bandosi, vis dar stebina, vis dar ieško muzikos užkaborių, kurie ne tik šaldytų techno garsais, bet ir jaukintųsi ambientinėmis kompozicijomis. „All Constelations…“ atstovauja šią, ramesnę, svajingesnę ir melodingesnę kūrėjo pusę. Pirmiausia, reikia pasakyti, kad Teatre ambientas nėra kuo nors iššaukiantis, šokiruojantis ar rėžiantis ausis; kūrėjas pasirenka klasikos kelią, maloniai apvilkdamas ausis daug kvėpavimo, daug deguonies ir daug netgi balto triukšmo turinčiais garsais, sukurdamas daugiau soundscape’ą nei muziką primenantį skambesį. Tai savotiškas pasivaikščiojimo mieste sutemų metu albumas (ne be reikalo albume yra kūrinys „Sapiegų park“, o kiekvieną kompoziciją lydi miesto vaizdai), kuriame susipina ir atpažįstamas jaukumas, ir keistai backdooriškas pojūtis, lyg puikiai pažįstamas gatves stebėtum per sapno prizmę, ir jos tave netikėtai imtų bauginti nelauktu svetimumu. Šis albumas, bent taip man pasirodė, nenori tavęs prisileisti labai arti, jis saugus, jis neduoda galimybės išjausti savų jausmų, o kaip tik skatina stebėti aplinką ir sužinoti, kaip ji gali tave paveikti. Todėl netgi keista, kad darbas pasirodė gegužę, nes jam puikiai tiktų jau žvarbyn linkstantys spalio vakarai. „All Consteations…“ nepavers jūsų ambientinės muzikos pranašu, tačiau vienos kitos mistifikuotos kelionės per Vilnių metu gali sėkmingai lydėti. Manau, kad tam šis garso takelis puikiai tiktų.
77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
SINAMORT
BREATHING CARGO
Self-released
Šiemet Lietuvai „metalo Eurovizija“ vadinamame „Wacken Metal Battle“ atstovavusi laikinosios sostinės komanda „Sinamort“ šalies metalo sceną papuošė dar viena ryškiai tamsia spalva ir pristatė jau antrąjį savo ilgagrojį, kuris man sako, kad lietuviai yra įgavę visai naują metalo kvėpavimą. „Breathing Cargo“, kaip ir kiti lietuviško metalo albumai, neseka kurio nors šalies flagmano, nes jų doomą ir progressive’ą jungiantis skambesys man tikrai įsirėžė į ausį ir dabar jau bus su niekuo nesupainiojamas. Kaip ir tos skripkelės čirpimas. Tai yra sunkus, lėtas, tąsus albumas, kuris, dėkui Dievams, nėra padėka klasikams, o prisidėjimas prie modernybės. Tai yra šių laikų metalas, turintis savo viziją (XX amžius, nuo pirmų akordų girdimas traukinio važiavimas per bėgius, na, bendrą nuotaiką jūs suprantate, o jei ne, pasidomėkite istorija), kuris jungia viską, kas šiuo metu yra veiksmingiausia, netampa tiesiog blacku ar deathu, o atvirkščiai nori turėti asmeninę išraišką, net jei šioji išraiška kokiems nors puristams nepatiks. Tiesa, albumas yra beveik valandos trukmės, todėl kartais susidaro įspūdis, kad šio milžino kojos ima drebėti, kai kurie muzikiniai sprendimai pasikartoja, o grupei reikėtų rasti daugiau atspalvių, tačiau bendrai „Breathing Cargo“ turėtų likti ne vieno sunkiosios muzikos gerbėjo atmintyje, ir būti bent jau paminėtas kaip ryškus darbas metų pabaigoje. Aš suprantu, kad bendrajai populiacijai tokios muzikos klausant atrodys, kad jiems ant nugarų yra užritinamas akmuo, tačiau ekstremalams „Sinamort“ rifai tikrai patiks. Verta, tik gali reikėti pertraukų vienam kitam įkvėpimui.
81/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
BROKENCHORD
LIMA ECHO CRACK!
South of North
Ernestas Kaušylas jau seniai yra puikiai žinomas visiems alternatyvios muzikos klausytojams. Jo istorija apie „BBC Radio 6“, Mary Anne Hobbs ir „Radiohead“ remiksą tikrai padėjo mūsų scenai būti ryškesnei pasaulyje, tačiau šiandien – ne apie tai. Geriau šį sykį pažvelkime į dabartį ir kokią muziką Ernestas pristato šiandien. Po kelių „Lima Echo Crack!“ perklausų bent man jis yra tautiškas Jamesas Lavelle’as. Kodėl? Ogi, nes man jis skamba kaip purvinesnis, aštresnis, rupesnis Lavelle’o projektas „Unkle“. Kvepiantis XX amžiaus pradžia, vis dar turintis britpopinių aidų, ryškiai struktūruotas, kartais ausis atakuojantis, bet vis dėlto melodingumo neslepiantis darbas kaip niekada pasižymi ryškiu vientisumu ir tikslingumu. Be to, jis puikiai tinka su ausinėmis pasivaikščioti po miestą, kas puikiai atitinka paties kūrėjo koncepcijas. „Lima Echo Crack!“ yra pirmiausia įdomus albumas; tai nereiškia, kad jis yra labai lengvas, labai patogus ar labai surinks „Žalgirio“ areną. Bet to „Brokenchord“ ir nesiekia (tikiu, kad norėtų, tačiau realybė yra žiauri), o atiduoda save kūrybiškumui ir, bent jau man pasirodė, tam postbrtipopiniam skambesiui, kuomet vis labiau gitaras išstumdydavo elektronika, plokštelės ir sintezatoriai, tačiau gitaros vis išlįsdavo, neleisdamos savęs pamiršti. Taip, sutinku, gal aš jau ir painiavos pridėjau, tačiau tokią painiavą galvoje ir ausyse sukuria šis albumas, ir dėl to tik džiugiau. Paklausykite šio intensyvaus ir chaotiško eksperimento, grožio duženos, nutrūkusios stygos, kuri jums arba primins, arba atvers gerus laikus.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)
AISTÈ
GOLD LITHUANIA
Self-released
Per pastaruosius kelerius metus iš Jungtinės Karalystės grįžusi Aistè turėjo ką pasiūlyti dažnai vieną ar kelis lyderius turinčiai ir kartais pernelyg juos sekančiai scenai. Jos gyvybingas, hipiškai ekstatiškas, lyg iš 8-ojo dešimtmečio nužengęs skambesys buvo šviežias, originalus ir be lietuviškų priemaišų. Tačiau prie publikos turi derintis, sėkmė yra įnoringa damutė, todėl vis labiau ir labiau Aistè ėjo paprastesniu pop keliu, kol gimė „Gold Lithuania“ – albumas, kuriame ši angliška frazė yra vienintelis dalykas, likęs iš jos buvimo Jungtinėje Karalystėje. Galbūt didžiajai publikos daliai tai bus priimtina – kai ji tapo popatlikėja, tikiu, kvietimų bendradarbiauti sulaukė daugiau. Tačiau iš kitos pusės, dabar ji skamba itin panašiai kaip ir tie, su kuriais bendradarbiauja, pvz., šiame albume prisijungę Justinas Jarutis ar Rokas Yan. Neliko hipiškumo, ritmenbliuziškumo, neliko šėlionės ir nenuspėjamumo. Suprantu, kad galbūt toji muzika nebuvo labai lengva tūlam klausytojui, tačiau dabar atrodo, lyg Aistè būtų praradusi dalį savo savasties. Liko drabužiai, liko judesiai, bet… Aišku, nereikia čia tapyti visko tamsiomis spalvomis. Vis dar galima išgirsti Aistės gaivališkumą, aistrą ir t.t., ir pan., tačiau susidaro įspūdis, kad ją kažkas (aplinkos spaudimas, supratimas, ko nori klausytojas, noras būti klausomai kuo didesnio būrio žmonių) vertė ne tik keistis (kas yra natūralu ir sveikintina), bet ir eiti į kompromisus, kurie nebūtinai atnešė daug naudos. O gal aš klystu? Paklausykite, ir ne tik „Gold Lithuania“.
72/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
LOS SECRETOS DE PABLO, MONIKA LIU
ŠEŠĖLIAI LANGE
Self-released
Niekada nebuvau nei Lotynų, nei Pietų Amerikos muzikos gerbėjas, man ten viskas atrodė, lyg tai būtų ne tikra aistra, o tiesiog labai daug tuščios dramos. Todėl ir visi pietietiški projektai bent man skambėjo kaip savotiška kultūrinės apropriacijos istorija, bandant save įtikinti, kad ir mes galime taip, kaip jie. Negalime. Susitaikykime. Tačiau „Los Secretos De Pablo“ visgi rado priėjimą, kaip sėkmingai pasinaudojant minėtuoju skambesiu panaudoti lietuvišką estradą. O ir partnerė šiam planui surasta tobula – Monika Liu, kuri jau ir taip meistriškai bei su gera doze ironijos semiasi įkvėpimo iš senųjų šlagerių. Taigi, atsiranda jungtis, kuriai yra seniai laikas, kuri nieko nenustebina ir kuri padaro retą kokybę. „Šešėlių lange“ yra tiesiog malonu klausytis, nes juose yra atmiežtas pietameriškietiškas saldumas, mūsų sentimentalumas ir galiausiai, nors atrodytų, kad čia turėtų susprogti fluffy bomba, viskas įgauna naujos kokybės ir parodo interpretacijos galią. Taip sakant, iš neoriginalių dalykų chebrai pavyko padaryti kažką originalaus, bereikalingai nesižavint nostalgija ar nekopijuojant stereotipų. Toks postmodernistinis (žinau, terminas skamba baisiai tokiam smagiai darbui) priėjimas ir turi šansų turėti svorio, o ne koveriai, perdirbiniai ar, dar baisiau, muzikinės vagystės, kurios galiausiai iškiša savo ausis ir parodo, deja, ant ko mūsų senoji estrada yra pastatyta. Geriau klausykitės naujosios, nes ji tikrai gali, nori ir turi kuo pasigirti. Taigi, už paskutines šilto oro akimirkas!
82/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
