Kalbino Ieva Šukytė
Nuotraukos Vytenio Jankūno
Rugsėjo 18 d. Lietuvos kino teatruose pasirodo trečiasis režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmas – „Skyrybos karo metu“ (2026), dar sausį vykusiame Sandanso kino festivalyje įvertintas už geriausią režisūrą. Iš vieno į kitą šio režisieriaus filmą keliaujantys pagrindiniai veikėjai Marija ir Vytas patiria santykių krizę, kuri priveda juos prie skyrybų. Santykių tema kartojasi visuose A. Blaževičiaus filmuose ir visur glaudžiai siejasi su laikmečio ženklais ir sociokultūriniais elementais, kurie daug pasako ne tik apie pagrindinius veikėjus, bet ir apie mus pačius – žiūrovus, galinčius su šiais veikėjais susitapatinti arba juos visiškai atmesti. Kaip teigia pats režisierius, ateityje jis norėtų pabėgti nuo santykių krizių savo kūryboje, tačiau dabar kalbamės su juo būtent apie tai ir naujausią jo filmą, kuris rodomas JAV kino teatruose ir šiais metais atstovauja Lietuvai „Oskarų“ apdovanojimuose.
– Pradėkime nuo to, kad filme „Skyrybos karo metu“, kaip ir ankstesniuose Tavo filmuose, pagrindinės poros veikėjų vardai yra Marija ir Vytas. Gal galėtum papasakoti, kodėl taip nusprendei?
– Ši idėja kilo studijų laikais, kai visus savo trumpametražių filmų vyrus veikėjus pradėjau vadinti Vyto vardu. Ši mintis atėjo ir iš praktinių sumetimų, kad kiekvieną kartą nereikėtų galvoti naujų vardų. Pagalvojau, kad tegul jie keliauja iš vieno filmo į kitą. Taip pat man patiko tam tikra vardų reikšmė. Tuomet mano visuose filmuose pradėjo vaidinti Marius Repšys. Iš pradžių negalvojau, kad Vyto vardas siejasi būtent su juo. Vėliau supratau, kad tai gali būti įdomus laiko ženklas. Mano filmuose dažniausiai vaidina tie patys aktoriai, tad tie vardai tarsi prisiriša prie jų. Vėliau, žinoma, viskas gali keistis. Gal vietoj Repšio atsiras kitas Vytas arba kita Marija, ne Žygimantė (aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė – aut. past.). Kai pasižiūri mano pirmą trumpametražį filmą ir naujausią darbą, žvelgdamas į Vytą pamatai laiko tėkmę. Tai sukelia tam tikrų jausmų.
– Kalbant apie tai, kaip tik Tavo filmų užsienio recenzijose skaičiau, kad tai tie patys Marija ir Vytas, keliaujantys per Tavo filmus. Ar sutinki?
– Galiu tik patvirtinti. Vėliau sužinojau, kad Michaelis Haneke taip daro. Jeigu jo filme veikėjas vokietis, tai jo vardas Giorgas, jei prancūzas – tampa Žoržu. Moters vardo nebeprisimenu, bet jis irgi panašiai daro. Nors kai pats pradėjau taip daryti, to visiškai nežinojau.
– Tavo filmuose pagrindiniai veikėjai dažnai sprendžia santykius ekonomikos krizės metu. Šio filmo veikėjas serga bipoliniu sutrikimu, veiksmas vyksta 2022-ųjų karo pradžioje. Kodėl Tau svarbu veikėjus vaizduoti sudėtinguose kontekstuose?
– Šio klausimo dar niekas nėra uždavęs. Man kitaip tiesiog neišeina, nesikuria konfliktas. Esu bandęs rašyti scenarijus, kuriuose nėra to konteksto, bet tiesiog nepavykdavo. Aišku, filme „Bėgikė“ gal nėra tokio stipraus konteksto kaip „Šventasis“ ar „Skyrybos karo metu“, kur fone vyksta ekonomikos krizė ar prasideda karas, bet ir ten yra bipolinis sutrikimas. Kai bandžiau atsisakyti bet kokio konteksto, teko išmesti tris scenarijų juodraščius. Beje, jau dabar, po šių sukurtų filmų, galima sakyti, kad man sociokultūriniai elementai yra labai svarbūs ir be jų, atvirai pasakius, nematau prasmės ką nors daryti. Nenoriu, kad mano žodžiai nuskambėtų kaip kokių nors radikalių režisierių, bet man reikia platesnių temų. Negaliu kurti filmų tik apie santykius arba kokių coming-of-age istorijų, neįterpdamas istorinio konteksto. Tai filmui suteikia originalumo, kažkokio netikėtumo. Manau, kad kurti egzistencines dramas, atmetus bet kokius laiko ženklus, nėra prasmės. Vyresnė režisierių karta turbūt jau viską padarė ir negaliu suprasti, ką jau tokio naujo galima pasakyti apie gyvenimo prasmę, mirtį ar kitomis didžiosiomis temomis. Kai žiūriu šiuolaikinį kiną, kur bandoma kalbėti kokiomis nors metafizinėmis temomis atsisakius laiko ženklų, man dažniausiai tiesiog neįdomu. Nebent kino kalba labai originali arba tai visiškas holivudinis popsas. Tada tai galima traktuoti kaip visišką pramogą.
– Paminėjau kontekstus, bet šiuose Tavo trijuose filmuose pagrindiniai veikėjai visada patiria santykių krizes. Ar santykių krizė Tau, kaip scenarijaus autoriui, padeda atrasti veikėjų niuansus, kuriuos vėliau atskleidi kaip režisierius?
– Turbūt taip ir yra, bet aš labai norėčiau nuo to pabėgti. Tačiau man kažkaip nepavyksta išeiti iš šeimos ar poros rėmų. Šiaip beveik visi filmai kalba apie santykius, tik nebūtinai tai būna centrinė ašis, kaip visuose mano kūriniuose. Šeima vis tiek yra savotiškas visuomenės veidrodis ar mažiausia ląstelė, kuri viską atspindi. To nereikia priimti kaip absoliučios tiesos, bet vis tiek per ją kalbi apie šalį, tam tikras būsenas ir laiką. Tai paprasčiausiai patogu, nors ateityje tikiuosi savo kūryboje tai pakeisti. Tačiau šeimoje visada būna trinčių, konfliktų, per kuriuos daug ką gali pamatyti.
– Filme „Skyrybos karo metu“ matome Rusijos invazijos į Ukrainą pradžią, kaip žmonės nori padėti karo paveiktai šaliai, tačiau tas aktyvizmas kartais gali būti ir paviršutiniškas ar iki galo neapgalvotas. Ar filme rodomi veikėjų poelgiai kilo iš Tavo paties aplinkos stebėjimų?
– Man svarbiausios filmo temos būtent yra performatyvusis aktyvizmas ir veikėjų konformizmas. Tai atspindi turtingesnės visuomenės dalį, kuriai ir priklauso šie veikėjai. Šie pastebėjimai atėjo iš socialinių tinklų, medijų. Tiesiog labai dažnai buvo sunku patikėti nuoširdumu matant, kaip tam tikri žmonės kūrė savo prekių ženklą karo kontekste. Jie tuo laikotarpiu išgarsėjo, tai monetizavo. Nenoriu pasakyti, kad aktyvizmas yra blogas dalykas. Man atrodo, dėl socialinių tinklų ar tam tikrų visuomenės burbulų matai, kad jie mąsto viena kryptimi ir eina, nes jiems sako, jog reikia eiti. Tačiau jie per daug nesigilina į save, nebando suprasti, ko patys iš tiesų nori. Man apskritai atrodo, kad Lietuvos visuomenei trūksta refleksijos ir empatijos. Kaip tyčia perskaičiau Pauliaus Gritėno straipsnį apie empatiją, kuriame pasakojama, kaip vienas Mičigano profesorius vykdė apklausą šešiasdešimt keliose šalyse šia tema ir Lietuva pagal empatijos lygį buvo paskutinė. Tai labai iškalbinga, nes esame valstybė, kuriai labai trūksta savirefleksijos. Neužsiimame savianalize klausdami, kas mes tokie, bijome ką nors pripažinti, esame kompleksuoti, ir aš esu visiškai toks pats. Todėl to nekonstatuoju iš pranašesniojo pozicijos vien dėl to, kad pats apie save negaliu suprasti daugelio dalykų.
– Įdomu, kad Vytas aktyviai prisideda prie pagalbos karo pabėgėliams, tačiau namuose susiduria su priešprieša – jo tėvai vis dar žiūri rusiškus kanalus. Šalyje galime pajusti susiskaldymą ne tik šiuo klausimu. Pastaraisiais metais vyko labai daug protestų. Kaip vertini mūsų dabartinę visuomenę, be to, kad mums trūksta empatijos?
– Kalbu ne tik apie mūsų šalį, susiskaldymo ir burbulų susidarymo fenomenas vyksta visur. Tai akivaizdu. Apie JAV net nėra ką kalbėti. Europoje auga fašizmas. Vieni negali suprasti, kaip taip gali būti, ir nesugeba suprasti, kaip kita pusė gali balsuoti už fašistus. Fašistai negali suprasti kitos pusės. Taip yra dėl empatijos nebuvimo. Kovido laikotarpis visa tai gražiai išjudino. Visi apie tai dabar šneka, todėl nieko naujo šia tema nepasakysiu. Niekada nesupratau, kai žmonės sako, kad yra dvi Lietuvos. Jų yra visokiausių. Mes turime problemų, kurios ateityje gali virsti labai blogais dalykais, jeigu nebus sprendžiamos. Kaip tai išspręsti, nežinau. Blogiausia, kad niekas iš mūsų politikų irgi nežino.
-
- Kadrai iš filmo “Skyrybos karo metu”
– Jeigu neklystu, pirmą kartą Tavo filme pagrindinis veikėjas yra kino režisierius, kuriam kažkada sekėsi, tačiau dabar jis patiria krizę. Ar, rašydamas scenarijų, galvojai apie Vytą kaip apie galimą savo alter ego? Galbūt per šį veikėją parodei ir tam tikras savo, kaip režisieriaus, baimes?
– Visiškai taip ir yra. Manau, parodžiau visas savo baimes. Visi trys pagrindiniai veikėjai yra mano alter ego. Visus vienodai myliu ir nemyliu. Kalbant apie režisieriaus aspektą, tai mano didžiausias košmaras. Būtent dėl to, kad jis nežino, ką daryti, kaip daryti, nesugalvoja nieko. Per kovidą patyriau rašymo krizių – parašiau kelis juodraščius, kuriuos vėliau išmečiau. Šis personažas ir viskas, kas jam atsitinka, yra mano baimės: kad neturėsiu pinigų, negalėsiu išgyventi. Visos šios istorijos vienaip ar kitaip yra atėjusios iš to, ką girdėjau, perskaičiau, papasakojo draugai. Beje, pas mus vienas vyras kieme irgi gyveno automobilyje. Karo pradžioje atsirado sutrešusi mašina su rusiškais numeriais, ant kurios lango buvo priklijuotas užrašas: mes palaikome Ukrainą, nedaužykite stiklų. Iš to man kilo kelios šio filmo idėjos. Šiaip aš gyvenu prie rusų vaikų darželio ir visada matydavau prabangiais automobiliais vaikus vežiojančius tėvus. Aišku, kai prasidėjo karas, tie automobiliai su rusiškais numeriais greitai dingo. Man, kaip ir filmo veikėjui, buvo kilęs noras ką nors jiems padaryti. Tik, aišku, nieko aš nepadariau.
– Šiame filme tarsi apsiverčia tradiciniai šeimos narių vaidmenys. Žmona sėkmingai dirba ir finansiškai išlaiko šeimą, o vyras išgyvena kūrybos krizę, rūpinasi dukra ir ruošia maistą. Ar norėjai parodyti kitokią šeimos dinamiką?
– Taip, tikrai norėjau. Man ši tema labai įdomi. Nėra taip, kad ją labai analizuočiau ar narpliočiau, nes ji nėra viena pagrindinių. Tačiau man apsikeitimas šeimos narių vaidmenimis yra labai įdomus. Galime pastebėti, kad tai vyksta vis dažniau. Aišku, tai gali sukelti tam tikrų problemų. Nes tiek viena, tiek kita pusė turi savo susikurtų lūkesčių, kurie atėję iš patriarchalinių laikų. Kiekviena pusė turi savo įsivaizduojamus gyvenimo standartus ir norus, dėl to kyla daug konfliktų ir iššūkių. Pamatysime, kaip ta kaita atrodys ateityje. Tačiau, ko gero, ji irgi veda prie to susiskaldymo, kurį galime pamatyti JAV, kur konservatoriai kovoja prieš liberalus ir jų kitokias vertybes.
– Su aktoriumi M. Repšiu dirbi nuo trumpametražių filmų. Kaip prasidėjo jūsų ilgametė kūrybinė draugystė? Kada supratai, kad jis amžinai gali būti Tavo Vytas?
– Šios akimirkos tikrai neprisimenu. Tačiau buvo viena anekdotinė situacija. Trečiame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turėjome užduotį dirbti su vaikais ir Marius negalėjo filmuotis. Režisierius Gintaras Varnas juos buvo apkrovęs darbais ir niekas jų neišleido filmuotis. Taip išėjo, kad aš to filmo nekenčiu. Tai pats nemėgstamiausias mano darbas. Yra du filmai, kurių gėdijuosi: vienas – šis, kitas – dokumentinis. Aš tai priėmiau kaip ženklą, jog reikia, kad mano filmuose visada būtų Marius. Iš pradžių apie tai rimtai negalvojau. Tačiau kai rašau scenarijų, jau galiu įsivaizduoti, kaip tai darytų jis ar Žygimantė, Valentinas Krulikovskis, Laima Akstinaitė, Indrė Patkauskaitė. Kai aš jau įsivaizduoju aktorius, kuriančius tuos vaidmenis, man lengviau pavyksta rašyti scenarijus.
Filmo kūrimas yra nesaugus, labai jautrus momentas. Nuolat jauti pavojų, kad filmas nepavyks, perdegsi, todėl noriu, kad aplink mane būtų kuo daugiau žmonių, kuriais pasitikiu. Tai mano išvardyti aktoriai, prodiuserė Marija Razgutė ir operatorius Narvydas Naujalis. Jie – mano kūrybinis branduolys, kuris ateityje gali ir keistis dėl tam tikrų aplinkybių, bet visada stengiuosi dirbti su tais pačiais žmonėmis, nes jie man suteikia saugumo.
– Gal gali plačiau papasakoti apie vizualinius sprendimus? Man labai įsiminė, kokia judri kamera buvo filme „Bėgikė“. Visuose Tavo filmuose skiriasi vizualinis stilius ir kameros judėjimas. Kaip priimi sprendimus, kaip turėtų atrodyti filmas?
– Viskas prasideda nuo istorijos. Aišku, visada noriu išbandyti naujus dalykus. Man būtų labai neįdomu daryti tą patį per tą patį. Matau, kaip broliai Coenai, Paulas Thomas Andersonas bando ką nors naujo. Europoje režisieriai gal dažniau laikosi savo stiliaus ir tai tampa jų prekės ženklu. Man norisi išbandyti įvairių dalykų, todėl tos vizualinės koncepcijos ieškau istorijoje. Šio filmo atveju supratau, kad į veikėjus reikia žiūrėti iš šalies. Atstumas palieka laisvę žiūrovui pačiam nuspręsti, kaip juos vertinti. Iš savo patirties keliaujant po festivalius pastebėjau, kad kai kurie žiūrovai labiau palaiko Mariją, kiti – Vytą. Tačiau siužetas pasisuka taip, kad pamatome, jog visi veikėjai yra netobuli. Marijos personažas – sudėtingesnis, todėl ji sulaukia daugiau neapykantos ar nemeilės. Tačiau šiuos vertinimus lemia pačių žiūrovų nuostatos ir pasaulėžiūra. Atstumas tarp veikėjų išryškina pačias žiūrovų vertybes. Aš pats veikėjų nenorėjau teisti ar kritikuoti. Mes filme matome, kad jie yra ir geri, ir blogi tuo pačiu metu. Tikiuosi, kad šis atstumas leis atsirasti empatijai kitiems, ne tik veikėjams, bet ir šalia sėdintiems žiūrovams. Šis stebėjimas ateina per kamerą, kuri stovi arba stebi iš už kampo ar pro krūmelį.
– Paminėjai kameros atstumą, bet prisiminiau Marijos ir Vyto dukrą. Ji filme – labai tyli, bet kamera į ją atsisuka ir parodo, kaip ji stebi visą šeimos situaciją, jos viduje kylančią įtampą.
– Dukra yra vienintelė veikėja, kuri buvo filmuojama stambiais kadrais. Kiti veikėjai neturi to tikro stambiako. Ji irgi yra visos šios situacijos žiūrovė. Kažkuria prasme ji yra mes. Dukra apie visus veikėjus žino kur kas daugiau nei jie vienas apie kitą. Galbūt netgi daugiau negu jie apie save pačius. Mes apie dukrą daug ko nežinome. Tai mažas žmogus, turintis daugybę paslapčių, kuris išgyvena viską, ką mato aplinkui, ką girdi medijose ar kalbant mokykloje. Kiek esu skaitęs recenzijų, man patinka, jog žmonės pastebi, kad ji turi tvirčiausią poziciją. Aš ją labiausiai tapatinu su žiūrovu.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
