Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko
Šiandien yra spalio 7-oji. Rašau šį laišką Kyjive klykiant sirenoms, kurios praneša apie atskrendančias balistines raketas. Pastaruosius mėnesius gyvenimas Kyjive yra labai neramus. Čia dieną naktį skraido ir sproginėja reaktyviniai dronai bei raketos, čia nė akimirką negali pasijusti saugus, tačiau gyvenimas vyksta toliau. Kiekvieną dieną Ukrainoje žūstant žmonėms, prisimenamos ne tik šio karo, bet ir ankstesnių tragedijų aukos.
Štai vakar, spalio 6-ąją, Nacionaliniame istoriniame ir memorialiniame draustinyje Babyn Jare buvo minimas Holokausto tragedijos 85-metis. Šiame laiške ir noriu papasakoti apie vieną didžiausių Holokausto (ir ne tik) aukų vietų Europoje. Apie tai rašau dar ir todėl, kad, minint šią skaudžią sukaktį, lietuvių menininkė Paulina Pukytė šioje atminties vietoje sukūrė dvi instaliacijas – „Plona raudona linija“ ir „Raketos šešėlis“, kurios tapo vienais pagrindinių šio minėjimo akcentų. Apie juos šiek tiek vėliau, o pradžioje noriu papasakoti, kas yra Babyn Jaras.
Ukrainiečių kalba pažodžiui jis reiškia – bobos griovys. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo miesto pakraštyje plytėjęs gilus, išsišakojęs griovys, šalia kurio buvo kapinės. 1941 m. rudenį šis kraštovaizdis virto masinių žudynių vieta, kai 1941 m. rugsėjo 19 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė užėmė Kyjivą. Netrukus mieste pasirodė įsakymai žydams rugsėjo 29-osios rytą susirinkti nurodytoje vietoje, pasiėmus dokumentus, pinigus, vertingus daiktus ir šiltus drabužius. Žydai manė, kad jų laukia iškeldinimas. Žmonės atėjo su šeimomis, vedėsi vaikus, nešėsi tai, ką tikėjosi išsaugoti kitam gyvenimo etapui. Tačiau jų kelias vedė į iš anksto parengtą žudynių vietą.
Rugsėjo 29–30 d. Babyn Jare buvo nužudytas 33 771 žydas. Šį skaičių savo ataskaitoje užfiksavo patys žudynių vykdytojai. Aukos buvo verčiamos nusirengti, varomos į griovį ir šaudomos grupėmis. Vos per dvi dienas sunaikinta didelė dalis Kyjivo žydų bendruomenės – vaikai, tėvai ir seneliai, žmonės, kurių kasdienis gyvenimas buvo neatsiejama miesto istorijos dalis.
Žudynės tuo nesibaigė. Iki 1943 m. rudens Babyn Jare naciai žudė ir kitus žydus, romus, sovietų karo belaisvius, psichiatrijos ligoninės pacientus bei civilius gyventojus. Bendras aukų skaičius nėra tiksliai nustatytas – dažnai minima maždaug 100 tūkst. Artėjant Raudonajai armijai, naciai mėgino sunaikinti nusikaltimo pėdsakus – netoliese veikusios Syreco stovyklos kaliniai buvo verčiami atkasti ir deginti nužudytųjų palaikus.
Sovietmečiu žydų sunaikinimas taip pat nebuvo deramai įvertinamas, o pati vietovė buvo keičiama – griovys buvo užpiltas plytų gamyklų atliekomis, aplink kilo nauji statiniai. 1961 m. kovo 13 d., pralaužusi užtvanką, susikaupusi skysta atliekų masė užliejo šalia esantį Kurenivkos rajoną ir pražudė daugybę žmonių. Taip Babyn Jaro istorijoje atsirado dar viena tragedija, susijusi su neatsakingu šios vietos pertvarkymu.
Pirmasis didelis sovietinis paminklas čia iškilo tik 1976 m. Jis buvo skirtas nužudytiems sovietiniams piliečiams ir karo belaisviams, tačiau žydų tragedija nebuvo atskirai įvardyta. 1991 m. rugsėjo 29 d., Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, atidengtas žydų aukoms atminti skirtas menoros formos paminklas. Vėliau atsirado ir kitų aukų grupių atminimo ženklų. Lygiai prieš penkerius metus, minint tragedijos 80-metį, čia pastatyta Marinos Abramovič instaliacija „Kristalinė raudų siena“. Dabar šalia jos ir kitų menininkų kūrinių atsirado ir lietuvių menininkės instaliacijos.
„Plona raudona linija“ – tai kelių kilometrų ilgio raudona punktyrinė linija, supanti visą labai sudėtingą ir šiandien neatpažįstamai pasikeitusį šios vietovės landšaftą. Fragmentuota punktyrinė linija atsirado ant stulpų, medžių, laiptų, sienų ir viso to, kuo buvo užstatyta ši teritorija sovietmečiu, siekiant ištrinti atmintį apie šią tragediją. Raudonos linijos simbolika susijusi su daugybe kultūrinių prasmių: ir su pralietu krauju, ir su karo beprotybe, ir su pasipriešinimu agresijai, ir su būtinomis moralinėmis ir geopolitinėmis ribomis, kurių nevalia peržengti – taip pat ir taikos derybose. Svarbus šio kūrinio aspektas yra gyventojų ir šios memorialinės vietos lankytojų įsitraukimas į atminimo procesą: gyventojai bus kviečiami nuolatos pratęsinėti šią liniją patys, taip simboliškai palaikant šios vietos atmintį gyvą.
„Raketos šešėlis“ – netradicinis, horizontalus žemės meno paminklas, įsiterpiantis į kasdienę gatvės aplinką, skirtas dabartinio rusijos karo Ukrainoje aukoms. Pačioje plataus masto užpuolimo pradžioje, 2022 m. kovo 1 d., rusijos paleista raketa trenkė į Babyn Jaro memorialinę teritoriją ir joje nužudė penkis žmones, tarp jų – ir vienuolikos metų vaiką.
Minint šią tragediją, mes privalome atminti kiekvieną nekaltą, beprasmę auką, nes būtent jos suteikia vilties gyventi ir kovoti už tai kas kiekvienam mūsų svarbiausia – už laisvę, už gyvenimą. Šlovė atminčiai! Šlovė Ukrainai! Šlovė herojams!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
