Rašė Kamilė Zinkevičiūtė
Rugsėjį prasideda naujas kino, o kartu ir festivalių, sezonas. Galima ginčytis, ar jis išvis kada nors baigiasi – vasarą gausu filmavimų, nedidelių festivalių kaip „Baltijos banga“, „Suspaustas laikas“ ar „Gilios upės tyliai plaukia“, nemokamų filmų peržiūrų po atviru dangumi. Vis dėlto, kam spėjus, kam nespėjus atsigauti šiltuoju sezonu, rugsėjį visi grįžta į ritmą. Būtent šį mėnesį vyksta ir mano vienas mėgstamiausių kino festivalių – „Mondo Bizarro“. Tai bene vienintelis žanrinio kino festivalis Lietuvoje, kuriame galima išvysti senų ir naujų veiksmo, siaubo, fantastinių filmų, absurdiškų komedijų, trilerių ir visko, kas telpa po žanrinio kino skėčiu. Tad, belaukiant „Mondo Bizarro“ pradžios, norėčiau parekomenduoti keletą programos filmų, kurių, mano nuomone, tikri kino, ypač žanrinių filmų, gerbėjai negali praleisti.
Makabriška meilės istorija
Festivalį pradės kanadiečių režisierės Grace Glowicki filmas „Miręs mylimasis“ (2025). Praėjus keleriems metams po „Frankenhooker“ (1990, rež. Frankas Henenlotteris) peržiūros festivalyje, į „Mondo Bizarro“ grįžta dar viena frankenšteiniško mito interpretacija. Jauna duobkasė (akt. G. Glowicki) trokšta susirasti jaunikį, bet tam trukdo itin prastas nuo merginos sklindantis kvapas. Merginai pavyksta suvilioti vyrą, tačiau jis žūsta jūroje, o žvejai duobkasei parneša jo pirštą. Jos gedulą keičia nenumaldomas meilės troškimas, tad mergina nusprendžia atsiauginti jaunikį. Be galo keista, juokinga ir miela meilės istorija tinka ir ieškantiems meilės, ir įsimylėjėliams, ir makabriškumo mėgėjams. Mažo biudžeto lemiami apribojimai tampa filmo stiprybe ir akių nebado nei akivaizdūs perukai ir veido dažai, nei keturi aktoriai, kurių kiekvienas įkūnija bent po du veikėjus, nei nedidelės filmavimo aikštelės. Kaip tik visi šie trūkumai (vartoju šį žodį itin ironiškai) sukuria jaukumo ir kameriškumo įspūdį, kartais net atrodo, kad stebi teatrinį pasirodymą. „Miręs mylimasis“ tikrai šokiruos, sužavės ir pradžiugins, tad visus bent kiek mėgstančius frankenšteiniškas ir iškreiptos meilės istorijas labai skatinu pamatyti šį filmą.
Trilerių mėgėjams
Primygtinai siūlau nepraleisti ir vengrų režisieriaus Gáboro Holtai filmo „Jaučiuosi kaip namuose“ (2025). Darbo netekusi Rita (akt. Rozi Lovas) pagrobiama iš daugiabučių kiemo. Ji atsibunda tamsiame kambaryje, kur ją prižiūri Marci (akt. Áronas Molnáras). Vyras džiaugiasi jos grįžimu namo ir bando sugrąžinti Ritos atmintį – ji tariamai yra Szilvi Árpád, Marci sesuo. Moteris greitai supranta, kad vienintelis šansas išsigelbėti – įtikėti savo vaidmeniu ir įgyti šeimos narių pasitikėjimą. Vengriško trilerio siužete nėra tiesioginių nuorodų į politiką, vis dėlto gana akivaizdu, kad filmas atspindi diktatūrišką Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano valdymą, sistemos palaužtų ir pasipriešinti bandančių žmonių gyvenimus. Nors šiame filme mažiau kraujo ir fantastinių būtybių, nei įprasta „Mondo Bizarro“ festivaliui, įtempta atmosfera ir politinis aktualumas išskiria „Jaučiuosi kaip namuose“ iš programos ir man dar kartą patvirtina, kad vengrai yra vieni išradingiausių ir labiausiai iškrypusių (teigiama prasme) Europos kūrėjų.
Gyvenimas ar žaidimas?
Kaip ir kasmet, „Mondo Bizarro“ programoje galima išvysti ir žanrinio kino klasikos. Vienas tokių filmų – body horror mohikano Davido Cronenbergo 1999 m. sukurtas „eXistenZ“. Įtraukių vaizdo žaidimų kūrėja Allegra (akt. Jennifer Jason Leigh), dirbanti kompanijoje „Antenna‘s Research“, testuoja savo naujausią žaidimą, kai sesiją sutrikdo maištininkai ir vos nenušauna kūrėjos. Ji pabėga su kompanijos atstovu Tedu (akt. Jude’as Law) ir, siekdama patikrinti, ar žaidimas nebuvo pažeistas, priverčia Tedą įsijungti į žaidimą. Šiame filme įsijungimas į vaizdo žaidimą yra pažodinis – žmonės savo nugarose turi biojungtis, į kurias įkiša biotechnologinio žaidimo laidą ir persikelia į fikcijos pasaulį. Jeigu esate matę „Matricą“ (1999, rež. Lilly ir Lana Wachowski), bus nesunku suprasti ir „eXistenZ“ veikimą. Tiesa, kaip ir „Matricos“, taip ir „eXistenZ“ keliami klausimai yra aktualūs iki šiol: asmens laisvė ir pasirinkimas, balansavimas tarp realybės ir fikcijos, žmogaus ir technologijų santykis. Ir kas žino, galbūt jūs atsakysite į klausimą: ar tai vis dėlto gyvenimas, ar žaidimas?
Moteriškas pyktis ir kerštas
„Kalinė Nr. 701: Skorpionė“ (1972, rež. Shunya Itō) yra japoniškos mangos adaptacija. Nami Matsushima (akt. Meiko Kaji) patenka į moterų kalėjimą po nesėkmingo bandymo nužudyti savo partnerį Sugimi (akt. Isao Natsuyagi). Moteris prižiūri griežti, žiaurūs ir sadistiškų polinkių turintys pareigūnai. Jie moteris kankina, už menkiausius nusižengimus neleidžia valgyti ir verčia jas išsirengusias vaikščioti po kalėjimą. Kitos kalinės nekenčia Nami, laisvėje likęs Sugimi bando organizuoti jos nužudymą, o moteris planuoja pabėgimą. Prievartos filmų tradiciją tęsiantis filmas „Kalinė Nr. 701: Skorpionė“ vertinamas dvejopai. Dalis kritikų teigia, kad šiame filme sunku įžvelgti feministinį naratyvą, peikia smurto prieš moteris ir nuogo kūno rodymą. Vis dėlto nesutikčiau, kad šie motyvai yra pertekliniai. Gana akivaizdu, kad kalėjimo prižiūrėtojų išpuoliai prieš moteris rodomi ne tam, kad žiūrovas galėtų mėgautis moters kančia, – taip pabrėžiamas sisteminis žiaurumas ir abejingumas moters gerovei. Nami yra ypatinga herojė – ji beveik nekalba nei su prižiūrėtojais, nei su kitomis kalinėmis. Vienintelis jos tikslas yra pabėgti ir atkeršyti ją išdavusiam žmogui. Tad jautrius žiūrovus vis dėlto skatinu pagalvoti, ar pajėgsite žiūrėti tokį filmą, o nebijančius šokiruojančių vaizdų labai kviečiu apsilankyti šiame seanse.
Pabaigos žodis
„Mondo Bizarro“ kiekvienais metais pasiūlo ką nors, ką kituose festivaliuose ar kino teatruose ne visada galėtum išvysti. Ar tai būtų kultiniai filmai, ar mažai rodyta klasika, ar žanrinio kino naujovės, tikiu, kad kiekvienas ras savo skoniui tinkamiausią filmą. Tad viliuosi, kad mano rekomendacijos jus, mieli skaitytojai, sudomino ir rugsėjo 24–27 d. apsilankysite žanrinio kino festivalyje „Mondo Bizarro“.






















