Kalbino Ingrida Jankauskaitė
Aktorius Mantas Bendžius scenoje neapsiriboja vien vaidyba. Teatras, improvizacija ir muzika jo kūryboje nuolat papildo vienas kitą, o profesiniai pokyčiai skatina iš naujo permąstyti savo kelią. Aktorius pasakoja apie kūrybą, drąsą keistis ir tai, kiek darbo iš tiesų slypi už meninio lengvumo.
– Kada pradėjai mąstyti apie vaidybos studijas?
– Dar būdamas šešiolikos metų, nes nuo keturiolikos lankiau dramos būrelį ir iš kolegos sužinojau, kad egzistuoja tokios studijos. Pagalvojau, kad norėčiau pabandyti, nes buvo gera leisti laiką su bendraminčiais, vaidinti scenoje, važinėti į jaunimo teatro festivalius visoje Lietuvoje. Buvo smagu, todėl ir pagalvojau, kad tai galėtų būti mano profesija. Vienuoliktoje klasėje, kai jau reikėjo rinktis mokomuosius dalykus, buvau nusprendęs, kad bandysiu stoti į vaidybą. Iki tol rimtai apie tai tikrai nemąsčiau.
– Visi išgyvenome paauglystę. Kaip atrodė tavoji?
– Faktas, kad buvo daug visokiausių nutikimų. Ypač prieš tai minėtose gastrolėse į jaunimo festivalius. Miegodavome mokyklose, slapstydavomės nuo vadovų ir bėgdavome bendrauti su jaunimu iš kitų miestų. Žinoma, kartu su visais tais nuotykiais pradėdavo megztis ir visokie jausmai. Turiu daug smagių atsiminimų iš paauglystės. Mėgdavau nuotykius, visur būti ir dalyvauti, nemiegoti, jeigu galima nemiegoti, nors kitą dieną ir tekdavo vos pramerkus akis vaidinti. Veikdavau tiek, kiek tik galėdavau, bet, žinoma, su tėvų leidimu. Paauglystę prisimenu labai gerai, ji buvo smagi, aktyvi. Kadangi esu iš mažesnio miesto, neturėjome daug kultūros renginių. Turiu jaunesnę sesę ir stebėjau jos paauglystę. Maniškė buvo visai kitokia, ne tokia rami, tačiau gal vyresniems žmonėms taip visada atrodo.
Lauros Vansevičienės nuotr.
– Kaip sekėsi studijų etapas?
– Labiausiai įsiminė pirmas kursas, nes jaučiau didelį pokytį. Nebuvau vilnietis, tad pirmieji metai buvo kupini naujų žmonių, miesto ir jausmo, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas žmogus. Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – red. past.) viskas buvo visai kitaip nei mokykloje. Atrodė, kad visos paskaitos yra apie tai, kas tau įdomu, orientuota į tai, ką iš tiesų norėtum daryti. Jei neklystu, tais metais nepraleidau nė vienos studijų dienos. Turbūt net nesirgau. Nežinau, kaip taip išėjo, bet man tiesiog labai patiko. Mūsų kursas buvo labai fainas, nebuvo kokių nors didelių pykčių, buvome gera komanda. Visi dėstytojai taip pat buvo puikūs. Vėliau viskas po truputį tapo įprasta, pirmasis įspūdis praėjo. Dažniausiai trečiaisiais metais visiems įvyksta tam tikras lūžis. Jis nutiko ir man. Ne todėl, kad norėjau viską mesti ar nežinojau, ar noriu čia būti. Tiesiog norėjosi kažko naujo, kitų patirčių, pokyčio. Apskritai man labai gera prisiminti akademiją ir ją minėti geru žodžiu.
– Koks buvo pirmasis išėjimas į profesionalią sceną ir kaip sekėsi?
– Dar studijuodamas akademijoje vaidinau Augusto Gornatkevičiaus režisuotame spektaklyje „Roberto Zucco“ Juozo Miltinio dramos teatre. Vaidinome kartu su dabar jau žmona tapusia Greta (Šepliakovaite – red. past.) ir kalbėjome: „Eina sau, dabar jau bus neįdomu grįžti į akademiją, vėl eiti į paskaitas…“ Norėjau kuo greičiau vaidinti teatre, susipažinti su naujais kolegomis. Pamenu, kad man visada didelį įspūdį palikdavo nuotraukos iš spektaklių kūrimo pradžios, pirmųjų skaitymų. Jose visi aktoriai sėdi su kava, skaito pjesę, o tos nespalvotos fotografijos sukuria kažkokią magiją, tarsi burtus. Naujos pradžios jausmas buvo labai geras. Iš spektaklio nepamenu jokio konkretaus jausmo. Manau, kad tikrai labai jaudinausi, nes itin nekantriai laukėme premjeros, šiek tiek bijojome.
Donato Stankevičiaus nuotr.
– Po studijų prisijungei prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės. Po kurio laiko ją palikai, o dabar vėl nusprendei sugrįžti. Kodėl?
– Šiame teatre po studijų praleidau penkerius metus. Po jų pajutau, kad reikia pokyčių. Be teatro, visada užsiėmiau ir muzikine veikla, o paskutinius sezonus buvo nemažai spektaklių, kuriems reikėjo skirti daug laiko. Turėjau muzikinių kūrybinių idėjų, todėl atsirado vidinis disonansas. Dėl to nusprendžiau šiek tiek atsitraukti, pasižiūrėti ir susivokti, ką vis dėlto noriu daryti. Išėjau, bet durų neuždariau, nes turėjau mintį, kad galbūt norėsiu grįžti. Pusantrų metų praleidau be etato Kaune. Per tą laiką sukūriau vaidmenį A. Gornatkevičiaus režisuotame spektaklyje „Žiurkės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, taip pat dalyvavau Klaipėdos dramos teatro procese su Artūru Areima, kuris galiausiai nutrūko. Tuo metu ir pradėjau galvoti, kas manęs laukia toliau. Metus pabuvęs be teatro supratau, kad vis tiek noriu save realizuoti kūrybiškai. Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti, kol kas nors paskambins, pakvies ar pasiūlys darbą. Artėja 30-metis, todėl nenoriu šio laiko praleisti visiškai priklausydamas nuo kitų. Nusprendžiau grįžti ir kartu užsiimti savo kūrybiniais projektais. Pertrauka buvo reikalinga – galėjau atsitraukti, nueiti į kitus teatrus, pakeisti aplinką. Dabar jaučiuosi visai kitaip. Man svarbu neužsisėdėti vienoje vietoje, neįsitaisyti per daug patogiai ir vis judėti pirmyn.
– Užsiminei apie artėjantį 30-metį. Jauti dėl jo nerimą? O gal amžiaus nesureikšmini?
– Nerimo nejaučiu, tik daug apie tai mąstau. Jaučiu, kad kažkas keičiasi viduje, ir turbūt šis pokytis vyksta jau keletą metų. Nėra taip, kad per vieną dieną pasikeičiau. Jau prieš pusmetį, gal net anksčiau, pradėjau jausti kažką, ką sunku įvardyti. Tačiau tikrai vyksta tam tikras pokytis – ir profesinis, ir asmeninis, susijęs su branda. Pradedi apmąstyti, kiek kelio nueita. Beveik dešimtmetis scenoje suteikia užtikrintumo – žinai, ką gali padaryti, o ko gal dar negali. Tą brandą galėčiau apibūdinti ir gebėjimu pasakyti „ne“, parodyti savo ribas. Anksčiau daugiau viskam pritardavau. Dabar jaučiuosi ne arogantiškas, bet vertinantis savo laiką. Jau žinau, ką galiu padaryti kokybiškai, ir į tai atsižvelgiu. Tikrai nejaučiu didelio nerimo ar negatyvių minčių. Tiesiog įdomu pačiam save stebėti, pajusti skirtumą.
– Prieš metus Klaipėdos teatro scenoje turėjai atlikti pagrindinį Ričardo III vaidmenį. Prieš pat premjerą jis buvo išbrauktas iš repertuaro, žiūrovai spektaklio taip ir neišvydo. Kaip dėl to jautiesi?
– Šis įvykis jau praeityje, tad jokių minčių nebekyla. Tuo metu jaučiausi lyg pakibęs, nes buvo tiesiog liūdna, kad viskas nutrūko. O kalbant apie teatro poziciją ir reakciją – manau, kad buvo priimtas teisingas sprendimas, nes tokios situacijos neturi būti toleruojamos.
Visų pirma, teatre svarbu žmonės. Pamenu, kad po Klaipėdos proceso išleidau dainą ir rašiau, jog liūdniausia, kad su tais žmonėmis nebesusitiksiu. Žmogiškumas tiek scenoje, tiek kasdienybėje yra labai svarbus. Dirbi su kolektyvu, žmonėmis ir kuri kitiems žmonėms, todėl svarbu jo neprarasti. Nors kartais taip nutinka – dėl karjeros pakilimų ar kitų dalykų – visokių etapų būna. Tačiau turbūt svarbiausia vis tiek būti geru žmogumi – sau, artimiesiems ir kitiems. Tada ir visa kita susidėlioja taip, kaip turi susidėlioti. Ar daugiau pasieksi, ar mažiau, bet bent jau žmogiškuose santykiuose išliksi orus.
– Koks kūrybinis procesas Tau buvo sunkiausias ir kodėl?
– Iki šiol vienas įsimintiniausių darbų yra Eglės Kižaitės monospektaklis „Pirk dramblį“. Sakoma, kad kiekvienas spektaklis turi būti gyvas ir jame galima rasti ką nors naujo, bet ne kiekviename jų yra tiek erdvės. Taigi man pavyko gauti šią dovaną – spektaklį, kuriame kiekvieną kartą galiu rasti ką nors naujo – naujai perskaityti tekstą, rasti tai, kas mane vis dar nustebina ir pamoko. Šis spektaklis nepavaldus nei vietai, nei aplinkybėms, turi savo šerdį, kurioje labai gerai jaučiuosi. Tai vienas sunkiausių, bet kartu ir įdomiausių mano darbų. Jis kunkuliuoja lyg ugnikalnis. Kuo daugiau patirties įgyju, tuo daugiau laisvės jaučiu. Vienas bičiulis pasakė, kad būtų įdomu pamatyti, kaip šį personažą vaidinčiau po 20 metų. Kai kuriuose spektakliuose sulaukus tam tikro amžiaus personažo jau nebegali vaidinti, o šį tikrai galima suvaidinti būnant bet kokio amžiaus.
– Šiais metais prisijungei prie improvizacijos teatro „Kitas kampas“. Kaip gavai kvietimą ir kaip sekasi improvizuoti?
– Kvietimą gavau praėjusį sezoną. Juokinga, nes pamačiau jų naujo sezono nuotraukas ir pagalvojau, kaip būtų smagu prie jų prisijungti. Praėjo gal savaitė ir man paskambino Kirilas Glušajevas, kviesdamas prisijungti kaip svečiui jų naujametiniuose pasirodymuose. Mane labai jaukiai priėmė, nepajutau, kad esu įmestas į svetimą komandą. Vėliau pasiūlė prisijungti, pabandžiau, jiems tiko, man pačiam buvo smagu. Iš pradžių patyriau naujoko sėkmę, o paskui labiau pradėjau suprasti pačią formą, jos dėsnius ir juos pritaikyti. Tikrai dar yra ko mokytis ir kur tobulėti. Jie tai daro jau labai ilgą laiką, todėl žaviuosi jų žodžių ir minčių valdymu, itin greita reakcija. Man atrodo, improvizacijos esmė ir yra greitis – kaip greitai sureaguoji čia ir dabar, kaip priimi informaciją ir ją išplėtoji. Tai fantastiškas dalykas. Dabar jau prasidėjo antrasis mano sezonas „Kitame kampe“. Šįkart žengiu tvirta koja – nebesijaučiu naujokas.
– Koks naujausias Tavo vaidybos darbas?
– Gabrielės Tuminaitės spektaklis „Vasarotojų karštinė“ Vilniaus mažajame teatre. Tikriausiai pirmą kartą turėjau tokį ryškų žanrinį spektaklį – su kostiumais, „Dellʼarte“ komedijos elementais. Jis turi Mažojo teatro dvasią. Smagu jame būti. Kadangi dubliuojamės su kitu aktoriumi, spektaklį galiu stebėti iš šalies ir pamatyti visumą, ko įprastai negaliu padaryti. Nors buvo įvairių etapų – atėjus žiūrovui ir kartu su juo pažiūrėjus spektaklį, supranti, kiek daug dalykų iš tikrųjų veikia. Tai tikrai labai smagus darbas. Nors mano personažas neturi daug erdvės, tačiau ji labai aiški ir joje veikti įdomu. Taip pat labai džiaugiuosi stipriu Gretos vaidmeniu. Kadangi puikiai žinau jos energiją, labai smagu pagaliau ir teatre išvysti šią jos pusę. Teatre komedijų nėra tiek daug, dažnai matomos liūdnos istorijos, tragedijos, todėl gera turėti tokį komedijos žanro atstovą. Smagu pačiam jame dalyvauti, nes į spektaklį gali ateiti su gera nuotaika. Tikiu, kad kai nebeliks premjerinio jaudulio, bus dar smagiau.
– Kita Tavo kūrybos pusė – muzika. Nuo ko prasidėjo Tavo santykis su ja ir kada supratai, kad nori ne tik vaidinti, bet ir kurti muziką?
– Paauglystėje mąsčiau ir apie muzikinį kelią, bet tiesiog nebuvo norimų studijų – vyravo klasikinio dainavimo kryptis. Taigi muzika šiek tiek atsitraukė į šalį. Smagu, kad akademijoje reikėjo nemažai dainuoti, kurti savo dainas. Tada ir supratau, kad man patinka kurti, nors pradžioje tos dainos buvo šiek tiek tragiškos, bet sukūręs „Jūrą“ pagalvojau, kad čia jau tikrai ta daina, kuri pavyko. Po akademijos prasidėjo darbai, o vėliau atėjo karantinas, būtent tada atsirado daugiau laiko, pradėjau daugiau kurti ir nusprendžiau pasidalyti savo kūryba viešai. Pamačiau teigiamas žmonių reakcijas, todėl po truputį ėmiau kurti daugiau. Perėjau įvairius etapus, o šiuo metu pats prodiusuoju savo dainas ir įsirenginėju studiją, kad turėčiau atskirą erdvę kūrybai. Turiu ir ateities planų, koncertų idėjų, bet kol kas viskas tik galvoje. Nors ir būna pauzių, kūryba nesustoja. Man svarbu šalia teatro turėti kitą kūrybos veiklą ir saviraiškos būdą. Teatre būna visko – ir nusivylimų, ir sustojimų, ir pakilimų. Atsiradus atoslūgiui, muzika padeda jame neužsibūti.
– Kokią muziką pats klausai? Ar turi guilty pleasure dainų?
– Daugiausia klausau indie muzikos, alternatyvaus popso. Kartais paklausau ir elektroninės, house muzikos. Muzika visą laiką yra šalia, dažnai iš jos semiuosi idėjų. Man artimiausias akustinių ir elektrinių gitarų skambesys. O dėl guilty pleasure dainų sunku pasakyti. Manau, kaip ir dauguma žmonių, žinau tas populiarias radijo dainas, bet nesiklausau jų specialiai. Vis dėlto esu jas girdėjęs ir su jomis užaugęs. Kai buvau paauglys, daugiausia klausydavausi to, ką grodavo radijas. Tuo metu jame skambėjo įvairios Taylor Swift, Britney Spears ir panašių atlikėjų dainos. Jų žodžius tikrai pamenu iki šiol.
– Ką darytum kitaip, jei vėl atsidurtum karjeros pradžioje?
– Viską daryčiau 120 kartų drąsiau ir mažiau abejočiau. Jeigu anksčiau būčiau turėjęs dabartinę drąsą, būčiau daug daugiau pasiekęs. Suprantu, kad kiekvienas turi savo laiką ir pereina tam tikrus etapus, bet svarbu savęs nestabdyti. Anksčiau vis bijodavau, kad kas nors ne taip pažiūrės ar ką nors pasakys. Su amžiumi, patirtimi ir branda tai vis mažiau rūpi. Jeigu tokį požiūrį būčiau turėjęs nuo pat pradžių, manau, viskas būtų daug lengviau. Svarbu nebijoti eiti pirmyn ir klysti. Kartu su ta drąsa ateina ir sveikas, gal net šiek tiek akiplėšiškas smalsumas – noras domėtis, bandyti ir išbandyti. Ypač tai jaučiu muzikoje, čia labai daug kas priklauso nuo tavęs paties. Teatre priklauso ir nuo to, kas tave pasirinks, kas pamatys, o muzikoje pats gali kurti savo braižą. Žinoma, svarbu išlikti žmogumi ir neužgožti kitų. Nereikia sakyti, kad kiti yra blogi, tiesiog reikia pasiūlyti ką nors daugiau už kitus.
– Kaip manai, ką apie aktorius ar muzikantus žmonės dažniausiai klaidingai įsivaizduoja?
– Gal tai, kad ne visi dalykai yra tokie meniški ir bohemiški. Iš tikrųjų kūryboje yra labai daug techninio darbo – pradedant finansais, įvairiais derinimais ir baigiant techninėmis repeticijomis. Ne viskas vyksta su vyno taure prie laužo. Tas pats ir su dainomis – yra daug racionalaus, techninio darbo, šlifavimo.
Gal dar klaidingai įsivaizduojama, kad kai kuriuos dalykus labai lengva atlikti. Mūsų darbas ir yra padaryti taip, kad viskas atrodytų lengva. Pažiūrėjus iš šono supranti, kiek įdedama jėgų ir energijos, kiek darbo slypi už visų tų repeticijų ir pasiruošimo. Ypač kai kalbame apie pagrindinius vaidmenis. Pvz., Greta repeticijoje atiduoda tiek energijos tam, kad spektaklyje viskas atrodytų itin lengva ir paprasta. Menui reikia labai daug darbo ir aiškių, tikslių rėmų.
– Kokį spektaklį ar filmą galėtum rekomenduoti jaunimui?
– Lauros Kutkaitės spektaklį „Mokyk mane“. Manau, verta pažiūrėti į save bei mokytojus iš šalies. Kaune rodome Justo Tertelio spektaklį „Lygiosios trunka akimirką“ pagal Icchoko Mero romaną – tikrai rekomenduoju pamatyti. Apskritai palinkėčiau kuo dažniau eiti į teatrą. Man sunku pasakyti, ką konkrečiai reikėtų pamatyti, bet prisimenu, kaip pats pirmą kartą nuėjau į profesionalius spektaklius ir buvau visiškai pakerėtas. Kartais net nežinai, ką tau spektaklis gali duoti.
Kalbant apie filmus, rekomenduočiau Joachimo Triero „Sentimentalią vertę“, Andrea Arnold „Paukštį“ ir Ginto Zilbalodžio filmuką „Potvynis“. Taip pat palinkėčiau skaityti knygas. Šiuo metu bandau atsigriebti ir perskaityti mokykloje praleistas knygas. Pvz., perskaičiau Igno Šeiniaus „Kuprelį“, nes teko šią knygą įgarsinti. Tai viena geriausių knygų, kurias apskritai esu skaitęs – vietomis taip graudino, jog reikėjo sustoti.
