Kalbino Ingrida Jankauskaitė
Nuotraukos Sigito Daščioro
Iš Albanijos išvykusi vos trylikos, baletą iškeitusi į šiuolaikinį šokį, o Italiją – į Lietuvą, šokėja Ester Bega šiandien savo gyvenimą sieja su Kauno šokio teatru „Aura“. Per šešerius metus čia ji ne tik atrado savo vietą scenoje, bet ir pelnė „Auksinį scenos kryžių“. Pokalbyje ji pasakoja apie kelią į šiuolaikinį šokį, gyvenimą toli nuo šeimos, tarptautinės trupės kasdienybę, menininko abejones ir ryšį su „Aura“, kur šiuo metu netrūksta pokyčių ir neaiškumo.
– Iš pradžių studijavai baletą. Kodėl nusprendei iškeisti jį į šiuolaikinį šokį?
– Kaip ir daugelis jaunų šokėjų, pradėjau mokytis baleto ir labai juo susidomėjau. Baletas suteikė man tvirtą techninį pagrindą ir išmokė disciplinos, tikslumo ir atsidavimo. Tai iki šiol labai vertinu. Vis dėlto augant mano interesai ėmė keistis. Pradėjau jausti poreikį tyrinėti judesį kitaip ir rasti šokio formą, kuri atrodytų natūralesnė ir labiau susijusi su mano pačios kūnu. Žinoma, tai labai asmeninė patirtis. Kai atradau šiuolaikinį šokį, pajutau, kad jis man suteikia daugiau erdvės tyrinėti savo judesius, individualumą ir fiziškumą. Būtent tas tyrinėjimo jausmas palaipsniui paskatino mane pereiti nuo baleto prie šiuolaikinio šokio.
– Studijavai Romoje, vėliau šokai Turine. Kuo Tave patraukė „Aura“?
– Dirbdama Turine turėjau progą pamatyti „Auros“ pasirodymą ir iš karto susižavėjau jos unikalumu. Mane ypač sužavėjo šokėjų fizinis pajėgumas, judesių kalba ir laisvės jausmas scenoje. Po dvejų metų pamačiau jų skelbimą apie šokėjų atranką. Pagalvojau, kad nieko neprarasiu, jei dalyvausiu. Atrankoje dalyvavau su kitais talentingais šokėjais ir šiandien esu čia.
– Ar buvo sunku išvykti iš Albanijos ir kurti savo gyvenimą užsienyje?
– Žinoma, sunku. Ypač todėl, kad iš Albanijos išvykau būdama vos trylikos metų. Labai pasiilgstu šeimos, o tokiame jautriame amžiuje daugelį iškilusių situacijų teko spręsti vienai. Vis dėlto tuo pačiu metu nekantravau ir džiaugiausi ateitimi, troškau daugiau mokytis ir patirti naujų dalykų.
Kai paaugau, pradėjau suvokti, kiek daug laiko praleidau be savo šeimos. Praėjusio laiko negali susigrąžinti – manau, kad dabar tai suprantu daug giliau. Kartais jaučiuosi taip, lyg niekur visiškai nepriklausyčiau. Tai gana keistas jausmas. Dabar, kai jau esu suaugusi moteris, stengiuosi vėl užmegzti stipresnį ryšį su savo žeme, šaknimis ir gimtine.
– Šokti į Kauną atvykai 2020 m., per pandemiją. Kaip prisimeni tą laikotarpį? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai ir kaip Tave priėmė „Auros“ kolektyvas?
– Tą laikotarpį prisimenu su plačia šypsena. Atvykau liepą, kai po pirmųjų izoliacijos mėnesių gyvenimas vėl po truputį ėmė atsigauti, todėl tie pirmieji mėnesiai Kaune man atrodė labai ypatingi. Radau žmonių grupę, su kuria užmezgiau gilų ryšį, ir daugelis tų draugysčių iki šiol yra mano gyvenimo dalis. Tada prasidėjo antrasis karantinas ir buvo sunku dėl to, kad negalėjome niekur pasirodyti, koncertuoti ir visą laiką turėjome praleisti užsidarę studijoje. Tačiau tai, kad mane supo žmonės, tapę tarsi šeima, pakeitė tą sunkų laikotarpį į daug lengvesnį. Esu labai dėkinga „Aurai“, ypač vadovei Birutei Letukaitei, už tai, kad suteikė man šią galimybę ir taip šiltai priėmė.
– Lietuvoje praleidai jau šešerius metus. Kokį gyvenimą pavyko čia susikurti ir kaip jautiesi? Galbūt prie ko nors vis dar sunku įprasti?
– Į Lietuvą atvykau dėl „Auros“ ir jai skiriu didelę dalį savo gyvenimo. Per tuos šešerius metus užmezgiau reikšmingų ryšių – tiek profesinių, tiek asmeninių. Šešeri metai – tai ne visas gyvenimas, bet tikrai netrumpas laikotarpis. Taip nutiko, kad man ši šalis tapo vieta, kur jaučiuosi patogiai ir laisvai galiu būti savimi. Esu labai laiminga ir dėkinga už visas galimybes, dėkinga žmonėms, kuriuos sutikau savo kelyje. Vienintelis dalykas, su kuriuo vis dar kovoju, yra lietuviška žiema (juokiasi)! Būtų nuostabu, jei būtų šiek tiek daugiau saulės ir šiltų dienų.
– „Aura“ yra tarptautinė trupė – čia susitinka skirtingos kultūros, charakteriai ir požiūriai. Ar gyvenant svečioje šalyje tai padeda jaustis labiau savai, ar dėl tų skirtumų kartais būna sunkiau sutarti ir prisitaikyti?
– Man tai labai svarbus aspektas. Buvimas tarptautinėje trupėje atveria duris į daugybę skirtingų kultūrų, kilmių ir požiūrių. Tai praturtina mane kaip šokėją, nes kiekvienas suteikia ką nors kitokio: savo patirtį, stilių, požiūrį į judesį. Per meną nuolat dalijamės, įkvepiame vieni kitus ir mokomės vieni iš kitų. Tai, kad esame tarp žmonių iš skirtingų šalių, padeda mums dar geriau suprasti vieniems kitus, nes turime panašių ir jungiančių patirčių. Be to, čia jaučiuosi labai jaukiai – priimta ir visada laukiama tiek trupėje, tiek tarp vietinių žmonių.
– Trupės kolektyvas vis keičiasi. Ar tai nesukelia sunkumų?
– Žinoma, gali būti sunku, kai žmonės išeina, ypač kai su jais esi užmezgęs stiprų ryšį. Tačiau tai taip pat yra šokėjo gyvenimo dalis. Mes visada siekiame tobulėti ir mus turtina skirtingos aplinkos, patirtys ir perspektyvos. Šią energijos cirkuliaciją vertinu kaip teigiamą dalyką ir manau, kad šie pokyčiai taip pat padeda trupei augti.
– 2025 m. gavai „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą kaip geriausia šokėja, šiais metais vėl buvai nominuota. Kuo Tau svarbus toks įvertinimas?
– Esu labai dėkinga už šį pripažinimą, man tikrai didelė garbė. Kai tik apie tai pagalvoju, kyla itin daug teigiamų emocijų. Kartu to nelaikau kuo nors, kas mane išskirtų iš kitų. Mano aplinkoje yra daug nuostabių šokėjų ir menininkų. Man, kaip menininkei, svarbiausia yra kurti, nuolat mokytis, įkvėpti kitus ir būti įkvėptai aplinkinių. Per visus šiuos metus mane paskatino ir motyvavo daugybė žmonių, todėl tikiuosi, kad savo darbu kitiems taip pat galiu daryti teigiamą įtaką.
– Kas sunkiausia profesionalios šokėjos gyvenime, apie ką žiūrovai dažniausiai nė nesusimąsto?
– Manau, vienas iš sunkiausių dalykų būnant profesionalia šokėja yra tai, kad nuolat ieškai ko nors naujo, o tai ne visada suteikia stabilumo. Visada turi palaikyti gerą fizinę formą ir būti visiškai atsidavusi savo darbui. Kai esi jauna, su tuo susidoroti lengviau, bet tam tikru momentu pradedi daugiau galvoti apie gyvenimą ir ateitį. Žinai, kad amžinai profesionaliai šokti negalėsi, o tai gali sukelti daugybę abejonių ir klausimų. Žinoma, yra ir kitų būdų išlaikyti ryšį su šokiu, bet tai vis tiek ne tas pats.
– Kokių pamokų kuriant ir šokant teko išmokti? Koks buvo sunkiausias momentas Tavo, kaip šokėjos, karjeroje?
– Kažkas man kartą paprastai pasakė, kad mažiau yra daugiau, ir tai yra pamoka, kurią prisiminsiu visą gyvenimą. Vienas iš sunkiausių momentų mano karjeroje buvo bandymas nepasiduoti, kai buvau pasiekusi žemiausią tašką tiek emociškai, tiek fiziškai. Gyvenimas sunkiomis akimirkomis gali mesti įvairiausių iššūkių, bet išmoksti nepasiduoti ir vis tiek rasti kelią, kaip viską įveikti.
– Ką, būdama paauglė, norėtum išgirsti iš dabartinės savęs?
– Ją sutikusi pasakyčiau: „Pasitikėk savo keliu ir jo tempu. Viskas ateina tinkamu momentu.“
– Kuo skiriasi darbas kuriant su įvairiais režisieriais, choreografais? Ar Tau svarbus geras santykis su jais?
– Turi prisitaikyti prie to, ko reikalauja kiekvienas režisierius ar choreografas. Kiekvienas turi skirtingą požiūrį į kūrybą ir nemanau, kad yra tik vienas teisingas būdas. Kai kurie daugiau dirba remdamiesi improvizacija, asmeninėmis paieškomis ir kurdami gilius ryšius grupės viduje, o tai, mano nuomone, labai svarbu, nes mes, kaip menininkai, nesame tik kūnai, mokantys judėti. Kiti turi stipresnę ir aiškesnę judesių kalbą, kurią nori perteikti šokėjams. Manau, kad darbe labai svarbu kurti pagarbius, nuoširdžius ir geranoriškus santykius. Man tai padeda visą kūrybos procesą paversti malonesniu, natūralesniu ir žmogiškesniu.
– Kaip vertini dabartinę situaciją, kai „Auros“ įkūrėja B. Letukaitė nepaskirta vadove?
– Man „Aura“ yra Birutė, o Birutė – „Aura“. Tikiu, kad taip bus visada. Man sunku ją įsivaizduoti atskirtą nuo vietos, kurią pati sukūrė ir kuriai paskyrė visą savo gyvenimą. Kaip moteris ir menininkė, ji daugelį metų kovojo už šiuolaikinį šokį ir meną bei labai prisidėjo prie jų plėtros Lietuvoje. Ji yra Lietuvos meno istorijos dalis. Jos buvimas toks stiprus, kad be jos net pastatas atrodo kitoks – aplink gausu jos apdovanojimų ir prisiminimų apie jos kūrybą, bet jos pačios šiuo metu ten nėra. Ji yra istorija, ir manau, kad turime išsaugoti tą istoriją, jos repertuarą, jos požiūrį į šokį ir viską, ką ji perdavė daugeliui šokėjų kartų. Manau, kad ji turėtų toliau tai daryti savo namuose – „Auroje“. Žinoma, esu atvira pokyčiams ir suprantu, kad organizacijos turi tobulėti. Tačiau tvirtai tikiu, kad Birutės vieta ir vaidmuo „Auroje“ turėtų būti aptarta ir kruopščiai apsvarstyta. Man tai yra daugiau nei biurokratiniai sprendimai. Žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė šio meno kūrimui ir plėtrai, neturėtų būti tiesiog nustumtas į šalį. Jos indėlis nusipelno pagarbos ir manau, kad „Auroje“ visada turėtų būti vieta Birutei, atspindėti jos indėlį ir istoriją su trupe.
– Rudenį prasidės naujas sezonas. Kaip praleidai vasarą ir kokie nauji projektai laukia?
– Kaip ir kiekvieną vasarą, man patinka leisti laiką su šeima, kurios labai pasiilgstu, todėl ir šiemet man buvo itin svarbu turėti pakankamai laiko pabūti kartu. Su „Aura“ jau pradėjome naują sezoną, o pradžia šioje ypatingoje situacijoje sukėlė tam tikrą susirūpinimą ir neaiškumą dėl būsimų spektaklių ir to, kaip bus įgyvendinami mūsų planai. Šiuo metu dirbame prie naujo aktoriaus ir teatro režisieriaus Pauliaus Markevičiaus kūrinio, kurio premjera vyks „Auros“ festivalio metu. Tai labai įdomus ir gilus kūrinys. Nekantrauju pamatyti, kaip jis išsivystys.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
