Mados fotografija 1990–2000: pokalbis apie mados vaizdų archyvus

Mados fotografija – viena įdomiausių populiariosios kultūros sričių. Joje atsispindi ne tik mados naujienos, bet ir madą kuriančios ir vartojančios visuomenės veidas: vertybės, socialiniai santykiai, požiūris į praeitį, kuriamos ateities projekcijos. Pasaulyje mados fotografija jau kuris laikas traktuojama kaip dar viena meno forma, ji jau rado vietą galerijose ir muziejuose, o mados fotografų parodos pritraukia didžiules lankytojų minias. Lietuvos meno lauke ši praktika dar nepaplitusi, vietinės mados istorijos veikalų taip pat dar neturime. Todėl labai reikšmingai skamba mados dizainerės, teatro kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės (J. R.) ir mados bei popkultūros tyrinėtojos, VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto docentės dr. Kristinos Stankevičiūtės (K. S.) sumanymas sukaupti mados fotografijos archyvą. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio archyvinė medžiaga ne tik renkama, bet ir tyrinėjama iš istorinės, kultūrologinės ir estetinės perspektyvos. Kam to reikia ir kas iš to bus, „370“ paklausė Jolantos ir Kristinos.

– Kam skirtas šis projektas – mados fotografijos archyvas?

J. R.: Archyvas iš tiesų yra tik parengiamasis etapas. Jo paskirtis – surinkti ir suskaitmeninti originalią medžiagą (mados fotografijos nuotraukas, kiek įmanoma, autentiškesniu pavidalu, t. y. negatyvus ir kt.), iš kurios vėliau būtų galima surengti muziejinę parodą. Svarbiausia projekto dalis yra XX a. dešimtojo dešimtmečio Lietuvos mados fotografijos paroda, kuri atspindėtų tuo metu įvykusius visuomeninius, kultūrinius, moralinius pokyčius mūsų valstybėje.

K. S.: Archyvo rinkimas ir yra medžiagos parodai ruošimas – kaip paaiškėjo, tai labai ilgas, keblus ir smulkmeniškas procesas. Labai džiugu, kad Lietuvos kultūros taryba ir kiti rėmėjai suprato jo reikšmę ir suteikė mums galimybę surinkti ir dokumentuoti šią svarbią mūsų kultūros istorijos dalį.

– Kaip gimė tokia idėja?

J. R.: Galima sakyti, kad projektą inicijavo Taikomosios dailės ir dizaino muziejus. Prieš ketverius metus jo direktorė Džiuljeta Žiugždienė kreipėsi į mane su pasiūlymu surengti mano kūrybos parodą, bet labai greitai paaiškėjo, kad tai būtų labai sudėtinga, nes turiu išsaugojusi visai nedaug savo darbų. Pradėjau mąstyti apie savo kūrybos kelią madoje apskritai, apie jo ištakas ir įtakas, tada kilo mintis padaryti tvarką turimame savo darbų nuotraukų archyve ir taip išsirutuliojo idėja apžvelgti platesnį laikotarpio kontekstą, surengti išsamesnę pažintį su lietuviška mados fotografija, juolab kad pati vienu metu daug asistavau to laiko  fotografams.

K. S.: Šio projekto atsiradimas patvirtino seniai žinomą tiesą, kad svarbios idėjos sklando ore ir dažnai ateina pas skirtingus žmones tuo pačiu metu. Mus suvedė mano kolegė, neseniai amžinybėn iškeliavusi Eglė Jaškūnienė, pati fotografė, daug metų rašiusi tiek mados, tiek fotografijos temomis dar sovietiniams, vėliau – ir nepriklausomos Lietuvos leidiniams. Mums labai pasisekė, kad Eglės dėka galėjome susitikti, – aš taip pat jau keletą metų brandinau mintį tyrinėti lietuvišką mados fotografiją, todėl su Jolanta iškart radome bendrą kalbą.

– Kodėl praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis?

J. R.: Tai nauja pradžia. Sugriuvo vienas pasaulis, gimė kitas, prasidėjo naujas gyvenimas. Tai Laukinių Vakarų laikotarpis, senosios taisyklės nebegalioja, naujų nėra, jas turime susikurti patys, – ir tai vyksta visais lygmenimis, visose srityse, taip pat ir madoje, ir mados fotografijoje. Tai laikas, kuris padėjo pamatus dabartiniam mūsų gyvenimui, todėl nuo jo ir reikia pradėti.

K. S.: Mums tai buvo ypač svarbus metas – išsivadavome iš sovietinės priespaudos, atkūrėme savo valstybę, kūrėme naują gyvenimą ir naują visuomenę, buvome ištroškę gražaus ir spalvoto gyvenimo, kupini ryžto viską išmokti ir viską suprasti, kupini nežabotų lūkesčių ir tikėjimo ateitimi. Nors Vakarams atrodėme naivūs ir laukiniai. Pastaruoju metu Lietuvoje praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis sulaukia nemažai dėmesio: didžiulio populiarumo pelnė apie jį pasakojantys kultūros kūriniai: ir Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, ir neseniai pasirodęs pagal jį pastatytas filmas, ir 2019 m. surengta paroda „90-ųjų DNR. Rūšių atsiradimas“. Tačiau tikrai dar ne visa XX a. dešimtojo dešimtmečio  istorija užfiksuota. Pokyčiai, kuriuos pergyvenome, buvo tokio dydžio ir gylio, kad juos suvokti iki galo mums patiems dar sunku. Todėl tiek šis projektas, tiek būsimi bandymai apmąstyti tą laikotarpį yra labai svarbūs ir reikalingi.

– Nuo ko pradėjote archyvo kaupimo procesą?

J. R.: Iš pat pradžių nusprendėme, kad paieškas pradėsime nuo fotografų. Vieniems mados fotografija tuo metu buvo nauja galimybė išbandyti savo profesionalumą, pritaikyti jau turimas žinias ir susiformavusį kūrybos stilių, kitiems tai tapo profesinio kelio pradžia. Daugelis tuo laikotarpiu startavusių mados fotografų dirba iki šiol. Jų žvilgsnis, jų archyvai mums atrodė svarbiausi, todėl pirmiausia kreipėmės į juos.

– Kokie fotografai dalyvauja projekte?

J. R.: Įsitraukti visų pirma kalbinome tuos, su kuriais teko dirbti man pačiai ar kolegoms mados dizaineriams: Viktorą Trublenkovą, Gintautą Trimaką, Modestą Ežerskį, Paulių Gasiūną, Algį Kriščiūną, Audrą Vaupšienę, Vaivą Abromaitytę, Gediminą Svitojų, Arturą Valiaugą. Paskui paaiškėjo, kad kai kurie fotografai, pavyzdžiui, Tomas Kauneckas, tuo metu tik pradėjo savo profesinę karjerą ir išgarsėjo jau vėliau, skaitmeniniame amžiuje.

K. S.: Iš pradžių turėjome tikrai nemažą sąrašą autorių, į kuriuos ketinome kreiptis dėl bendradarbiavimo. Pradėję projektą supratome, kad tas sąrašas buvo toli gražu nebaigtas. Džiaugiamės, kad rado galimybę prisijungti ir Romualdas Požerskis. Labai gaila, kad nepavyko surasti kelių įdomių autorių iš Kauno – daugelis išvykę iš Lietuvos, kiti pakeitę profesiją ar tiesiog dingę be žinios… Nekalbant jau apie tai, kad ne visi fotografai yra išsaugoję savo archyvus, kai kurie turi tik popierines žurnalų puslapių kopijas, kurias tenka perfotografuoti, jos virsta savotiškais naujais kūriniais.

– Mados fotografijos rūšių yra daug – nuo studijinių fotosesijų ir prekių ženklų katalogų iki modelių lookbookų ir mados renginių nuotraukų. Ar visas jas renkate?

J. R.: Kol kas akcentuojame studijinius ir profesionalius fotosesijų kadrus, labiau menines, autorių kūrybiškumą atspindinčias nuotraukas. Ieškome ne tik tobulų, išblizgintų kadrų, bet ir tų, kurie galbūt nelabai patiko užsakovui, bet atrodė vertingi pačiam meistrui, ar net tokių, kuriuose atsispindi kokios nors klaidos, netobuli, tačiau organiški kūrybiniai sprendimai. Renginių nuotraukų nusprendėme šiame etape neįtraukti, jos priklauso reportažo žanrui, o tai, visų pirma, kitas tipas, antra – vaizdų būtų tiesiog per daug.

K. S.: Projektas skirtas socialiniams ir kultūriniams laikmečio pokyčiams atvaizduoti mados fotografijoje, todėl tyrinėsime visų pirma šio pobūdžio vaizdus.

– Kokio dydžio vaizdų archyvas jau yra šiuo metu?

J. R.: Šiuo metu surinkome daugiau nei 1 tūkst. vaizdų, bet tai dar ne pabaiga. Tačiau jau galime pradėti – ir pradedame – istorinį ir kultūrologinį tyrimą, kurį atlieka mados žurnalistė, redaktorė, VDA docentė Justė Kubilinskaitė-Tarvydė ir fotografė, kultūros tyrėja Agnė Gintalaitė. Jos abi pačios aktyviai dalyvavo XX a. dešimtojo dešimtmečio mados procesuose, dirbo įvairiuose mados žurnaluose, rašė apie madą, ją fotografavo. Iš tiesų Kristina šioje kompanijoje yra vienintelė tiesiogiai nesusijusi su to laikmečio mados pasauliu, netgi, galima sakyti, autsaiderė. ☺

K. S.: Distancijos tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto nebuvimas gali kelti tam tikrų iššūkių dėl tyrimo perspektyvos, santykio su vaizdais ir pan., kita vertus, vidinės virtuvės išmanymas leidžia giliau suvokti ir paaiškinti procesus. Iš tiesų labai laukiu šio tyrimo rezultatų ir labai džiaugiuosi, kad ir pati galiu šiek tiek prisidėti prie lietuviškos mados istorijos rašymo.

– Kokie įdomiausi projekto atradimai?

K. S.: Žurnalas „Gabija“ ir Dalios Teišerskytės mados teatras.

Labai malonus netikėtumas ir netgi nedidelė detektyvinė istorija išėjo su instagramo paskyra fashionarchive.lt – jos kol kas neatskleisime, bet kviečiame skaityti leidinį „370“ ir sekti projekto naujienas.

J. R.: Gan netikėta buvo suprasti, koks skirtingas fotografų požiūris į tą laikmetį. Vieni mielai prisimena, dalijasi nuotraukomis, pasakoja įvairiausius nuotykius ir istorijas, o kiti nustūmę tą laikotarpį į tolimiausią atminties užkaborį ir nenori nei prisiminti, nei kalbėti apie XX a. dešimtąjį dešimtmetį.

K. S.: Įgyvendinant projektą pagaliau pavyko surasti ir pakalbinti žmonių, kurie yra vaikščiojančios lietuviškos mados legendos, tokios kaip ilgametė mados žurnalo „Banga“ redaktorė Vincentina Kanclerienė. Kitas be galo įdomus kontaktas – su fotografe Claudia Reichardt. Ji atvyko į Lietuvą XX a. dešimtajame dešimtmetyje, ištekėjo už lietuvio, daug fotografavo įvairiems žurnalams, paskui išvažiavo. Radome ją, galima sakyti, atsitiktinai, ir, deja, šiek tiek per vėlai – vos porą savaičių prieš mūsų pokalbį ji buvo grįžusi į Lietuvą tam, kad išmestų savo archyvą, kuris iki tol čia gulėjo kažkieno rūsyje. Visa laimė, kai kas liko pas nuotraukas užsakiusius dizainerius…

Viena jų – Kristina Maselskytė, kurios dėka ir atradome Claudią. K. Maselskytei esame dėkingos ne tik už pažintį su viena iš labai nedaugelio to laikotarpio moterų fotografių, bet ir už inspiraciją kreiptis į kitus mados dizainerius, ieškoti galimybių susipažinti su jų archyvine medžiaga. Supratome, kad turėsime rasti laiko ir vietos to laikmečio mados dizainerių žvilgsniui į mados fotografiją.

J. R.: Ne atradimas, bet dar kartą konstatuota tiesa, kaip smarkiai apleista mados istorijos sritis Lietuvoje, išvis iki šiol netyrinėta. Tiek neįtikėtinų, be galo įdomių, net kurioziškų istorijų vis dar laukia savo auditorijos.

K. S.: Bendras įspūdis pradėjus rinkti archyvą – kaip atvėrus gausybės ragą: už kiekvieno kampo – vis nauji siužeto vingiai, idėjos, žmonės, kuriuos reikia pakalbinti, ir pasakojimai, kuriuos labai norisi užfiksuoti. Kartais atrodo, kad mezgame, kaip laumės, kažkokį nesibaigiantį tinklą…

J. R.: Projektas yra atviras, mūsų tikslas buvo pradėti diskusiją, atverti procesą, paskatinti ne tik mados fotografijos, bet ir mados dizaino istorijos tyrimus. Todėl, jei turite ką įdomaus papasakoti ar nuotraukų, kurias būtų verta įtraukti į archyvą, būtinai mus susiraskite – socialiniuose tinkluose ar kitomis interneto priemonėmis – norėsime jus išklausyti!

– Kas toliau? Kokie tolimesni darbai ir / ar planai?

K. S.: Šių metų lapkritį pakviesime į renginį – projekto partnerio, Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus, erdvėse surengsime paskaitą-susitikimą apie XX a. dešimtojo dešimtmečio mados fotografiją. Kitais metais, rudenį, tikimės, galėsime pakviesti į parodą, kurioje ketiname pristatyti ne tik mados nuotraukas, bet ir jaunųjų menininkų darbus: norą interpretuoti praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio mados fotografiją, jos idėjas ir atmosferą išreiškė menininkė, fotografė, skaitmeninio socialinių tinklų archyvo @90s_lithuania autorė Elena Krukonytė, fotografas Justinas Vilutis. Apie renginį pranešime papildomai – sekite naujienas!

– Dėkui už pokalbį. Linkime sėkmės užbaigiant mados fotografijos archyvo darbus ir lauksime kvietimo į parodą.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, informaciniai rėmėjai – žurnalas „Moteris“, kultūros leidinys jaunimui „370“.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas