Tinklaraštininkų godos: nuo meilės kančių iki maisto papildų

Net keletą dienų praleidau naršydama lietuviškuose tinklaraščiuose ir mėgindama „įsikirsti“, apie ką ir kodėl žmonės rašo už dyką. Juk mes, žurnalistai, rašydami duonai uždirbame, todėl nelengva suprasti tuos, kurie rašo tiesiog ŠIAIP. Benaršant sugriuvo mano galvoje „sėdėjęs“ mitas, kad tinklaraščiuose rašinėja tik meile nusivylusios spuoguotos paauglės, o labiausiai sunervino tinklaraštininkai, įkyriai reklamuojantys papildus ir jogurtus.

Dar supratau, kad tinklaraštį rašyti yra labai madingas reikalas, – vien blogas.lt vienija apie 60 tūkst. Lietuvos tinklaraštininkų, o juk tokių portalų yra ir daugiau! O jeigu kalbėtume apie visą pasaulį, be žodžio „milijonas“ neišsiverstume. Tačiau neuždaviau sau tikslo suskaičiuoti visus pasaulio tinklaraštininkus: man labiau rūpi šio reiškinio šaknys.

Pradžioje šiek tiek istorijos. 1997 m. gruodžio 17 d. Jornas Bargeris pirmą kartą panaudojo terminą weblog, omenyje turėdamas prisijungimo prie interneto tinklo procesą „logging the web“. Kiek vėliau, 1999-ųjų balandį, Peteris Merholzas juokaudamas modifikavo terminą weblog – išskyrė du žodžius: we blog (vertimas iš anglų kalbos dabartiniu suvokimu – mes bloginam). Netrukus šis terminas tapo neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalimi – tiek rašančiųjų, tiek ir tų, kurie rytais gerdami kavą knaisiojasi internete ir skaito laisva forma parašytas naujienas ar asmeninius išgyvenimus. Tinklaraščiuose apžvelgiamų temų spektras yra milžiniškas – nuo stiliaus ar maisto gaminimo patarimų iki rimtų politinių ar ekonominių komentarų.

Ten, užsienyje, žmonės jau net ir pinigus uždirba rašydami savo tinklaraščius. O ypač gerbiami mados tinklaraštininkai, kurie vien už prekės vardo paminėjimą gauna solidų užmokestį.

Štai „Dolce & Gabanna“ per kolekcijos pristatymą 2009-aisiais netgi įrengė specialius stalus tinklaraštininkų kompiuteriams!

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Gugle surinkusi žodį blogeris (atleiskit, mieli kalbininkai), viename diskusijų tinklalapyje radau, kad seniausiais Lietuvos blogeriais yra laikomi Jonas Skendelis, Pval, AKS ir Aldas Kirvaitis. Tiesa, kai kurie diskusijos dalyviai mano, kad pirmasis tinklaraščiavimą išmėgino Gobbitas. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad ir Lietuvoje pirmieji pradėjo bloginti vyrai, o ne moterys.

Bene didžiausio tinklaraštininkų susivienijimo blogas.lt svetainėje galima rasti tokią apibrėžtį: „Blogas (tinklaraštis) – yra interneto dienoraštis, kuriame gali dalintis savo mintimis, publikuoti nuotraukas, sulaukti komentarų ir dar daugiau…“

Tas daugiau turbūt yra pinigai, kuriuos galima užsidirbti iš savo pomėgio, nes čia pat pateikiama ir visa schema, kaip savo įrašų skaitytojus paversti reklamos aukomis.

Tiesa, su savo pašnekovais, kuriuos atkasiau tame pačiame tinklalapyje blogas.lt, apie pinigus nekalbėjome – man labiau rūpėjo tai, kodėl brangų savo laisvalaikį jie „prarašo“.

Dėl įvairovės pakamantinėjau vieną vaikiną ir vieną merginą. Mergina sutiko ne tik pasakyti savo vardą ir pavardę, bet ir nusifotografuoti. O štai vaikinas, internete save vadinantis Hashisheriu, išliko paslaptingas iki pabaigos. Užtat nupiešė kelis paveiksliukus savo įrašams iliustruoti. Juos gavusi padariau išvadą, kad vaikinukas yra gana talentingas dailės srityje ir, matyt, šį tą panašaus ir studijuoja.

Reda Krušinskaitė

http://liuliuoti.blogas.lt/

Apie save:

„Čia aš žaidžiu ekshibicionizmą. Kartais į žaidimą įtraukiu savo bičiulius ar aplinką, kuri mane supa. Pasakoju apie savo kasdienybę, kuri, pasirodo Jums kartais yra įdomi. Man jau virš dvidešimt,

tačiau gyvenime esu vėjavaikė, kurios šviesiais plaukais dengtoj galvoj gyvena knygos, draugai,

nesibaigiančios naktys ir baisai sunkūs rytai. Idealiomis dienomis gulti einu vėlai, o rytais kylu jau popiet.

Vienintelė sritis, kurioje esu rimta, yra darbas, kurį myliu ir visada stengiuosi atlikti maksimaliai gerai. Kartais truputį surimtėju studijose, nes mokaus baisiai gudrų ir sunkų dalyką – molekulinę biologiją, o kai užaugsiu, tai būsiu žurnalistė ir vadybininkė.“

– Reda, kodėl rašai blogą, – juk galima savo nuoskaudas beigi džiaugsmus ir į sąsiuvinį langeliais rašyti. Na, jei ranka rašyti tingu, tai į wordą…

– Visų pirma, aš abejoju, kad tebemoku rašyti ranka. Esu susižadėjusi (vestuvėms jaučiuosi pernelyg jauna ir lengvabūdiška) su savo „Dell Inspiron Mini“. Mudu visada kartu – namie, darbe ir paskaitose. Visus tekstus renku tik glostinėdama savo mažiuką. O į wordą aš irgi rašau. Tik šiek tiek rimtesnio turinio rašinius. Kada išleisiu knygą, tai pasikviesiu visus ir vaišinsiu viskiu. Be ledo, žinoma. Rimtesnio turinio rašiniams man reikia daug laiko ir nusiteikimo. Šitai nevisad ateina, tai pradėjau rašyti tinklaraštį, atsirado skaitytojų, jis džiugina mano bičiulius. O man patinka, kai žmonės džiaugiasi, tai ir tinklaraščiauju.

– Pristatydama save tinklaraštyje sakai, kad čia žaidi ekshibicionizmą (tik nesupraskit pažodžiui – mes čia ne apie tuos, kurie iš krūmų iššoka ir savo kelnių turinį demonstruoja). Tad būk miela ir atsakyk: kiek tame blogo (tinklaraščio) rašyme yra žaidimo, o kiek to ekshibicionizmo? Ir ar tau neatrodo, kad šis atvirumas virtualioje erdvėje gali tau pakenkti? (Čia jau turiu omeny tikruosius maniakus, bet nebūtinai ekshibicionistus…)

– Tas ekshibicionizmas ir yra žaidimas. Nesu šiurkščiai atvira, mėtau užuominas, kalbu apie smulkmenas, o tie, kurie su manim kuria mano smulkmenas, gali atsirinkti mūsų bendrus prisiminimus, mūsų potyrius ir jausenas. Tinklaraštyje nėra nė vieno melagingo įrašo, absoliučiai viskas yra tiesa ir po viskuo slypi istorijos, tiesiog jos nėra akivaizdžios, bet jos vis tiek ekshibicionizmas. O žaidimas – jų supratimas. Kartais sulaukiu įdomių laiškų. Labiausiai man patikusį sudarė viena eilutė: „Reda, tu esi arogantiška kalė.“ Dar kažkas tvirtino, kad man reikia psichologo, kad aš ilgiuosi meilės ir kad jie mane kasdien mato ir pažįsta, todėl gali tvirtai pasakyti, kad tinklaraštyje aš save pateikiu visai kitaip, būtent todėl aš esu melagė ir idiotė. Tokius žmones aš paprasčiausiai pasikviečiu kavos ir pasiūlau tą patį pakartojus į akis padėti man tapti geresniu žmogumi. Niekas nesutinka. Tad mano maniakai gyvena internetinėje erdvėje, aš, matyt, esu pasmerkta visą likusį gyvenimą būti psichologinių problemų turinčia melage arogantiška kale. Tiesa, dar man du žmonės buvo parašę, kad aš panaši į Kirsten Dunst.

– Gerai, o nuo ko viskas prasidėjo? Atsibudai vieną rytą ir nusprendei, kad negali nerašyti? Gal kokia meilė įkvėpė?

– Su draugėm jau pradinėje mokykloje rašydavom visokias istorijas į sąsiuvinukus. Gimnazijoje atradom internetą ir rašėm blogą su suolo drauge. Buvome gan protingos, bet paaugliškai piktos, tad ironiškai baksnodavom visokiausius tekstus. Vėliau rašiau tik sau, o tada nusprendžiau, kad tinklaraštis smagu, kad vėl noriu rašyt apie ką nors paprasto, kad šiaip noriu rašyt, o rimtiesiems tekstams, kaip ir sakiau, man reikia nusiteikti. Nors mane vyrai labai džiugina, bet negalėčiau pasakyt, kad jie daro didelę įtaką mano gyvenimui. Tad ne, jokių meilių ar nemeilių.

– Jeigu gatvėje ką tik aptėškė mašina, tai juk nerašysi, kokie visi aplink faini ir kaip gera gyventi Lietuvoje…

– Gal taip ne visada atrodo, bet aš labai pozityvus žmogus. Aptaškė mašina? Na ir? Taigi išdžius, galima persirengti, o Lietuvoje yra labai gera. Nuostabiai graži šalis, idealus gyvenimo ritmas – nėra pernelyg daug miesto įtampos ir judesio, tačiau pakanka miesčioniškumo – gražios parodos, fantastiški teatrai, krūva puikių muzikantų, neįsivaizduojamas skaičius (tokio dydžio valstybei) vasaros festivalių, nuostabi kalba, gal kartais piktoki žmonės, bet bent jau natūralūs, be plastikinių šypsenų, tokie truputį kaimiškai mužikiški, bet man tai labai žavu. Beje, gyvendami mažoje valstybėje, kuri patyrė daug nuoskaudų, esame įpratę taikytis prie aplinkos ir ja domėtis. Kuris vokietis, amerikietis, ar rusas kalba trim kalbom (juk daugelis mūsų kalbam lietuviškai, rusiškai ir angliškai, daug kas papildomai mokam lenkų, vokiečių, prancūzų ar ispanų)? Ir jūs gi žinot, kas yra JAV prezidentas, o ar jie žino, kas mūsų prezidentė?

Grįžtant prie tinklaraščio, įrašuose aš dažniau rami arba laiminga, nes paprastai tokia ir būnu. Jeigu rašau ką nors pikčiau, tai tikriausiai juokauju, ironizuoju arba esu baisiai pavargus.

– Dar sykį pasinaudosiu informacija, kuri viešai prieinama virtualioje erdvėje. „Mokausi baisiai gudrų ir sunkų dalyką – molekulinę biologiją, o kai užaugsiu, tai būsiu žurnalistė ir vadybininkė“, – rašai apie save. Kodėl rinkaisi tiksliuosius mokslus, o ne tą pačią žurnalistiką?

– Labai nemėgau istorijos ir jos nesimokiau, nenorėjau laikyti egzamino. Užtat man puikiai sekėsi chemija ir biologija. Tačiau jau mokykloje nujaučiau, kad rašysiu (redakcijoje pradėjau dirbti būdama vienoliktokė, bet ne todėl, kad trūko pinigų. Tiesą sakant, man tiesiog patinka dirbti), organizuosiu renginius ar vadybininkausiu. Tiesiog manau, kad arba tu gali rašyti, arba tu negali rašyti. Arba tu esi organizuotas žmogus, kuris turi vadovo savybių, arba nesi toks. Niekada netikėjau (ir dabar netikiu), kad studijos (ypač Lietuvoje, kur didžiąją dalį studijų sudaro teorija) man padės geriau rašyti ar suteiks organizuotumo. Stojau ten, kur man įdomu ir kur kasdien sužinau ką nors naujo. Ir aš myliu mokslą – tai mano tikėjimas, mano dievas ir mano magija. Dabar labai populiaru visokios metafizikos ir raganavimai, dar budizmas, o kiti tampa itin krikščioniški… O jūs žinot, kokiu tikslumu transkribuojama DNR? Ir kokiu greičiu? Ir kaip tobulai nauji baltymai susisuka? Man tai atrodo nuostabu.

Ištraukos iš Liu Liuoti tinklaraščio:

Prisijaukinti Vilnių (2011-03-22)

Vakar vėlai vakare važiavau pas Geistautę pildyti bjauraus darbo bioinformatikai, kurios aš nesuprantu, o juk kai planuotai lieki kažkur nakvot, tai reikia prisikrauti krūvas daiktų, o juk mylimiausiems daiktams dar ir reikia įkroviklių, o blakstienoms rytais reikia tušo. O iki Geistautės važiuoti ilgai, tai dar ir knygos reikia.

Knygos aš neskaičiau, nes važiuodama žiūrėjau pro langą ir atsiminiau, kaip paryčiais mindžiau brėkštančias gatves, kaip grįždami vis sustojam priešais Auksines Arkas (gražiau skamba, nei Makdakas, ane?), užsisakinėjam krūvas maisto, aš vis noriu tos jų šlykščios kavos, o taksometras vis sukasi ir sukasi, kaip žiūrėdamos į Užupį geriam pieno ir ledų kokteilius užrūkydamos juos cigaretėm, o aš juk būtinai visad pamirštu akinius nuo saulės ir žemyn lipu prisimerkus. Nulipu ir vėl mindžioju tas pačias gatves, kur netikėtai susikimbi rankom, lyg netyčia. Ar garsiai besijuokiant įvirsti į nuvargusį troleibusą.

Nusėdi suoliukus ir savo alum sulaistai stalus baruose, prakaituotus pečius glaudi prie naktinių sienų ir viskas skendi dūmuose, plepaluose ir gyvenime. Draugystėje ir ašarom drėgnuos žanduos. Tokiam neįprastai dideliam mėlnuly ir rėkime į telefoną brome. Pažnibždom galerijose ir pirštų galiukais ant literatų sienos.

Užverčiu knygą ir žiūriu į Vilnių pro langą. Žiūriu, kaip į brangų draugą, o juk priešais tokį nesėdėsi į knygą įsikniaubus. Žiūriu ir galvoju, kad jis mano, kad aš esu jo.

Naktinėjimai (2010-11-16)

Apsunkusiom kojom grįžtu per naktinį Vilnių, o gaivus rudens oras nuvilia mane guldydamas į lovą ir nepadėdamas man grįžti į genetiką, miegą, darbą ar kūrybą… Guldo mane į lovą neramiai miegoti, šnabžda man iškrypėliškai ryškius sapnus, po kurių aš ryte atsibundu nuvargus ir kurį laiką išsigandusi nesusivokiu, kas vyko iš tiesų, o ką sukūrė mano vaizduotė kartu su senamiesčio naktinėjimais.

O jūs norit, kad aš jums papasakočiau, kuo gyvenu… Aš gyvenu nusivylimais, aš noriu tiek visko, o pradžiai man reikia tiesiog miego ir jėgų, man reikia sutrumpinti savo darbų sąrašą apie kurį aš kalbėt nenoriu, man reikia ant kojų pastatyt tuos, kuriuos myliu ir mamai padovanot kvepalų, nes dar prieš valandą buvo jos gimtadienis, man reikia… Man reikia visko buitiško, logiško ir atsakingo, o jūsų akyse aš juk linksma šviesiaplaukė, be paliovos suokalbiaujanti apie literatūrą ir bohemą, užpilanti viską spirituotais gėrimais ir plevenanti savo trumpom sukniom, apipinanti jus savo vyriškais kvepalais ir nekaltu juoku.

Šiandien aš tiesiog labai pavargau. Labai. Aš noriu miego. Tik tiek. Labanakt.

 

Hashisheris

http://hashisher.blogas.lt/

Apie save:

„Šiuo metu esu studentas, bet niekam nesakau, kur ir ką studijuoju. Viskas labai sudėtinga. Visai kaip filme „Inception“, tik ne taip labai. Blogą rašau jau gerą laiko tarpą ir esu čia prirašęs labai daug visokių dalykų, dėl kai kurių iš jų dabar jaučiuosi labai nejaukiai ir naktimis blaškausi, negaliu užmigti, nes bijau, kad pro langą įlips tolerancijos inspekcija ir uždarys mane į kalėjimą. Mano ateities perspektyvos man pačiam yra terra incognita, todėl, būdamas lakios fantazijos, dažnai prisigalvoju visokių nesąmonių, kaip man viskas baigsis. Tikėkimės, kad nors viena iš nesąmonių išsipildys. Nelabai seniai sužinojau, kad žmonės paskaitę mano blogą galvoja, cituoju: „Na jau ką, jau ką, aš gal ir egoistas, bet tik jau ne kaip Hashisheris.“

– Sutikai bendrauti, bet nenori atskleisti savo tapatybės. Kodėl? Bijai, kad tėvai neimtų skaityti ir visokių įdomių dalykėlių apie tave nesužinotų?

– Ne, mano tėvai žiūri Šerloką Holmsą ir skaito visus detektyvus, kuriuos tik randa, nuo jų nenuslėpčiau net to, kad mano rašiklio kapsulė baigėsi. Jie ir taip viską apie mane žino. Labiau bijau dėl savo grupioko, kurį pavadinau bepročiu kažkuriame įraše. Be to, niekam ne paslaptis, kad dauguma žmonių skaito mano blogą tik dėl retų užuominų apie tai, kas tas Hashisheris.

– Kiek suprantu, rašai jau senokai ir nesi šios srities naujokas. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Kaip ir daugeliui kitų, viskas prasidėjo nuo to, kad buvau paauglys, ir man atrodė, kad viskas, ką pasakau, yra labai svarbu ir turi išliekamąją vertę. Norėjau, kad visa Lietuva sužinotų, kaip aš pamečiau raktus ar kad radau mišrainėje vorą. Be to, turėjau nesveiką norą su visais ginčytis ir visiems kišti savo nuomonę. Blogas buvo tam tobula vieta.

– O bent jau tavo chebra žino apie šį tavo pomėgį – toleruoja, skatina ar šaiposi?

– Žino, nes aš nesiliauju apie jį kalbėjęs ir citavęs ištraukų iš savo straipsnių. O ar šaiposi, tai nežinau. Bet savo pačių labui geriau jau nesišaipytų.

– O savo širdies damai pasisakytum, jei tokią turėtum? Tik tokiu atveju negalėtum atvirai pasakoti, su kuo ir kaip praleidai praėjusį vakarą…

– Nežinau, tikriausiai pasakyčiau. Sakyčiau: „Aš labai tave myliu ir labai tavimi pasitikiu, todėl noriu, kad žinotum, jog tai aš esu tas paslaptingas Hashisheris!“ O tada ji sakytų: „Tu?? Hashisheris?? Varge, aš nenoriu draugauti su tokiu, kuris valgo skruzdėlių nuodus!“ Žinai, vis dėlto gal ir nesakyčiau. Vienaip ar kitaip, tai netrukdytų man rašyti apie tai, su kuo praleidau praėjusį vakarą. Juk bet kada galėčiau pasakyti, kad straipsnyje melavau.

– Jeigu rašai blogą, vadinasi, nori būti skaitomas. Kitu atveju juk rašytum dienoraštį ir slėptum lyg paauglė mergaitė po pagalve… Arba dar kur nors giliau, nes tai ne itin vyriškas užsiėmimas… O gal pasvajoji globaliau – kada nors imsi rašyt knygas?

– Tiesą pasakius, tai visus tuos straipsnius, kuriuos parašau bloge, aš vėliau atsispausdinu ir paslepiu po pagalve, nes visada maniau, kad tikras vyras ten turi susikrauti visą savo asmeninį gyvenimą. O apie knygos rašymą aš tikrai nesvajoju dėl dviejų dalykų. Pirma, 20 metų pacanų rašytų knygų niekas neskaito, mano įsitikinimu. O jeigu skaito, tai tuo blogiau jiems. Antra, jeigu jau svajoju, tai svajoju iki galo – kad sugrįžta aštuntas dešimtmetis, o mano vardas Robertas Plantas arba Jimmy Page’as arba dar koks nors labai kietas.

– Ar bloge rašai gryną tiesą, nepagražindamas kaip tas legendinis baronas Miunhauzenas?

– Rašau absoliučiai vien tik tiesą ir nieko daugiau. Kitokiu atveju man nereikėtų taip dramatiškai slėpti savo tapatybės.

– Nuo ko priklauso naujo įrašo atsiradimas – nuo tavo užimtumo, oro sąlygų, nuotaikos? Pavyzdžiui, vieną iš naujausių tavo įrašų inspiravo nekaip kvepiančios bobutės, kurių pilna viešajame sostinės transporte… Ar per drąsu teigti, kad neigiami dalykai įkvepia rašyti labiau nei teigiami?

– Jį inspiravo ne bobutės, kurios asmeniškai man yra visai nieko, ir tuo labiau ne jų kvapas, kuris yra visais atžvilgiais toleruotinas. Tiesiog užkniso laikyti egzaminus ir buvau labai piktas, kad vis dėl to TURIU juos laikyti. Tai šitas straipsnis buvo iš neapykantos edukacinei sistemai. Kartais rašau, nes neturiu ką veikti, kartais dėl to, kad nenoriu ką nors veikti, kartais pagalvoju, kad apie kokį nors dalyką pasaulis tiesiog turi sužinot, nes jis toks klaikiai nepakartojamas, kad būtų žalinga nutylėti. Nemanau, kad dažniau rašau apie neigiamus dalykus, man tiesiog atrodo, kad visokie man nutinkantys įvykiai yra labai įdomūs. Dar, be to, dažnai įkvepia noras visiems paaiškinti, o kadangi realybėje nelabai kas klauso, tai tenka bloge. Arba kambariokas mokosi ir tada aš turiu elgtis labai tyliai, nes kitaip jis baisiai pyksta. Vienu žodžiu, nežinau, kas mane įkvepia, turbūt aš pats.

– Kiek įrašų parašai vidutiniškai per mėnesį?

– Nuo dviejų iki penkių. Viskas priklauso nuo to, kaip labai pavyksta tą mėnesį save įkvėpti.

– Ar tau rūpi, kaip tavo įrašus įvertins skaitytojai. Ar stengiesi dėl jų, ne tik dėl savęs? Komentarus tai skaitai ir netgi pats pakomentuoji…

– Šiaip, kai parašau straipsnį, visada sakau, kad man nerūpi, kaip jį įvertins, nes aš ir pats žinau, koks jis geras. Bet jei nesulaukiu nors 10 pliusų per pusę dienos, pasidarau labai irzlus ir nebematau prasmės gyventi. Tada pradedu komentuoti kitų straipsnius. Tai savotiškas pagalbos šauksmas. 

Ištraukos iš Hashisherio tinklaraščio:

Išsižiok ir užsičiaupk (2011-01-22)

Sena kaip pasaulis istorija apie labai vienišą Hashisherį

Kartą dideliam vieno kambario butely, kažkur Baltupių mikrorajono tamsiausiam užkabory, visatos subinėj užkištam daugiabuty, gyveno Hashisheris ir geriausias jo draugas. Hashisheris buvo aukštas blondinas, toks personažas, kuris dažniausiai atlieka kilmingojo riterio vaidmenį, paveldi karalystes ir gelbsti princeses. O jo draugas buvo gal labiau Sanča Pansa nei Kvazimodas, bet šiaip sunku pasakyti, kuris iš jų.

Šaunusis riteris Hashisheris kasdien eidavo Velnio Užanti kautis su devyngalviais slibinais, basiliskais ir kitokiom bjaurybėm, o sanča pansa / kvazimodas pasilikdavo namie.

Nuo 7 am iki 11 pm Hashas narsiai kapodavo galvas ir galūnes, pasitelkęs visas savo protines pajėgas bandydavo išlaisvinti pačias įvairiausias princeses nuo koščiejų nemirtingųjų, prastų sugyventinių ar užsispyrusių tėvų. Princesės dažniausiai būdavo labai nedėkingos ir didelės pasipūtėlės. Jos visai nevertino Hasho triūso, o greičiau laikė jį savaime suprantamu, mat manė, jog yra tokio vargo vertos. Hashisheris irgi iš pradžių taip manė, bet kuo toliau, tuo dažniau jį apnikdavo abejonės. Tokiais atvejais jis guosdavosi tuo, kad kapoti galvas bent jau smagu.

Grįžtant namo po tokio alinančio triūso ramindavo tik mintis, kad jo laukia prijuoste apsijuosęs Kvazimodas su garuojančia vakariene ir meiliu žodeliu prieš miegą. Tačiau Kvazimodas turėdavo visai kitokių vizijų, labiau atitinkančių realybę.

Jis, pavyzdžiui galvodavo, kad nėra čia ko vaidinti gyvenimo didžiausią auką, jei pats ir pasirinkai tokiu būti. Mat išeidami dirbti į Velnio Užantį visi žino į kokią peklą lenda. O visų antra ir svarbiausia, jis niekada gyvenime, už jokius pinigus neketino būti kieno nors namų šeimininkė, nes, nors kartais Kilmingasis Hasisheris, regis, pamiršdavo, bet namų ruoša yra žeminantis ir nešvarus reikalas.

Taip tęsėsi gerą pusmetį, ar keletą mėnesių, kol Hashisheriui nuo pusfabrikačių pairo nervai. Tada jis trenkė kumščiu į stalą ir pareikalavo padorios vakarienės. Sanča Pansa su tuo nesitaikstė, treptelėjo koja ir parodė pirštą. Hashisheris tik išraudo, pasipūtė ir parodė į duris. Kvazimodas užrietė nosį, susipakavo ir dingo. Taip Hashas Nelaimingasis liko vienas.

Iš pradžių jis tuo labai džiaugės ir vienas piktai sau vardijo gyvenimo be Sančos Pansos privalumus.

Tačiau nereikia pamiršti vieno dalyko – Hashisheris buvo didžiai nesugyvenamas žmogus, o Kvazimodas – vienintelis, kuris buvo dar labiau nesugyvenamas ir todėl jie taip puikiai sutarė. Dabar, kai nebeliko prie ko kabinėtis ir kam nurodinėti, Hashas pajuto, jog artinasi metas, kai JAM PAČIAM reiks atlikti VISUS TUOS DARBUS.

Nuo tokios siaubingos minties jam staigiai pakilo kraujospūdis ir nemeluosim sakydami, jog jis tikrų tikriausiai apalpo. Bet, laimei, atsipeikėjęs rado puikų sprendimą. Mat kai atsimerkė ir apsidairė, jis pamatė, kad jam iš dešinės guli kažkoks atlėpausis riebaluotais plaukais. Labai apsidžiaugė, nes tokia kaliausė – puikus naujas pastumdėlis. Jis iš karto tėškė bent penketą nurodymų, bet naujokas nesijudino. Hashas išsakė dar keliasdešimt. Tam regis buvo nė motais. Kas per ožys! Kodėl jis manim nesirūpina?! Ponaitis Hash niršo, trypė kojom, rėkė, keikės, bet niekas nepadėjo. Tiesą sakant, naujas gyventojas ir pats nelikdavo skoloj ir į gražius žodelius atsakydavo dar gražesniais. Taip tęsės kokį pusvalandį, kol atskrido fėja krikštamotė ir nurodė liautis keikusis priešais veidrodį.

Tuomet Hashisheris suprato, kad net didžiausias egocentrikas niekaip neišsivers be draugų.

Skiriu savo pabaisai draugui, išvažiavusiam atostogų anksčiau už mane.

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

Iliustracijos: Linos Kasparaitytės ir Hashisherio

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 84

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top