Drifters / Love Is The Devil
2013-05-21
Zoo Music
Dirty Beaches – dar vienas naujosios nepriklausomos (angl. – independent) Kanados muzikos scenos perlas. Bet ne tiems, kurių ausys pripratusios prie švaraus, nušlifuoto garso, ilgesingų melodijų… Nors ilgesio Dirty Beaches muzikoje labai daug. Galima pasakyti, kad ji visa iš jo pagaminta. Tačiau tai giluminis ilgesys, kuriamas ne paprasčiausiu harmoniniu keliu, o nuojautomis, keistais potėpiais. Panašiai taip, kaip ilgesingas net ir linksmiausias bliuzas ar švelnūs net ir kraupiausi Davido Lyncho filmai. Dirty Beaches – Taivane gimusio Alexo Zhang-Hungtai sceninis vardas. „Drifters / Love Is The Devil“ – penktasis jo albumas. Ir pirmasis dvigubas. Kokia tai muzika? Muzikos kritikai ją įvardija kaip no wave, noise pop, experimental. Bet kaip įprasta, tai menkai ką pasako. Man išgirdus Dirty Beaches kažkodėl visada į galvą šauna terminas „industrial“ ir prisimenu legendinius šveicarus „Young Gods“. Gal tai tiesiog nuotaikos asociacija. Lygiai taip prisimenu D.Lyncho muzikinius bandymus, ypač su „Danger Mouse“ ir šviesaus atminimo „Sparklehorse“ iš puikaus albumo „Dark Night of the Soul“. Taip pat nuostabų Gonjasufi albumą „A Sufi and a Killer“… Kas dar? Minimalizmas. Lyg Terry Riley būtų apsėdęs Bobas iš „Tvin Pykso“. Atskira tema – šio albumo suvedimas, garso apdirbimas. Rezultatas – neįmanoma atitraukti ausų. Net ir nuo antros albumo dalies, kurioje – vien instrumentiniai kūriniai.
79/100
Kveikur
XL Recordings
2013-06-13
Na, ką čia ir bepasakysi. Septintas studijinis „Sigur Rós“ albumas. Jei bandysiu kritikuoti, užsitrauksiu draugų nemalonę. Juk kas antras labiau išprusęs žmogus privalo manyti, kad „Sigur Rós“ yra labai gerai. Aš patenku tarp tų mažiau išprususių, kurie aklai nesižavi viskuo, kas iš Islandijos (ten tikrai yra puikių grupių!), neaikčioja nuo svajingo Jónsi vokalo, kuris primena jauno Paulo Simono ir Billy Corgano balsų sukryžminimo vaisių. Nepaisant to, kad „Sigur Rós“ yra tikrai neeilinė grupė, o Jónsi – ypač talentingas kūrėjas. Tačiau nemėgstu, kai einama lengviausiu keliu, kai užsižaidžiama melancholiškomis, plačiomis melodijomis, reverb efektais, kurie veikia bet kurį gyvą žmogų. Juk žmogus taip sukurtas. Jei girdi tolimą svajingą garsą, šis garsas jam primena ką nors negrįžtamai prarandamo kiekvieną jo sumauto gyvenimo akimirką. „Sigur Rós“ yra šių svajingų garsų specialistai. Visa, kas lėta, ištęsta (kaip Šarūno Barto filmuose) daugeliui automatiškai rodosi intelektualu. Dabar apie patį albumą „Kveikur“. Gerbėjams jis patiks. Abejingiems patiks, nors galbūt ne visas. Nieko radikaliai naujo jame nėra, „Sigur Rós“ neina stebinimo keliu. Ir tai gerai. Galbūt grupė šiek tiek muzikaliai agresyvesnė, drąsesnė. Ir tai gerai. Dar labai gerai, kad jie vis dar dainuoja islandiškai. Iš islandų šito labai reikia pasimokyti talentingiems lietuvių kūrėjams, kurių nė vienas be pašaipos ar erzulio negali atsakyti į klausimą: „Kodėl angliškai?“
69/100
13
Vertigo, Universal
2013-06-10
Niekada nesakyk, kad jie mirė! „Never Say Die!“ – būtent taip vadinasi paskutinis studijinis „Black Sabbath“ (toliau – BS) albumas su Ozzy Osbourne’u, išleistas dar 1978 m. Galima sakyti, tada baigėsi viena šlovinga BS istorija ir prasidėjo kita. Kur kas mažiau šlovinga. Nors kai kurie „metalurgai“ su manimi nesutiks, mano galva didžioji dauguma albumų, išleistų vėliau be Ozzy, buvo šlamštas. Pastarasis toks pasirodė 1995 m. ir vadinosi „Forbidden“. Ir štai, o šėtone, BS grįžta! Kartu su Ozzy, kartu su Tony Iommi, Geezeriu Butleriu. Prie būgnų atsisėdo Bradas Wilkas iš „Rage Against The Machine“. Sutikite, dauguma tokių „senukų“ sugrįžimų būna komiški, apgailėtini ar bent jau nykiai nostalgiški troškimai dar kartą prisiminti laikus, kai vartota ir šėlta, arba užsidirbti pinigų, kurių ėmė trūkti. Šis sugrįžimas yra visai kitoks. Tai vienas TŲ sugrįžimų. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad Ozzy… Na, jau kas kas, bet Ozzy… Tas vos ant kojų pastovintis klounas, juokingai liūdnai atrodęs koncerte Vilniuje prieš keletą metų… O štai jums ir prašom. Vienas stipriausių BS albumų apskritai. Trumpiausia daina „Zeitgeist“ (4 minutės 38 sekundės) yra tiesiog epinis albumo centras. Jei kas būtų pasakęs, kad BS sukurs ką nors panašaus, būčiau nusijuokęs į veidą. Visi kiti kūriniai (kaip įprasta grupei) trunka apie 7–8 minutes. Albumas tiesiog garuoja, tokia jėga, tokia galia! Ir tokia seniai pamiršta… Tokio roko taip dabar nebegroja niekas kitas.
86/100
Tomorrow’s Harvest
Warp
2013 06 05
Elektroninės muzikos gerbėjams šios grupės pristatyti nereikia. Tai tie patys „Boards of Canada“ (toliau BoC), sukrėtę muzikos pasaulį su legendiniu, vienu geriausių elektroninės muzikos albumų „Music Has the Right to Children“ (1998 m.). Net ir dabar, elektroninės muzikos technologijoms gerokai pažengus į priekį, šis albumas skamba taip, lyg būtų sukurtas ne šios Žemės laiko dimensijoje. Vėliau buvo įstabusis „Geogaddi“ (2002 m.). Tada keletas EP ir 2006 m. stojo tyla. Ir štai, broliai iš Škotijos, Michaelas Sandisonas bei Marcusas Eoinas, kadaise perkėlę elektroniką iš Žemės į kosmosą, padarę įtaką tokiems genijams, tokiems kaip „Burial“, iššovė vėl. Gerbėjai nekantravo, laukė. Man buvo nuoširdžiai smalsu, tad kurį laiką skaitinėjau gerbėjų atsiliepimus apie „Tomorrow’s Harvest“. Iš esmės jie pasidalijo į dvi stovyklas, ir ši dichotomija gerai nusako patį albumą. Pirmoji stovykla sako: „Broliai nebepasitiki savimi. Jie išleido albumą tik dėl to, kad visi laukė, o ne dėl to, jog turėjo, ką pasakyti. Jie desperatiškai bando išlaikyti savo firminį skambesį, bet be jo albume daugiau nėra nieko. Nėra žingsnio į priekį, nėra naujos muzikos.“ Antroji stovykla, kuriai save priskirčiau ir aš, teigia: „Na ir kas, kad BoC nesistengia nutolti nuo savo pačių užduoto tono, atsikratyti savo pačių įtakos? Viską ši grupė jau pasakė, jiems nebereikia išrasti garso, užtenka meistriškai juo žaisti, mėgautis.“ O mėgautis, dievaži, yra kuo.
81/100
Field of Reeds
Infectious Music
2013-06-10
Radikalus muzikinis posūkis. Jau ko ko, bet šito iš naujajam britiškam art-rock atstovaujančio jaunimėlio „These New Puritans“ (toliau TNP) tikrai nebuvo galima tikėtis. Ar tai tie patys TNP, kalbėję apie „Wu-Tang Clan“, „Aphex Twin“ įtakas pirmajam albumui „Beat Pyramid“? Tikrai ne. Pirmasis albumas buvo arčiau angliškojo, ypač londonietiškojo indie-rock, atmetus tai, kad jame buvo beveik nedainuojama, o vien kalbama ir šūkaujama. Na gerai, netradicinio, eksperimentinio indie-rock. Antrame albume netikėtai atsiranda fagotas… Paaiškėja, kad TNP lyderis Jackas Barnettas rašo muziką klasikiniams instrumentams. Albumas buvo pakrikštytas taip: „Šokių aikštelė susitinka Steve’ą Reichą.“ Muzikoje atsiranda kažko gentinio (angl. – tribal), bet aštrumas ir agresyvumas niekur nedingsta. O štai dabar… Dabar tai jau neoklasicistinis ansamblis! Na, gerai, ne visai. Bet ta S.Reicho klasikinių instrumentų pusė paėmė viršų. Nebeliko jokio aštrumo ir agresyvumo, jokių kietų ritmų. „Field of Reeds“ norisi vadinti radikaliu eksperimentu. Pabandymas pažaisti šiuolaikinės akademinės muzikos lauke, o gal J.Barnetto noras kur nors nuošaliau nuo TNP padėti savo rašomą muziką? Bet kokiu atveju albumas pavyko labai konceptualus, sudėtingas, sunkiai su kuo nors palyginimas, tačiau galiausiai gražus. Spėju, kad nuo TNP nusisuks dalis gerbėjų. Tikėkimės, kad grupei tai nelabai rūpi. Neturėtų rūpėti.
79/100