„LAPĖS GAUDYMAS. ESEISTINĖS UŽSKLANDĖLĖS“
Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.
Labai tikslus tas naujos poeto D.Kajoko esiukų knygos pavadinimas – „Lapės gaudymas“. Atrodytų, beprasmiškas užsiėmimas, bergždžias, o iš tikrųjų – vienintelis tikras: bandyti užfiksuoti prasmę, pagauti akimirką, blykstelinčią liepsna it ta ruda lapė tarp medžių.
Tai jau ketvirtoji D.Kajoko esė knyga, bet pati neįprasčiausia. Ne veltui šitos esė vadinamos esiukais. Tiesa, pavadinimų jiems galima sugalvoti daug: tai ir pokalbiai, ir dienoraščių paraštės, ir miniatiūros, filosofiniai pasvarstymai, paradoksai. Knygą pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“, o pagrindą sudaro „Paguodos atvirlaiškiai sau“.
Kaip skaityti „Lapės gaudymą“, pasiūlymą galima rasti pačioje knygoje – žaidžiant: „Knygas skaityti patartina vaikiškai žaidžiant. Neįtempiant smegenų raukšlelių, nervingai neglamžant sąmonės pamušalėlių. Net pačias „rimčiausias“ (ir kabutėse, ir be). Nes tai, kas jose rašoma, niekad nebus taip rimta, kaip pats mūsų gebėjimas žaisti.“
O geriausia skaityti – neskubant, po truputį, pasikonsultuojant su savo vidiniu „aš“ ir lavinant literatūrinę klausą. Pats poetas vadina knygoje surinktus gabaliukus užsklandėlėmis. Dar juos galima pavadinti tam tikromis mąstymo, kūrybos gairėmis, užuominomis. Ir t. t. Tegul kiekvienas pasirenka, kas jam artimiau. O perskaityti šią knygą tikriausiai būtina: kur daugiau rasi taip paprastai ir aiškiai kalbant apie esminius dalykus.
Tik nelaikykit šių žodžių instrukcijomis, patarimais ar pamokymais. Nepamirškite – tai tik lapė. Gudrumo, žaismės, gundymo simbolis.
„JERUZALE, JEIGU TAVE UŽMIRŠČIAU“
Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius, „Baltos lankos“, 2013 m.
Kai sužinai, kad lietuviškai bus galima perskaityti dar vieną literatūros šedevrą, apima nesumeluotas džiaugsmas. O jeigu tai – mėgstamo autoriaus kūrinys ir puikios vertėjos darbas… Šiais laikais toks derinys pasitaiko vis rečiau. Tad siūlau naudotis proga, nepraleisti jos, griebti ją už jos atlėpusių ausų.
Romaną „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ sudaro du lygia greta plėtojami pasakojimai. „Laukinės palmės“ – tai tragiška meilužių Hario Vilberno ir Šarlotės Ritenmejer, viską paaukojusių dėl meilės, istorija, o „Tėtušis“ – herojiški ir kartu komiški katorgininko ir bevardės nėščios moters nuotykiai per didįjį1927 m. Misisipės potvynį. Pagrindinė romano tema ir yra nelaisvė tiesiogine prasme ir metaforiškai, jo herojai – civilizacijos, visuomenės įstatymų, prigimties, gamtos stichijų, meilės idealo, sąžinės ir kaltės jausmo belaisviai.
Tokia oficiali versija. Šiaip romanas, parašytas 1939-aisiais, dar žinomas pavadinimu „Laukinės palmės“ („The Wild Palms“). Taip jis buvo išverstas į ispanų kalbą Jorge Luiso Borgeso ir turėjo didelę įtaką daugumai to meto Lotynų Amerikos rašytojų.
Kuo dar gera ši knyga? Ilgais, sudėtingais sakiniais, žmonių likimais, ypatinga, folkneriška, pietietiška atmosfera – tarsi būtų tvanku, artėtų audra, imtų kilti vėjas, o tave, vaikštantį po didelius, tuščius namus, kamuotų nerimas. Labai jau čia poetiškai paaiškinau, bet kitaip neišeina.
Tebūnie tai kad ir vienintelė rimta knyga, kurią perskaitysite per vasarą, – ji to verta.
„SAKINIAI. MENKOJI ESEISTIKA 2010-2012“
Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.
Kas gaudo lapę, o kas poezijos heroiną keičia metadonu. „Šie sakiniai keičia eilėraščius, kaip narkomanui euforijos nesukeliantis metadonas heroiną. Ir vis dėlto nemigos naktį, apžvelgdamas šiuolaikines savo sąmonės būsenas, patiriu šiokią tokią poetinę haliucinaciją, regiu esąs nuodėgulis. T. y. gulintis, t. y. nuodingas. Net sau. Ir tik nerimtas šių sakinių dūmelis kuria šiokią tokią euforišką vertikalės iliuziją.“ Tokia, pasak autoriaus, šios knygos priežastis.
Turbūt taip šiemet sutapo, kad poetai patraukė „rinkti akmenukų“ – į smulkiąją eseistiką. A.Marčėno knyga kitokia nei Donaldo Kajoko. Labai įvairialypė – linksminanti, priverčianti susimąstyti, atvira, koketuojanti, liežuvaujanti, besirausianti skalbiniuose, spoksanti dangun knyga. Tikrai sunervins kokį dvasingą asmenį. Nekorektiškumas (šį žodį čia vartoju teigiama prasme), atvirumas, laisvė svarstyti, humoras, ironija ir saviironija – viso to čia su kaupu.
Iš pradžių atrodo, tarsi popieriuje skaitytum per trejus metus sukauptus poeto feisbuko postus. Bet tik iš pradžių. Vėliau per visą tą paviršinę linksmybę bei margumą išryškėja melancholija, atidumas giluminiams dalykams ir tikslios įžvalgos.
O skaitantiems derėtų nepamiršti, kad autorius tyčia, pabrėžtinai subjektyvus. Nepratę mes prie tokių skaitymų, kai autorius atvirai viską rėžia savo vardu. O kodėl? „Galų gale, kaip ir visi tokio pobūdžio tekstai, šie sakiniai neigiamai byloja ne apie aprašytus asmenis, o tik apie jų autorių, šiuo atveju – mane.“
Viena iš tų po truputį skaitomų knygų, padedanti kitu kampu pamatyti kultūros pasaulį, žinomas asmenybes, o pirmiausia – patį autorių.
„SNUFF“
Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. Kaunas, „Kitos knygos“, 2013 m.
„Smegenų plauti niekam nereikia – civilizuoto žmogaus smegenys visada švarios kaip teatro unitazas“, – sako mums didysis smegenų plovimo žinovas V.Pelevinas. Ir išverčia į tuos mūsų smegenis dar vieną aitrų, deginantį, kandų, nuodingą savo viralą – romaną „Snuff“.
Būsimajame pasaulyje, pasak autoriaus, dominuos dvi civilizacijos: ore virš žemės paviršiaus kybančiame ofšoryje įsikūrusi aukštutinė žmonijos elito civilizacija, vadinama Bizantiumu arba Big Bizu, ir prastuomenei paliktas žemutinis orkų pasaulis, vadinamas Urkaina. Skurde ir korupcijoje paskendusių Urkainos gyventojų nuomone manipuliuoja snafai – Big Bizo diskursmongerių surežisuoti šiurpūs vaizdai, rodomi per vietos televiziją.
Pasibjaurėtinos manipuliacijos piktina net ir aukštuomenės užgaidoms tenkinti sukurtą sekso lėlę Kają – tobuliausią, brangiausią, idealių kūno formų biosintetinę robotę, kurios jausmų skalė ir intelekto lygis programuojamas pagal savininko norus. Į tokį orvelišką pasaulį, kurio dievas Manitu įsikūnijęs ir piniguose, ir kompiuterių ekranuose, patenka įsimylėjusių herojų porelė, atsidūrusi ten ne laiku ir ne vietoje…
Įspūdinga knyga – savo išradingumu ir kalbos virtuoziškumu. Literatūrinė šio teksto vertė nedidelė, bet sociologinė, futurologinė ir t. t. – tikrai nemenka. V.Peleviną jau seniai reiktų laikyti ne rašytoju, o sociologu-futurologu. Nes siužetai tik pridengia jo hipotezes.
Jei tai jūsų pirmoji V.Pelevino knyga – geriau atidėkite ją į šalį ir pradėkite nuo „Čiapajevas ir Pustota“. Nes kitaip liksite daug ko nesupratę ir pritrėkšti.