Recenzavo: Goda Dapšytė
Nuotraukos: Mikko Waltari, Martyno Aleksos ir „No Theatre“ archyvo
„NO AWARDS“
ŽIŪRĖKITE ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
„No Theatre“ sezoną pradėjo atsiimdami apdovanojimus, t. y. sau patiems netikėtai gimusio (ne)spektaklio „No Awards“ premjera. Nuo pirmų akimirkų įtraukiantis šou – tai neegzistuojančių apdovanojimų įteikimo ceremonija, per kurią jaunieji „No Theatre“ aktoriai skelia itin nuoširdžias ir atviras padėkos kalbas.
„No Awards“ žaviai žongliruojama efektais (pvz., benzininiu pjūklu), triukais (o kaip kitaip pavadinti Ainio Storpirščio nusileidimą iš lubų tiesiai publikai ant galvos), atvirumo akimirkomis (pasisakymai apie dabartinį pasaulį bei gyvenimą jame) ir kultūrinėmis klišėmis (nuorodų į šiuolaikinių aktualijų kontekstą gausa). Kaip ir pridera bet kurių apdovanojimų ceremonijai, kalbas čia keičia muzikiniai ir šokio numeriai, kurių žanrai įvairuoja nuo klasikinio baleto iki saldžių muzikinių klipų parodijų. Ko vertas vien Dovydo Stončiaus gindsburgiškai ar tomwaitsiškai skaitomas „I Will Survive“ tekstas arba Emilijos Latėnaitės gebėjimas nekvėpuoti po vandeniu lygiai tiek, kiek skamba Lietuvos himnas.
Tiesa, tenka pripažinti, kad „No Awards“ dramaturgija vietomis šiek tiek šlubuoja: net improvizuotos aktoriaus mintys scenoje savaime tampa dramaturgija, tad ima reikalauti vystymo ir kontrastų, kuriuos kai kurie „apdovanotieji“ kartkartėmis pamiršta. Dalis kalbų nestokoja ir gana tiesmukos didaktikos. Tačiau tai trūkumai, kuriuos „No Theatre“ spektakliuose neretai ištaiso laikas.
„No Awards“ – tai kūrybiškumo ir jaunatviškos energijos fiesta su asmeniškos socialinės kritikos elementais.
Rekomenduojama. Tiesiog.
Nerekomenduojama tiems, kam teatras – tik aukštojo meno šventovė.
ŽIŪRĖKITE SPALIO 17, 23 D.
VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje)
Išbandymas publikai – taip trumpai būtų galima apibūdinti spektaklį, kuriuo Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradėjo savo 25-ąjį sezoną. Kviestinis režisierius iš Rusijos Konstantinas Bogomolovas interpretuodamas klasikines Euripido tragedijas lietuvių aktoriams ir žiūrovams siūlo naują ir kiek neįprastą (ne)teatro formą. Čia dominuoja iki begalybės nusitęsiančios pauzės (spektaklis suteikia retą progą patirti laiko reliatyvumą) ir šaltos, negyvos intonacijos. Tad gyviausiu šio spektaklio veikėju tampa visa valdantis, komentuojantis ir retkarčiais pašmaikštauti bandantis ekranas (kažkodėl kalbantis dviem kalbomis).
Interpretuodamas graikų tragiko tekstus, režisierius išskiria vien tėvų ir vaikų (pasi)aukojimo liniją. Šaltakraujai tėvai (Valda Bičkutė, Arūnas Sakalauskas) vis aukoja savo bejausmes atžalas (Elžbieta Latėnaitė, Mantas Vaitiekūnas), o šios išdidžiai pasitinka mirtį. Nejaukioje eilinio daugiabučio svetainėje (scenografė – Larisa Lomakina) režisieriaus išoperuoja pačią tragedijos esmę ir su patyrusio mediko šaltumu palieka ją nagrinėti pačiai publikai. Nors šis mūsų scenai neįprastas sumanymas tikrai įdomus ir vertas dėmesio, sunku būtų teigti, kad eksperimentas pavyko. Spektaklį turiniu (savo apmąstymais ir menamais potyriais) turėtų užpildyti pati publika, tačiau spektaklio kūrėjai žiūrovų kūrybai nesukuria pagrindo. Vien laike ir erdvėje apribota situacija kartu su esančiais scenoje nėra savaime pakankama sąlyga bendrauti, kaip ir pavieniai teiginiai nesuteikia pakankamo pagrindo apmąstymams. Tad tuščia tyla ir minimalizuotas pasakojimas sudaro vakuumą, kuriame veikiau susikuria nuobodžiaujančios publikos šurmulys nei tragedinis pramatymas.
Rekomenduojama norintiems išbandyti savo kaip žiūrovo kantrybę.
Nerekomenduojama nemėgstantiems eksperimentų.
„MŪSŲ KLASĖ“
ŽIŪRĖKITE SPALIO 17, 31 D.
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
1941 m. Jedvabno kaimelyje, Lenkijoje, kaimynai daržinėje sudegino pusantro tūkstančio žydų – būtent šio istorinio įvykio pagrindu buvo sukurta istorinį epą primenanti Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“, kurios premjera Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo naująjį sezoną.
Holokaustas – sunki ir pavojinga tema (egzistuoja pernelyg daug nerašytų taisyklių, kaip reikia ir kaip negalima apie jį kalbėti). Tačiau „Mūsų klasės“ režisierei Yanai Ross, regis, svarbiausia ne istorija ir jos traumos, o žmogus jose. Būtent koncentruodamasi į mažas, lokalias situacijas režisierė pakyla iki šio kūrinio globalumo. Juk šiandien gyvenantiems baisiausia ne faktai ir statistika, o tas žmogaus prigimtyje slypintis ir baisiais nusikaltimais vis pratrūkstantis žiaurumas, ta pragariška grimasa, kuria vis persikreipia ne svetimo, o artimo, šiuo atveju bendraklasio, veidas (nuostabu, tačiau tos grimasos tokios pat Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Ruandoje, Turkijoje, Kambodžoje ar kitur). Režisierė kartu su gausia bei išradinga kūrybine grupe (spektaklis kupinas įdomių bei netikėtų garso ir vaizdo efektų, puikios vaidybos), interpretuodama sudėtingą ir daugiau nei pusę amžiaus trunkančią „Mūsų klasės“ istoriją, renkasi statyti ne paminklą holokausto aukoms, o per šios skaudžios istorijos prizmę pažvelgti į žmogaus prigimtį. Scenoje tai stipriau, tai silpniau užsikuriantis teatrališkas šėlsmas labiau primena Balio Sruogos „Dievų mišką“ nei „Anos Frank dienoraštį“. „Mūsų klasėje“ šiuolaikinėmis priemonėmis ir nuorodomis dabar gyvenančių kalba pasakojama apie tai, ką vis dar sunku ir nežinia, ar iki galo galima suprasti. Kitaip tariant, šis spektaklis nekuria emocijų upės, o skatina sąmoningą suvokimą, jis siūlo ne įsijausti, bet mąstyti, nepateikia atsakymų, bet verčia kelti klausimus, – tai ir yra didžiausia jo vertybė.
Rekomenduojama neabejingiems savo istorijai ir norintiems pažiūrėti gerą, rimtą spektaklį.
Nerekomenduojama besitikintiems malonios teatro terapijos su pagraudenimais.