Nuotraukos: Simonos Žemaitytės
Aistė Ramūnaitė Lietuvą paliko prieš trylika metų. Per tiek laiko ji prisijaukino Londoną, o dabar šneka apie būdus prisijaukinti Lietuvą. Londonas jai – laisvė ir namai. Lietuva – vieta, su kuria laikas pasidalyti tuo, kas sukaupta.
Apie lino raižinius ir aukštakulnius
Su Aiste susitikome lietingą popietę Rytų Londono Grafikų centre. Menininkų dirbtuvės kvepėjo dažais, tarp presų spraudėsi ir šnekučiavosi menininkai, iš kuprinių traukdami parduoti skirtus savo darbus. Aš atvykau anksčiau, tiksliai nežinodama, ko tikėtis, tačiau intrigavo vienos britų menininkės nupieštas Aistės portretas: „Būtinai turi ją susitikti. Pirmą kartą ją pamačiau studijoje su kelių metrų ilgio lino raižiniu ir aukštakulniais.“ Vos išvydusi Aistę supratau, apie ką buvo kalbama. Vietoj suplanuotos valandos su Aiste praplepėjome visą popietę. Toliau – mūsų ilgo pokalbio nuotrupos.
Apie Lietuvą tada
Lietuvą Aistė paliko ne dėl finansų. Anuomet Lietuvoje ji turėjo du darbus – dėstė Kauno dailės institute ir A.Martinaičio dailės mokykloje. Be to, nuolat vertėsi menine praktika, dalyvavo parodose, pardavinėjo darbus. Pinigai nebuvo dideli, tačiau išgyventi buvo įmanoma. Jos vardas Lietuvos meno pasaulyje taip pat buvo gerai žinomas. Tačiau tas dienas Aistė prisimena su nuoskauda: darbo krūvis buvo didžiulis, namuose laukė du pačios auginami vaikai, o valandų valandos, praleistos studijoje dirbant su toksinėmis medžiagomis, galiausiai sukėlė stiprią alerginę reakciją. „Būdavo, laukiu stotelėje autobuso ir nei iš šio, nei iš to pradedu verkti. Galiausiai studijoje kritau be sąmonės“, – kritinį momentą, pastūmėjusį imtis pokyčių, prisiminė menininkė.
Pirmieji įspūdžiai
Į Londoną Aistė atvyko dėl meno projekto – eksponuoti darbų ambasadoje. Tuomet neturėjo jokių planų emigruoti. Tačiau svečiuojantis čia ją sužavėjo išsiilgtas ir mieste sklandantis laisvės bei lengvumo jausmas. Čia jos niekas nepažinojo, niekas nekaustė, nieko iš jos nelaukė ir nesitikėjo. Londonas atrodė kaip galimybė apsivalyti, atsitiesti ir pradėti viską iš pradžių. Šią Aistės idėją labai palaikė jos vyresnysis sūnus. „Jis sukrovė man lagaminą ir sako: važiuok, mama, man reikia mokytis“, – prisiminė menininkė. Tuo metu Lietuva dar nebuvo ES, tad lengva nebuvo. Atvyko čia su studento viza, pradžioje dirbo vaikų ligoninėje. „Bet man tikrai buvo įdomu! Pradėjau jaustis gyva, pamažu sugrįžo ramybė“, – šypsojosi kūrėja.
Londonas šiandien
Netrukus Aistė pradėjo tapyti ir parduoti darbus vienoje Londono galerijų. Tai buvo pirmasis žingsnis, padėjęs atverti duris į čia kunkuliuojantį meno pasaulį. Vėliau ji tapo Rytų Londono Grafikų studijos nare ir tai sustatė viską į vėžes. Menininkė vėl pradėjo dalyvauti parodose, rengti mokymus. Aistė tiki, kad dirbti Londone – lengviau nei Lietuvoje. „Man patinka tai, kaip Londono menininkai dirba. Visi čia organizuoti, orientuoti į tikslą, atsakingi, laikosi ir dirba kartu. Juk vienas nieko daug negali padaryti“, – sakė kūrėja. Jos kova už būvį Londone baigta – nemažas būrys pažįstamų kūrėjų, žurnalistų, poetų. „Dabar kova laukia Lietuvoje“, – su vos jaučiamu jauduliu kalbėjo Aistė.
Apie kūrybą
Aistės darbuose – mistinės figūros, abstrakcijos ir gamtos motyvai. Vėliausiuose darbuose – dukros portretai. „Kuriame kartu. Ji studijuoja kostiumo dizainą, viena iš kitos semiamės minčių ir įkvėpimo“, – šypsojosi Aistė. Savo pačios kūrybą ji apibūdina kaip „flux“ – srovę ir tėkmę. Nieko nėra pastovaus, visa kūryba – reakcija į tai, kas yra aplink, kas supa. „Mane domina namai, dvasinė buveinė, ne realus buvimas“, – kalbėjo dailininkė. Prieš keletą metų kūrėjos darbas eksponuotas 54-oje Venecijos bienalėje, Lietuvos paviljone. Keletas jos darbų saugomi prestižinėje Viktorijos ir Alberto muziejaus kolekcijoje, Bankside galerijoje bei Hackney muziejuje.
Apie Lietuvą dabar
Su Aiste susitikimą planavome daugiau nei mėnesį, nes ji buvo grįžusi į Lietuvą – remontuoti paveldėtų namų Kaune ir generuoti naujų kūrybos idėjų. „Daug laiko praleidau su dukra ir jos draugais – jaunais menininkais. Man patinka ta karta. Jie jauni, kūrybingi, turi daug energijos“, – dėstė Aistė. Dabar jos svajonė – paveldėtus namus paversti kūrybinėmis dirbtuvėmis, kuriuose svečiuotųsi menininkai iš užsienio, veiktų maža galerija, kur būtų parduodami suvenyrai ir prieskoniai: „Žinau, kad keistai skamba, bet kodėl gi ne?“ Namas, kurį paveldėjo kūrėja, – greta Kauko laiptų. O Kaukas – nauja mistinė figūra jos kūryboje. Menininkę stebina, kad niekam iki šiol nekilo mintis tos vietos Kaune paversti gyva, kūrybiška traukos erdve. „Gal tas Kaukas ir tie laiptai Kaune laukė manęs?“– šyptelėjo Aistė.