Rašė Jurga Tumasonytė
Stilius Indrės Kuršvietytės
Gabrielė Labanauskaitė-Diena – žmogus, kurio kūrybinė energija kunkuliuoja ir kaskart nustebina vis kita forma ir tema. Šįkart sutariame pasikalbėti apie kūrybinį rašymą, kurį Gabrielė dėsto jau trečius metus K.Simonavičiaus universitete ir įkvepiančiose vietose organizuoja stovyklas „Iš tylos“. Mudvi pakylame liftu į 22 aukštą – nors abi prisipažįstame bijančios aukščio. „Net kai ir jaučiu baimę, dažnai priartėju prie krašto – tai tinka daugeliui aspektų“, – sako ji, kai pažvelgiame žemyn į miesto arterijas.
– Tau patinka save provokuoti?
– Mėgstu daryti tai, ko nemėgstu, arba atrasti mėgstamą dalyką ir jo atsisakyti. Tai leidžia atrasti naujas būsenas. Labiausiai patinka eksperimentuoti dramaturgijoje – tarkim, anksčiau nekenčiau monologų, todėl nusprendžiau parašyti monodramą, kad perprasčiau jos principus. Kartais simpatijos ir antipatijos susijusios su kompetencija arba jos stoka, todėl bandau susipažinti, priartėti ir suvokti, ar man tai iš tiesų nepatinka, o gal tiesiog trūko žinių, kad įsigilinčiau ir suprasčiau.
– Pamenu, kaip vieno vakarėlio metu pabūdavai su žmonėmis, o tada nerdavai į kitą kambarį rašyti pjesės. Arba esi pasakojusi, kad kažkada rašei bakalauro darbą naktiniuose klubuose. Tavęs netrikdo pašaliniai?
– Dažniausiai – ne, tačiau pamenu supykusį klubo savininką, kuris, pamatęs mane marginančią lapus po baro lempa, išjungė šviesą ir paaiškino, kad klube žmonės turi linksmintis, o ne dirbti (juokiasi). Šiaip galiu susikaupti arba visiškoje tyloje ir vienumoje, arba sklindant viską užgožiančiam triukšmui. Todėl garsinis fonas kavinėje ar vakarėlyje ypatingai neblaško, nebent grotų labai prasta muzika. O namuose, kad ir vienas, tačiau artimas žmogus pritraukia daugiau dėmesio, negu tau norėtųsi dirbant. Todėl kartais geriau išeiti iš namų ir pakeisti darbo aplinką.
– O paros laikas svarbu?
– Esu darbingiausia ryte iki pietų arba vakare, kai įgaunu antrą kvėpavimą. Daugelio net pačių žinomiausių pasaulio rašytojų dienos darbingumo vidurkis yra trys keturios valandos, tad būtų naivu tikėtis produktyvaus kūrybingumo visą parą. Stengiuosi ryte rašyti didžiausio susikaupimo reikalaujančius dalykus, o vakarui palikti perrašymo, planavimo ar kitokius malonesnius darbus. Todėl dažnai pirmą dienos pusę skiriu moksliniam, o antrą – grožiniam tekstui. Žinoma, būna visko – nevisada pavyksta darbus taip sustyguoti, tačiau savo darbingumo viršukalnes ir smegduobes naudinga žinoti kiekvienam.
– Kūrybinis rašymas man asocijuojasi su mokymusi rašyti. Kas buvo tavo mokytojai?
– Rašyti pradėjau tada, kai išmokau rašyti. Dar būdama pradinukė siunčiau savo tekstukus į įvairius vaikų laikraščius ir žurnalus. Už pirmąją publikaciją honorarą gavau iš tėčio, kuris įteikė vokelį su doleriais. Tik vėliau supratau, kad honorarų vokeliuose doleriais nedalija. Toks buvo tėčio paskatinimas, kuris pradedančiajam yra labai svarbus. O didžiausia mano kritikė buvo ir tebėra močiutė – literatūros pedagogikos profesorė, savo juodu humoru vienus tekstus iškeldavusi į aukštybes, kitus negailestingai sutriuškindavusi.
Prieš penkiolika metų parašiau pirmą pjesę ir buvau pakviesta į amerikiečių dramaturgo Erico Ehno seminarą Vilniuje. Įkvėpta šio įstabaus mokytojo, pradėjau dar labiau domėtis dramaturgijos žanru, ieškoti rašymui scenos menams skirtų dirbtuvių Lietuvoje ir užsienyje. Per tą laiką susiformavo mano kūrybinio rašymo dėstymo metodologija, kurią laiko keturi banginiai – lankytų edukacinių veiklų patirtis, doktorantūroje tyrinėti naratyvo konstravimo principai, kūrybinio rašymo pagrindus pristatanti literatūra, įvairialypės žinių perdavimo ir kūrybingumo skatinimo formos.
– Kokias knygas apie kūrybinį rašymą rekomenduotum?
– Jų yra daug, taip pat rekomendacijos priklausytų nuo to, ar domintų konkrečios teksto kompozicijos, pasakojimo struktūros, stiliaus, veikėjų, perspektyvos kūrimo ir panašios žinios, ar tiesiog įkvėpimą ir kūrybą skatinančios knygos. Į lietuvių kalbą turime išverstas Natalie Goldberg „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“ („Žmogaus psichologijos studija“, 2015), Julios Cameron „Kūrėjo kelią“ („Alma littera“, 2014) – abi autorės derina kūrybinį rašymą su metafizine kryptimi. Taip pat apie rašymą, kaip išlaisvinti vidinį rašytoją, – Laimos Vincės knyga „Rašyti gali kiekvienas“ („Baltos lankos“, 2010) ir Sandros Bernotaitės „Laisvojo rašytojo elementai“ („Jovaro tiltai“, 2016). Iš kiekvienos jų galima pasisemti aktualiausios informacijos ir atmesti tai, kas nepriimtina. O tiems, kuriems mokomoji literatūra kelia alergiją, siūlyčiau bent perversti Davido Lyncho knygą „Pagauti didžiąją žuvį“ („Tyto alba“, 2013), kurioje teigiama, kad kūryba yra kaip žvejyba – jeigu nuoširdžiai ir susikaupęs žvejosi, tau tikrai užkibs idėjų ir įkvėpimo žuvis.
– Tau nekeista, kad lietuvių rašytojų bendruomenė ne visuomet palankiai žiūri į kūrybinį rašymą?
– Nekeista. Visų pirma, mes neturime kūrybiniam rašymui ar bet kokiam specializuotam rašymui skirtų studijų, tad rašymas Lietuvoje netgi nėra laikomas tam tikru mokslu, kurio verta ar įmanoma išmokti.
Vadinasi, rašytojai vis dar yra, kaip Renesenso laikais, Dievo pateptieji, apdovanoti didžiuliu talentu, kurio neįmanoma nei išmokti, nei perimti. Ir nors šiais laikais mes labai dažnai sakome, kad sėkmingam kūriniui reikia 99 proc. darbo ir 1 proc. talento, tačiau rašymas, ypač poezijos, vis dar yra iškirtinių asmenų privilegija, kurie, kaip buvo manoma Antikoje, tiesiog yra mediatoriai, iš dangaus perduodantys žmonėms jiems siunčiamą žinutę. Kūrybinis rašymas ir apskritai XXI a., kuriame filmuoti, fotografuoti ir rašyti gali kiekvienas, demistifikuoja tokį kūrėjo statusą.
Gal ir gerai, nes toks mitas pridaro ir nemažai žalos – kol rašymas nebus laikomas profesija, kaip ir visos kitos, tol jis nebus adekvačiai apmokamas ir vertinamas darbas.
– Kaip suvoki žodį „talentas“?
– Kaip gebėjimą sukurti kažką savitu, išskirtiniu būdu arba tai, ko negali kiti. Tačiau vien talento nebeužtenka. Žvelgiant į skirtingas kūrėjų biografijas, matome, kad vieni pasiekė daug, o kiti, nors ir talentingi, liko užnugaryje. Galbūt likusiuosius šešėlyje dar įvertins laikas, tačiau vis tiek, be įgimtų ar išpuoselėtų gabumų, reikia ir nuoseklaus darbo, intuicijos, bendro meninio konteksto suvokimo ir konkrečių savo lauko žinių, kad nebeišradinėtum dviračio. Nebegalioja sovietinių laikų bohemos suvokimas – poetas guli apsvaigęs prie žvakių, o jo mūzos laukia, kol galės kūrėją parsivesti namo. Niekam net nebeįdomios tavo kūrybinės kančios ar depresijos – kiekvienas turi savo galutinius terminus ir žino, kada turi baigti kūrinį, nesvarbu, ar atėjo mistiškasis įkvėpimas, ar liko kabėti debesyse. Taigi, ir kapitalistinis mąstymo būdas demistifikuoja talentą – arba sugebi laiku ir kokybiškai užbaigti savo darbą, arba ne. O kai sėdi prie ilgesnio teksto, turi atrasti savo metodiką, įpročius ir ritualus. Tad rašymo rutiną aš lyginu su sporto kasdienybe. Reikia mankštinti raumenis, o norint nubėgti maratoną – kasdien daryti apšilimo pratimus ir įveikti bent nedidelę distanciją.
– Koks tavo požiūris į feisbuke vešinčią leknickinę poeziją?
– Priklauso nuo to, iš kokios pozicijos vertinčiau – ar kaip literatūros kritikė, ar kaip poezijos mylėtoja, ar tiesiog – socialinio tinklo dalyvė, po kažkieno pusryčių nuotraukos aptikusi mano nuotaiką atitinkantį tekstą. Galimybė laisvai reikštis bet kokioje srityje laisvai norinčiai ar norinčiam atspindi šio amžiaus fenomeną, kad kūrėjais gali būti visi. Ir, nepaisant skirtingos kūrinių kokybės, esu linkusi manyti, kad šis fenomenas atneša daugiau naudos negu žalos.
– Kūrybinius sumanymus žmonėms turbūt sutrukdo ne tik atkaklumo trūkumas, bet ir finansinės galimybės. Kaip jautiesi gyvendama šių laikų kapitalistinėje visuomenėje?
– Jaučiuosi dviprasmiškai. Esu laiminga gyvendama savo socialiniame burbule, tačiau užtenka įlipti į troleibusą ir prisimenu, kad asmeninė utopija neatitinka realybės. Daugelio žmonių pyktis ar nepasitenkinimas, išreiškiamas per agresiją aplinkinių atžvilgiu, kyla ne iš laimės ar gero gyvenimo. Menininkai irgi yra tik žmonės, kasdien kuriantys tikrai ne prioritetiniame valstybės finansavimo lauke. Kai kurie jų dėsto skirtingose institucijose, užsidirba dirbdami papildomus darbus, kai kurie – tiesiog dirba kitokį, visai nemenišką darbą, o rašo priešokomis, kai gali tam skirti laiko. Lietuvoje, priešingai nei Vokietijoje ar Amerikoje, autoriams nemokama už dalyvavimą renginiuose, kuriuose jie skaito savo kūrybą, tad vis dar manoma, kad poetai ir rašytojai gyvi duona ir vandeniu. Trūksta ne tik padorios infrastruktūros, bet ir apskritai pagarbaus požiūrio į kūrėjo laiką – lyg menininkai būtų nieko neveikiantys dykaduoniai. Tačiau mokesčiai, jeigu jau kūrėjas gauna honorarą, nuskaičiuojami rimčiau nei už bet kokį kitą darbą.
Išlikimo klausimą prisimenu ir tada, kai prasideda žinomų mūsų poetų linčiavimas, ypač už sovietiniam režimui sukurtas odes. Bet juk ir dabar vyksta panašūs procesai, kai projektai tam, kad būtų gautas finansavimas, bandomi pritempti prie Europos Sąjungos reikalavimų ar Lietuvos valstybės šimtmečio, kitokių nacionalinių minėjimų. Kai kurie menininkai dirba reklamų agentūrose, savo talentus parduodami prekės ženklų sukūrimui ir galiausiai geriausiai išmokdami parduoti patys save. Kas nors pasakys – taip, gal ir yra panašumų tarp sovietmečio ir šių laikų, bet dabar mes neišduodame savo šalies. Tačiau išlikimo, noro gyventi komfortiškai ir laimingai klausimas buvo aktualus visais laikais.
– Ar gali apibrėžti auditoriją, kuri ateina į tavo kūrybinio rašymo paskaitas?
– Sunku rasti vieną vardiklį. Ateina tie, kurie nori pradėti rašyti arba jau rašo. Taip pat tie, kurie turi daug literatūrologijos žinių, tačiau nori artimiau susipažinti su kūrybiniu rašymu. Kiti neturi didelių lūkesčių, tiesiog nusprendžia lavinti raštingumą ir stilių. Taigi, žmonių interesai ir tikslai yra labai įvairūs. Mano, kaip dėstytojos, užduotis – suvokti kiekvieno potencialą ir lūkesčius, o tada jau nuosekliai judėti pasirinkta kryptimi.
– Kokiose įsimintiniausiose kūrybinio rašymo dirbtuvėse teko būti?
– Minėto dramaturgijos guru Erico Ehno organizuotose dirbtuvėse. Jos vyko Niujorko užmiesčio name, kuriame tarp nepažįstamų žmonių teko prabūti keturias paras tyloje. Per tą laiką gaudavome rašymo užduotis, tačiau paskui mūsų tekstų niekas neskaitė ir nekoregavo. Atsispirdama nuo šios patirties, rengiu kūrybinio rašymo stovyklas „Iš tylos“, tačiau jos kiekvieną kartą turi skirtingą temą ir programą, o tylime protarpiais tarp užsiėmimų ir kitų veiklų.
– Tau patinka dirbti triukšmingose erdvėse? Ar turi mėgstamiausias?
– Tinkamiausios darbui erdvės, kaip ir darbingiausių valandų pasirinkimas yra labai svarbus. Kartais erdves renkamės intuityviai, o kartais galime tuo pasirūpinti sąmoningai. Mėgstu rašymo rezidencijas, tačiau kartais nereikia laukti nei institucijų, nei rašytojų namų skelbiamų kvietimų ar konkursų. Kartą tiesiog savaitei apsigyvenau draugės sodyboje ant ežero kranto, nuomojausi studiją, retsykiais apsistoju tuščiuose draugų namuose tuo metu, kai jie išvykę arba dirba. Esu išbandžiusi mobilios studijos variantą – nusipirkau staliuką, kėdę ir galėjau rašyti visur, kur norėjau, – žvelgdama į gražiausius Vilniaus vaizdus.
– Ir niekas netrukdė?
– Ne, priešingai, nei skaitant knygą kur nors parke ant suoliuko, visada atsiranda smalsuolių, pasiteiraujančių, ką gi jau taip įdėmiai skaitau. Esu dirbusi bibliotekose, ypač tuo metu, kai rašiau disertaciją. Tačiau bibliotekos man nepatinka. Apskritai nemėgstu skolintis knygų, nes jas suskaitau – pribraukau, prirašinėju pastabų, kad kitąkart atsivertusi greitai rasčiau norimas citatas.
– Dažniau rašai ranka ar kompiuteriu?
– Ilgesnius tekstus – kompiuteriu, trumpesnius – ranka. Pradėjusi domėtis kūrybiniu rašymu, sužinojau, kad dauguma jo mokytojų pataria daugiau rašyti ranka – į sąsiuvinius, popieriaus lapus ir t.t., nes taip atsiveria visai kitoks mąstymo laukas. Be to, kompiuterio ekranas mums tapo kasdienybe, varginančia akis ir daugeliui susisiejančia labiau su varginančiu darbu nei malonia kūryba. Net kai kūryba tampa darbu, teksto perrašinėjimas iš sąsiuvinio į kitokią laikmeną suteikia galimybę dar kruopščiau jį peržiūrėti ir koreguoti. Pagaliau ne viskas, ką sukuriame, yra verta būti išsaugotu ar publikuotu šedevru.
– Kaip patartum tiems, kurie užstrigę ir nebegali kurti, atsikratyti rašymo bloko?
– Pirmiausia reiktų suvokti rašymo bloko atsiradimo priežastis, o tada jau spręsti, kaip to atsikratyti. Dažniausiai rašymo blokas tiesiogiai susijęs su sumažėjusia motyvacija, idėjų stoka, pagaliau asmenine psichine būsena ar fizine būkle. Tokiu atveju linkiu būti sąžiningai sau pačiai ir atsakyti, ar ši tema man tikrai aktuali ir įdomi, ar iki galo susiformulavau, ką ir kaip noriu rašyti, o galbūt tiesiog esu pervargusi ir reikėtų pailsėti, pakeisti aplinką. Kartais, jeigu leidžia aplinkybės, verta palikti tekstą kelis mėnesius ramybėje.
Be to, net kai nepatiri jokios kūrybinės krizės, verta ieškoti įkvėpimo šaltinių ir daug skaityti. Stevenas Kingas yra rašęs, kad vienas iš jo mokinių skundėsi neturintis laiko knygoms, tuomet rašytojas paklausė, kaip, neturėdamas laiko skaityti, jis žada atrasti laiko rašyti. Įkvėpimo žuvų yra įvairių, tačiau jų nepagausi nepradėjusi ar nepradėjęs žvejoti.