Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotrauka: Tomo Griškevičiaus
Piešė: Giedrė Kilčiauskienė
„Žinai, man labai sekasi. Daug kas. Viskas. Tikrai. Kad ir ko imčiausi – rašymo, muzikos, piešimo, mezgimo, valgio gaminimo, vaiko auginimo (skaitei mano Saulės sentencijas?) – manau, galėčiau (jei nemokėčiau dainuoti) reikštis be gėdos jausmo visose šiose srityse. Arogancija? Nea. Nors kaip kas nori, taip tegu ir vadina“, – išberia man Giedrė Kilčiauskienė iš „Empti“. Ką čia bepridursi? Kaip sako Andrius Užkalnis, duskit pavidolei.
„Labiausiai apmaudu būna, kai žmonės ar žurnalistai sako: „O, labas, kur buvai dingusi?“ Niekur nedingusi. Turiu daug ką papasakoti, parodyti, apie ką pakalbėti, išjausti ir, by the way, nesu uždara, neprieinama ar kitokia“, – tęsia ji.
„Liūdna, Giedre, bet taip jau yra. Daugeliui žmonių (tiksliau – žurnalistų) įdomūs tik tie, kurie patys lipa ant bačkos ir viešai pasakoja, su kuo ir kada miegojo“, – mintyse diagnozuoju ir dar kartą pasidžiaugiu, kad galime sau leisti rašyti apie žmones, kurie įdomūs KITAIP.
Dainavo Milai Jovovich
Giedrė tikrai turi ką mums papasakoti. Štai neseniai ji grįžo iš Kazachstano, kur pažįstamos lietuvaitės režisierės pakviesta dainavo džiazą uždarame, bet labai prabangiame vakarėlyje. „Man dainuojant podiumu žengė Mila Jovovich“, – nedaugžodžiauja apie egzotišką išvyką dainininkė. Tiesa, įrodymų nepateikia – nuotraukų dar niekas neatsiuntė.
Netrukus Giedrės dar laukia išvyka į Europą (į Berlyną ir Briuselį), kur ji koncertuos su „Empti“ bei džiazo projektu. Tačiau dėl to nė kiek nesijaudina, nes kur kas svarbesnis įvykis dainininkei – solinės programos premjera, kuri įvyks lapkričio 10 d. sostinės klube „Studio9“.
Tik neišsigąskite: „Empti“ neišsiskirsto, tiesiog Giedrė nusprendė pagaliau viešai parodyti savo kūrybą, kuri netilpo į „Empti“ rėmus. Bet tegu pasakoja ji pati.
„Per keletą metų susikaupė dainų, kurios nelimpa prie „Empti“. Kodėl? Gal dėl to, kad jos per daug mergaitiškos? Žanras? Tai tiesiog elementarios konstrukcijos dainos – posmas, priedainis, posmas, priedainis. Štai kai kuriuos elektronikos kūrinius tikslingiau būtų vadinti gabalais, o ne dainomis. Skirtingai nei kituose projektuose, kur dalyvauju ar dalyvavau („Empti“,
„Pieno lazeriai“), čia visiškai nėra elektronikos, tik tikri instrumentai. Tai nereiškia, kad elektronika man atsibodo. Kažkaip natūraliai viskas susiklostė. Bet iš tiesų atlikdama šias dainas jaučiuosi laisviau, nes neriboja tiksliai suskaičiuoti „kvadratai“, – kalba dainininkė.
Jokio verkšlenimo prie pianino
„Tik nesakyk, kad pasivadinsi tiesiog Giedre – kaip tik neseniai radijai grojo taip besivadinančios TV projektų dalyvės dainą“, – ir klausiu, ir konstatuoju faktą. „Tikrai? Negirdėjau. Bet sutik, jei pradėčiau dar kokius nikneimus galvot, būtų juokinga. Juk man jau 33-eji. O vardas su pavarde irgi nekaip skamba… Ne pati pavardė blogai skamba, bet per solidu, netinka prie muzikos“, – sako ji.
Giedrė neslepia: dabar ji yra padėties valdovė, kolektyvo vedlė, nes visuose kituose projektuose, grupėse (pradedant „Dogbones“ (tokia „Kablio“ laikų roko grupė), baigiant „Empti“) jau ateidavo ant gatavo.
Tačiau be tvirtos vyriškos rankos kūrybinėse paieškose Giedrė neliko: ne tik koncertuose, bet ir įrašų studijoje jai talkina Darius Rudis (būgnai), Andrejus Polevikovas (klavišiniai), Julius Valančiauskas (bosas), Paulius Volkovas (gitara) ir Mindaugas Vadoklis (trimitas).
„Jei ne šie vaikinai, būčiau tiesiog moteris, prie pianino verkšlenanti savo pseudopoeziją. Kita vertus, gal būčiau labai madinga, bet man šito nesinorėjo“, – šypsodamasi šiek tiek ironizuoja pašnekovė.
Kad jau prakalbome apie senus laikus, klausiu Giedrės, ar sentimentų kamuojama bent retsykiais neišsitraukia senų įrašų? „Žinoma, išsitraukiu. Klausantis ir juokinga būna, ir prisiminimai užplūsta. Juk tai kaip senos nuotraukos, kaip savotiškas dienoraštis. Kartais nori nenori lyginu save su savo studentais. Vis dėlto nereali buvau – 16 metų jau buvau išleidusi pirmą albumą (su „Dogbones“ – aut. past.). Nesėdėjau ir nelaukiau, kol man paskambins prodiuseriai, kaip dabar daug kas daro“, – linksmai dėsto dainininkė.
Niekas nepasikeitė?
Lygindama anų laikų ir dabartinę lietuviškos muzikos situaciją, Giedrė didelių skirtumų neįžvelgia: „Kaip ir anais laikais, taip ir dabar yra puiki alternatyvioji scena, jaunimas gerai varo. Popmuzikoje buvo „Pop Art“ (Kaune vykdavęs popmuzikos festivalis, kurį organizavo leidybos bendrovė „Popcentras“ – aut. past.), dabar yra kitos formos. Taigi, niekas per daug nepasikeitė. Padaugėjo gerų festivalių, padaugėjo gyvai (ir gerai) grojančių grupių. Per įvairius televizijos projektus sužinojome, kad turime ir daug gerų balsų. Tik dėl kūrėjų padėtis ne tokia gera.“
O ar scenos senbuvei niekada nebuvo kilę minčių pamėginti jėgas užsienyje? „Pameni, mėginome su „Pieno lazeriais“. „De Phazz“ turi leidybos firmą „Phazzadelics“, kuri išleido mūsų albumą. Po jo įsivaizdavome, kad Europa mūsų labai laukia. Taip, susidomėjimas buvo, bet Vokietija didelė ir tuos pačius „De Phazz“ ne kiekvienas vokietis yra girdėjęs“, – konstatuoja pašnekovė.
Dar „Dogbones“ laikais keletą dainų angliškai parašiusi dainininkė jau daug metų kuria tik lietuviškus tekstus. Priežasčių – ne viena. „Pamenu, „Kablyje“ mane pasisodino Dovydas Bluvšteinas (lietuviškos alternatyviosios scenos puoselėtojas, renginių organizatorius – aut. past.) ir pasakė: „Žinai, mergaite, reikia lietuviškus tekstus rašyti.“ Aš visa apsižliumbusi jam aiškinau: „Tu nieko nesupranti, roko negalima dainuoti lietuviškai.“ Nuo to laiko mano nuomonė pasikeitė 180 laipsnių. Man atrodo, kad lietuviškai man kur kas geriau sekasi rašyti tekstus nei angliškai. Taip, tam tikru požiūriu angliškai rašyti lengviau, nes yra daug klišių, tokių kaip „forever together“, „saturday night“, „baby, I need you“, „please hold me tight“. Gali net gugle rasti rimavimo programą, kuri parinks tinkamus žodžius. Taigi, ir tas jaunimas, kuris dainuoja angliškai, iš dalies man juokingas. Nors dar juokingiau, kai dainuojama lietuviškai, o su publika bendraujama angliškai“, – juokiasi Giedrė.
Šimtas darbų
Jeigu nežinojote, Giedrė, be viso to, ką išvardijau, dar dėsto džiazinį dainavimą Vilniaus kolegijoje. Ir, beje, ši veikla jai nemažiau patinka nei dainavimas. „Kartais pati sau pavydžiu: darau, ką noriu, ir dar gaunu už tai pinigų. Tik įsivaizduok: ateini į kolegiją 10 val. ryto, sakai studentei: „Na, vaikeli, išsižiok, dabar pakvėpuok, padainuok, ačiū, šaunuolė “. Man patinka šis darbas, man negaila informacijos studentams, aš noriu, kad jie dainuotų tūkstantį kartų geriau už mane. Beje, ir pati iki šiol mokausi – juk tam galo nėra. Mokausi iš senųjų džiazo, roko, soulo dainininkių. Oi, dabar šį tą juokinga prisiminiau: mama pasakojo, kad vaikystėje mokėjau idealiai pamėgdžioti žinomų atlikėjų balsus: Alos Pugačiovos, Arinos, Džordanos Butkutės… Taigi, galima sakyti, kad ir Džordana iš dalies buvo mano mokytoja“, – kvatojasi atlikėja.
„Na, gal jau užteks apie muziką. Tavo feisbuko paskyroje aptikau skyrelį „Kaleidoskopija“ su keliais tekstais (ne dainų). Gal knygą rašai?“ – klausiu. „Taip, labai norėčiau išleisti knygą. Gal net ne tiek svarbu išleisti, kiek ją parašyti, sukurti. Siužetas remiasi mano biografija, taip pat čia nemažai pasakos elementų. Bet tai dar tik pati pradžia, nesuspėju taip visko iš karto“, – atskleidžia Giedrė.
„Ten pat radau ir tavo komiksų – kaip ir kada supratai, kad nori, gali piešti?“ – neatstoju.
„Kiek save pamenu – visada ką nors piešiau. Šiaip, kaip mėgėja, be jokių mokslų. Prieš porą metų gimtadieniui gavau dovanų išsvajotąją planšetę. Piešti – mano hobis. Nieko nesuprantu apie šešėlius, kompoziciją ir spalvas, tegu nesupyksta profai (nes aš juk nepykstu ant ne profų muzikantų). Dėlioju sau zuikio Dramixo ar Ninja Fairy nuotykius, ir man smagu“, – šypsosi dainininkė.
Pirmasis kaleidoskopas
Rašė: Giedrė Kilčiauskienė
Strykt, op. Liuogt! Strykt! Į kairę, į dešinę, aukštyn. Nuo vieno debesėlio ant kito. Paprastai ir be jokių ten išsikalinėjimų. Aplink spalvotos snaigės lyg stikliukai iš kaleidoskopo. Taip aš šokinėjau, kol radau išėjimą. Pats seniausias prisiminimas: plaukiu šaltu paviršiumi tvenkiny, visa panirusi, tik veido ovalas likęs kvėpuoti virš vandens (na, nes kitaip būčiau numirusi) ir jau belapės šakos virš akių. Mama įbrido tyliai ir paėmusi už pėdos ištraukė mane į krantą lyg kokį mažą pripučiamą čiužinuką. Sumelavau truputį, atsimenu, kas buvo prieš pusvalandį iki vandens ir medžių rudeninių. Buvo mamos perspėjimas neįkristi bežaidžiant prie tvenkinio draugų sode. Dar buvo man kokie dveji metai. Dar vėliau mama daug kartų pasakojo draugams ir kitiems šią istoriją, kaip ji išgirdo pūškuojantį vaiką spalio mėnesį, ir kaip gerai, kad išgirdo (nes kitaip būčiau numirusi). Vėliau tuščia. Kažkur dingo viskas. Gal mane kokiems metams buvo pagrobę ateiviai, kad negaliu prisiminti, kur dingo? Greičiausiai taip, nes visus metus – nieko. Nors, lyg ir tų pačių metų žiemą į roges įkinkytas šuo tempė mane pro stiklo fabriką.
Po metų laukdavau močiutės, grįžtančios iš darbo. Prie lango. Visuomet su taksi – geltona „Volga“. Laukdavau ir sukdavau prieš lempą lūpdažio dydžio ir formos baltą kaleidoskopą. Dabar tokių nebūna. Ten stikliukai viduje smailiai kampuoti būdavo. O dabar kitaip, dabar kampai nugludinti ir pačių stikliukų per daug, o ir spalvos ne taip dera. O gal čia tik aš nebemoku taip gerai sukratyti spalvų? Tuomet man kaleidoskopas tebuvo žaislas, kokį turėjo visi vaikai. Jei tik būčiau žinojusi, kad tai ne šiaip žaislas, o visas mano gyvenimas, gal nebūčiau jo taip kračiusi ir sukiojusi. Dabar žinau.
Giedres profilis feisbuke: http://www.facebook.com/pages/Giedr%C4%97/350185591738564
