Sunku paneigti – ji seksuali. Tokia, kokios būna didžiųjų kino, muzikos ir meno korifėjų mūzos… bent jau žmonių vaizduotėje. Tačiau šįkart garsiojo kino režisieriaus įkvėpėją Chrysta Bell bus galima pamatyti iš labai arti ir įsitikinti, kad jos skleidžiamos vibracijos pažadina turbūt ne tik Deividą Lynchą.
Išskirtinis interviu su, rodos, paprasta mergina iš Teksaso, kuri savo balsu, judesiais ir vidine stiprybe parklupdė vieną labiausiai vertinamų šių dienų kino maestro. Jos sugrįžimo į Lietuvą proga (jau kovo 23 d.!) su džiaugsmu pristatome ypatingosios Ch.Bell ir menų fabriko „Loftas“ atstovės, kultūros ir visuomenės veikėjos Ingos Norke pokalbį.
– Labai nedrąsu kalbėtis su mūza. Atrodo, kad joms nepridera atsakinėti į tiesioginius klausimus. Jos aukščiau kasdienių šnekų.
– Aš ir pati, tiesa sakant, nelabai suprantu, kas yra ta mūza. Tai labai nežemiška ir abstrakti būsena…
– Tavo kūrybos esmė – mūzavimas. Juokingai skamba, bet gal visai tiksliai?..
– Manau, kad tik tada, kai pats esi įkvėptas gyventi, turi nepailstamą norą stebėtis pasauliu, atrasti didelius dalykus mažuose, šios savybės be vargo užsidega ir kitų sąmonėje.
– Neturime daug laiko, taigi, negaliu neskubėti užduoti klausimų apie D.Lynchą. Kokį tu jį prisimeni, kai sutikai pirmą kartą?
– Jis mane garsiai pasveikino vos man įžengus į jo namus Holivude. Jis stovėjo prieš mane su baltais marškiniais, ant kurių buvo matyti dažų dėmės, ir chaki spalvos kelnėmis. Jo šypsenoje kyšojo cigaretė, o sidabriniai plaukai buvo lengvo šoko būsenos… Tokį vaizdą prisimenu net ir praėjus labai daug metų nuo mūsų pažinties.
– Ir kas vyko paskui?..
– Jis išskleidė rankas ir apdovanojo mane šiltu, plačiu apkabinimu. Bendrauti su juo labai paprasta, nes jis yra labai gero būdo žmogus.
– Judu jau daugiau nei dešimt metų esate tik kūrybos partneriai, tiesa?
– Taip, mudu sieja muzikiniai santykiai. Negaliu neigti, kad įsimylėjau Deividą, bet tas jausmas viršija bet kokią romantiką, tai – transcendencija. Mūsų ryšys ypatingas ir nelabai įprastas.
– Jau esi apkeliavusi pasaulį ne vieną kartą ir netgi kartą esi buvusi Lietuvoje. Kokių prisiminimų iš čia parsivežei?
– Tiesa, keliauti yra tekę labai daug, tačiau Lietuvą puikiai prisimenu, nes tai buvo vienintelis kartas, kai grojau moderniame kino teatre (Ch.Bell 2012 m. pasirodė „Vingio“ kino teatre – aut. past.). Programos projekcijos aukštos raiškos ekrane atrodė įspūdingai – man net pačiai bėgo šiurpas per odą.
– O kas dar įsiminė iš Lietuvos, nekalbant apie patį pasirodymą?
– Dar pamenu, kad kažkas netyčia užėjo į mano persirengimo kambarį, kai keičiau sukneles tarp dainų, – manau, tas žmogus pamatė daug nuogo kūno. (Juokiasi.) Tikiuosi, tam žmogui tai paliko įspūdį, nes aš pati likau gerokai nustebusi.
– Kokius tris daiktus visada vežiesi į kelionę?
– Pirmiausia, visada turiu vieną porą batų žudikų. Žmonės dažnai manęs klausia, kaip aš galiu koncertuoti avėdama batus tokio aukščio kulnais, tačiau aš irgi dažnai atsakau jiems klausimu – kaip galėčiau tai daryti be jų? Taip pat visada pasiimu gerą knygą. Net jeigu ir nėra laiko ją atsiversti, visada gera žinoti, kad įkvepianti knyga reikalui esant yra šalia manęs. Taip pat mano rankinėje visada galima rasti kokybiško juodojo šokolado. Jis man padeda ir užmigti, ir pabusti.
– O kur yra tikrieji tavo namai?
– Be mano tikrųjų namų Teksase ir Kalifornijoje, yra keletas miestų, kuriuose jau jaučiuosi lyg namie. Taip yra dėl to, kad ten dažnai grįžtu koncertuoti, bet ne tik dėl to… Turbūt aš ten tiesiog gerai jaučiuosi ir pritampu. Vienas tokių miestų yra Lisabona. Tai mano tolimieji namai.
– Atrodo, tau puikiai sekasi dirbti prieš objektyvą – turi daugybę gražių nuotraukų. Ar mėgsti fotografuotis, o gal tai tik darbas?
– Aš dievinu stovėti prieš fotoobjektyvą. Man be galo patinka fotosesijos, nes per jas išsipildo mano nenumaldomas vidinis noras vaidinti, kurti alternatyvius pasaulius, persirenginėti kitu žmogumi.
– Taigi, turbūt ir mados pasaulis tau yra visiškai artimas…
– Žinoma. Mano mėgstamiausi kūrėjai yra Markas Fastas, Emilio Pucci, Eli Saabas ir, žinoma, Alexanderis McQueenas.
– Beje, girdėjau, kad kasdien praktikuodavai krūtų masažavimą. Ar vis dar tai darai? Kam to reikia?
– O taip! Šito ritualo tikrai nežadu apleisti. Visada maniau, kad prevencija yra geriausias vaistas nuo bet kokių ligų. Esu įsitikinusi, kad kasdien masažuojamos krūtys bus sveikos ir gražios. Be to, atliekant ritualą turi progą pajusti savo kūną tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Po krūtų masažo mane apima vidinė ramybė. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, bet taip yra. Išties esu šiek tiek pamišusi dėl geros savijautos. Man būtina jaustis gerai ir darau viską, kad taip būtų.