Hamburg Demonstrations
BMG
Gera žinoti, kad Pete’as vis dar čia. Jo karjeros kreivė nuo su Kate Moss draugaujančio britų roko princo iki heroino adikto kelia gailestį. Neseni bandymai pakartoti jį išgarsinusios grupės „The Libertines“ 2000-ųjų pradžios triumfą atrodė kaip tiesmukas noras susirinkti paskutinius svarus iš šio kadaise puikaus vardo. Tad malonu matyti Pete’ą, judantį į priekį. Jau beveik dveji metai, kai jis nebevartoja narkotikų – ir „Hamburg Demonstrations“, antrasis jo solinis albumas per karjerą, yra to rezultatas. Širdyje P.Doherty visada buvo poetas, kuriam reikia akustinės gitaros ir klausytojo, kad sukurtų mažą stebuklą. Šiame albume jam tai vis dar pavyksta. Paprastas, melodingas, senamadiškai jaukus įrašas, kurį nuo „dad rock“ etiketės saugo tik nesenstantis vaikiškas Pete’o vokalas. Kartu tai labai europietiška muzika, kurioje girdėti ir „Dasvidanija“, ir „Die Nacht des ersten Lichts“. Girdi ir europietiškas temas – su Paryžiaus teroro atakomis asociacijų kelianti „Hell to Pay at the Gates of Heaven“ klausia, ką darysi su savo gyvenimu: ar į rankas imsi „J-45“ gitarą, ar – „AK-47“ šautuvą. Kai kurių dainų, kaip tėvukiškos „Birdcage“, klausytis nuoširdžiai sunku, bet ištversime tai. Tegu tik Pete’as nepasuka bičiulės Amy keliu – jai albume skirta tyra baladė „Flags from the Old Regime“. Kad ir kiek savo talento būtų iššvaistęs, kiek gerbėjų praradęs, P.Doherty vis dar yra vienas autentiškiausių dainų autorių Europoje.
Svarbiausia daina: „Hell to Pay at the Gates of Heaven“
71 / 100