Rašė Marijus Gailius
Nuotrauka Dainiaus Dirgėlos
Ir tada labai – Vytautas Stankus. Jo tekstų skaitymas gali sukelti šaltkrėtį. Pats liudija, kad rašymas primena karščiavimą.
Poezija kaip gripas, užkratas, kaip liga. Jo kūrybos vakaruose vėliau atėjusieji vietos atsisėsti neberas. Poetas pripažįsta nežinantis, iš ko sumaišo sprogstamąjį žodžių mišinį: mėgina save iškapstyti metaforomis, bet dar giliau užkapsto. Užpučia.
Kritikai pasakys, kad jo trečioje knygoje „Skruzdžių skandinimas“ yra „laviruojama tarp tragiško gyvenimo absurdiškumo pripažinimo ir susitaikymo, tarp chaotiškos disharmonijos ir ramybės, akimirkos tęstinumo ir nujaučiamos visa ko baigties“. Taip kritikai pasakys ir taip visiškai nieko nepasakys. Tegu tada būna Stankus, pats.
Tiesa, šį tą byloja premijos. Kai dar buvo ilgais plaukais, už savo debiutą „Vaikščiojimas kita ledo puse“ pelnė Zigmo Gėlės premiją. Antroji knyga „Iš veidrodžio, už“ tapo šalies Metų knyga ir pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dvyliktuką. Trečioji ne tik pateko į Metų poezijos penketą, bet ir užtikrino Jaunojo Jotvingio vardą. Dvyliktuke šiemet irgi įsiterps – kas suabejotų?
– Vytautai, paradoksas: kuo ryškiau tavo eilėse įvaizdį perkėlus, tuo gali pasirodyti atviresnė jo reikšmė. Kiek atvirumas turi dugnų? Ar išvis įmanomas atvirumas?
– Manau, kad nereikia niekur nieko kilnoti. O jeigu kyla noras ką nors kilnoti – galima kilnoti baldus, svarmenis, statybines medžiagas, žmones (jeigu jie nieko prieš) ir dar kokį kitokį kilnojamąjį turtą.
Nesu įsitikinęs, ar atvirumas turi kokį nors dugną, grindis, lubas, stogą, bet manau, kad įmanomas. Visai neseniai teko būti tokiuose mokymuose, kur mums liepė užsimerkti ir atverti krūtinėje esančius įsivaizduojamus langus, kad būtume atviri. Stovėjau sau ir galvojau: „Dieve, kaip dabar… man ten viduje lemputė perdegus, tamsu…“
– T.S.Elioto „Bevaisėje žemėje“ jaučiama nebent Tvano grėsmė, tai yra įspėjimas. Tavo koveryje Eliotui – eilėraštyje „Kabantys sodai“ – pasaulis jau paskandintas. Įtariu, kad toks nesutapimas – tik atsitiktinis. Tavo tekste nuorodos į Eliotą labai aiškios, nors taip pat aišku, kad nuo „Bevaisės žemės“ visiškai pabėgai. Ar sukonkretintum, koks šios poemos poveikis tavo versijai? Interteksto necituoji, mechaniškai neperrašai, bet vis tiek perkeli? Ką tada perkeli? Kaip ir kiek?
– Na, pasaulis (jeigu taip galvosime) paskandintas ten tik vienoje dalyje iš penkių. O poveikio esama: koks jis tiksliai, sunku būtų užčiuopti. Keletą mėnesių gyvenau su „Bevaise žeme“, jos vertimais, originalu su Ezra Paundo komentarais (faksimilinis leidimas), Elioto, skaitančio šią poemą, balsu.
Apie perkėlimus nelabai ką žinau, užtat esama bičiulių, kurie sako, kad pakeliu kaip koks žvėris. Kaip? Dažniausiai ranka. O kiek, čia jau priklauso, ką keliu, jei kokių malkų – tai glėbį, jei, pavyzdžiui, plytų – tai kokias penkias šešias: nepatogios baisiai, kraštai pirštus pjauna…
– Man labiausiai patinka tie tekstai, į kuriuos tu nepridedi per daug skirtingų įvaizdžių, o išlaikai vieno ar kelių nuoseklumą. Ar galėtum bendrais žodžiais nusakyti, kaip sąmonė konstruoja tavąsias struktūras? Iš ko lipdai? Sulipini sapną, buities detalę, citatą? Kaip tai vyksta? Regis, įvairiuose tekstuose – kitokios ir strategijos.
– Neįmanoma. Tekstai randasi, kaip kažkada esu sakęs, iš smėlio girgždėjimo smegenyse. Mat vaikystėje su tėvais teko buvoti Palangoje, kur smagiai sau pyliausi smėlį į ausis. Esu įsitikinęs, kad to smėlio pateko į smegenis ir jis ten girgžda. Iš to girgždesio ir randasi tekstai.
– Kaip apibūdintum savo paties jausmus arba nuotaiką paties intensyviausio rašymo metu?
– Geras klausimas… intensyviausiu rašymo metu gal kiek panašu į karščiavimą, tik neima miegas.
– … „painiodavau raides su skaičiais ir/ svarstydavau, kodėl už žodžius gaunu/ vienokį ar kitokį skaičių“. Ar žodžių tikslumas, pavyzdžiui, rimuojant eilutės pabaigą, yra svarbiausias poetinės kūrybos vertės matas? Gal su poezija kaip šachmatuose: net kai randi puikų ėjimą, vis tiek visada bus DAR GERESNIS?
– Apie poetinės kūrybos vertes spręsti ne man. Kažkada su Donaldu Kajoku kalbėjome, kad ėjimų skaičius šachmatuose, kad ir neaprėpiamai didelis, vis tiek yra baigtinis. Bent teoriškai. O matuoti, rasti ir pamatyti gražų matą, o ne vien dviejų bokštų laiptukus – tikras džiaugsmas.
– Mano akimis, „Kabančių sodų“ nepriekaištingai sukurtoje trečioje dalyje „arka“ įvaizdis „stiklainis agurkų“ kažkaip iškrinta – man atrodo per konkretus, per tikslus. Skaitydamas visada ties juo įstringu. Ar stiklainis – visiškai teisėtas random objektas iš V.Stankaus virtuvės? Ar turi tas stiklainis savo istoriją?
– Ties stiklainiu buvo įstrigusi ir toji, kuri bando jį atsukti, tad įstrigti ir skaitytojui – nieko labai nuostabaus. Visi stiklainiai mano virtuvėje turi vienokias ar kitokias istorijas. Tik retai kada pasakoja: nekalbūs.
– Dar įdomu, kaip demaskavai mano klausimų formuluotes. Nubėgai sau palankesne kryptimi, nes taip leido netiksliai mano parinkti žodžiai. Ar rašydamas ir save demaskuoji? Ar poetas turi būti griežtas savo paties kritikas?
– Taip. Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų būti savo paties kritiku ir nesvarbu, kuo jis užsiimtų.
– Poetiniame įvaizdyje apie vaikišką žaidimą „aukščiau žemės“ eilėraščio subjektas prisipažįsta: „panašu,/ kad iki šiol nieko kito neveikiu“. Kas tave domina žemiškame mūsų egzistencijų reljefe?
– Apskritai tame tekste ir toje vietoje prasminį kirtį dedu kiek kitur. Bet, matyt, kiekvienam savo. Nes žaisdavome ir slėpynių, ir gaudynių, ir „būsi trečias“. Regis, iki šiol nieko kito ir neveikiu.
O domina daugybė dalykų – nuo plyštančio voratinklio garso iki animė ir kompiuterinių žaidimų.
– Daugumoje tekstų jaučiu subjekto konfliktišką santykį su buitimi. Panašiai kaip Mykolo Saukos novelių rinkinyje „Grubiai“. Aš žinau, ką tai reiškia. Neplautų indų fobija. Nelankstomi drabužiai. Perpildytas šiukšlių kibiras. Kita vertus, kokios jau ten dvasinės grėsmės buityje? Kitam – vienas malonumas, kūno rengyba. Ar artimųjų arba draugų grupelėje būsi pirmasis, kuris pasiūlys įkalti vinį, jei būtų toks poreikis?
– Jei būtų poreikis įkalti vinį ir būtų vinis bei plaktukas, be abejo. Mėgstu dalykus daryti pats.
– „2012 žiema Vilniaus“ ir „inkliuzas“ yra du vienas po kito rinkinyje išėję eilėraščiai, turintys panašią struktūrą – intensyvų tranzitą tarp objektyvios tikrovės ir fantazijos, užtat skirtingą nuotaiką ir finalą: pirmasis baigiasi dekadentiškai („jokios saulės jokios šviesos“), antrasis – romantiškai, šiltai („ugnies lašelis gęstančios dienos“). Kadangi tekstai arti vienas kito, jie išryškina kontrastą. Pats mėgsti kontrastus? Kurį lyrinį subjektą pats mieliau sutiktum parke ar troleibuse?
– Pats labiausiai mėgstu pomidorus. Net planuoju vasarą surengti pomidorų fiestą, kur būtų daugybė pomidorų. Na, kaip Ispanijoje, tik lietuviškai.
Parke mieliau sutikčiau antis, o troleibuse… turbūt irgi gal ką nors iš „Anties“. Gal net pakalbėtume.
– Iš sostinės baro „Drambliai“ – į „Gringo“, galiausiai – į „Misteriją“. Ten keliauja subjektas 2012 m. Esu pats patyręs paskutinę „Misterijos“ instanciją. Ką šiaip ten žmonės veikia paryčiais? Ko mums ten reikia? Tamsos tamsos tamsos? Įdomu vien sociologiškai.
– Tikriausiai paskutinio patepimo prieš rytą, įtariant, kad gana greitai pats sau sakysi „labanakt“. Scientologiškai.