Rašė Toma Vidugirytė
„Despotin Fam“ yra viena ilgiausiai gyvuojančių Lietuvos repo grupių. Per ilgus metus jie išlaikė autentišką stilių, ištikimybę savo vertybėms ir lojalią klausytojų bendruomenę. Grupę sudaro prodiuseris ir aranžuotojas Vitalijus Puzyriov-Vaiper, garso inžinierius ir tekstų kūrėjas Paulius Sugintas-Shmekla ir freestyle meistras Justas Rudžianskas-Liežuvis. Su šiais kūrėjais kalbėjomės apie viską – nuo pirmųjų kūrinių iki paskutinio albumo „Geros naujienos“, nuo skandalų ir įvaizdžio svarbos iki kūrybos subtilybių ir grupės ateities planų.
– Pažįstami esate daugiau nei dvidešimt metų, grupei – jau daugiau kaip penkiolika. Ar pasižiūrite atgal: kiek kelio nueita, kaip pasikeitėte, ką nuveikėte? Kaip per tuos metus pasikeitėte jūs ir jūsų kūryba?
Paulius–Shmekla: Tikrai taip, su Vitalijumi pažįstami nuo 2001–2002 m., o su Justu susipažinome pora metų vėliau. Susipažinome per muziką ir iškart pradėjome kurti kartu. (Šypsosi.) Mūsų albumų nėra daug, bet, manau, visų jų turinys kokybiškas. Ar daug pasikeitėme? Manau, nei daugiau, nei mažiau, negu vidutinis žmogus pasikeičia per dvidešimt ir daugiau metų. Muzika keitėsi ir brendo kartu, bet tam tikrų dalykų išliko nuo pat pradžių.
Justas-Liežuvis: „Despotin Fam“ plaukia prieš srovę – kiti krantuose nuskendo.
Vitalijus-Vaiper: Tiesą sakant, laikas prabėgo taip greitai, jog retkarčiais net atrodo, kad gyvename naujoje laiko juostoje, kur laikas tarsi nusinulino. Pagrindinė to priežastis – po pirmojo albumo tik aš likau Lietuvoje, o kolegos tapo emigrantais visam dešimtmečiui. Taip sutapo, kad albumą „Geros naujienos“ visi trys pasitikome Lietuvoje kartu, nors pradėjome jį kurti dar būdami skirtingose šalyse.
Per tuos metus įvyko visa pokyčių spiralė, aš pats spėjau išbandyti ir pamatyti, kaip man sekasi gyventi išeivijoje. Ji mane galiausiai atvijo atgal į Lietuvą ir 2020 m. pandemiją pasitikau kupinas entuziazmo kažką keisti vietinėje scenoje. Iš to gimė jau dabar nebe mano ir beveik nebeaktyvus kūrybinis startuolis „Autostrada“, davęs postūmį Free Finga karjerai ir įliejęs į rinką jau beveik klasika tapusį lietuvišką Angelou albumą „Fazė“ ir daug kitų iniciatyvų.
Vis dėlto po visų bandymų atsigręžiau į savo kūrybą ir grupės veiklą, kuri visada turėjo ištikimų klausytojų ir savo nuosavą taką lietuviško hiphopo žemėlapyje. Todėl dabar aplanko dar didesnis džiaugsmas suvokiant, kad dabar albumas „Geros naujienos“ tapo labai svarbus klausytojams ir mums šiemet.
– Kokią viziją grupės pradžioje turėjote? Ar pavyko ją įgyvendinti?
Justas-Liežuvis: Vizija buvo sukurti kiečiausią repo grupę Lietuvoje. Ar pavyko – jums spręsti.
Vitalijus-Vaiper: Pačioje pradžioje turėjome viziją burtis į reperių ir beatmakerių grupuotę – lyg tai būtų „Native Tongues“ ar „Wu-Tang“ atitikmuo. Aišku, dėl permainingo ekonomikos augimo šalyje daugelis talentingų žmonių pakeitė profesijas, tikslus, gyvenamąsias vietas, poreikius ir iš visų likome trise. Tad, kad ir kokia buvo pradinė vizija, ji vis tiek koncentravosi aplink mūsų idėjas.
Paulius-Shmekla: Pirminė vizija buvo suburti bendraminčius ir įgyvendinti muzikinius projektus kartu – tai iki galo nepavyko. Įvairiais etapais su mumis grojo keli skirtingi didžėjai: Trickas, Quazaras, Justas Fresh, MC LKRDS, tačiau kaip buvome, taip ir likome trise.
– Deklaruojate, kad jums svarbu nesupopsėti ir neparsiduoti, o kurti ką nors savito. Nežinau, ar tiksliai įvardijau, bet patikslinkite vertybes, kuriomis vadovaujatės. Kaip vienas kitam padedate jų laikytis?
Vitalijus-Vaiper: Šitas klausimas visada svarbus. Supopsėjimas dažnai reiškia turinio supaprastinimą, sukonkretinimą ir vyraujančio skambesio suefektyvinimą. Mes, savo ruožtu, esame pernelyg detalūs ir atkaklūs ieškodami žodžio. Nesistengiame visko slėpti ar tirštinti vien dėl mums patogių formų, bet tarpusavyje vis tiek ieškome aukso vidurio.
Vis dėlto bendras rezultatas yra laiko patikrintas visų mums svarbių kokybės kriterijų puoselėjimas, pirmiausia – diskusijoje, kur kartais tenka išsitraukti ir veto teisę. Kas mums svarbu? Byto groovas ir skambesys, naujumas skambesyje, inovatyvumas, lyrikos paveikumas ir emocija. O jau paskui – klausytojų meilė.
Paulius- Shmekla: Esame nusistatę nedaryti nieko pagal užsakymą ar to, kas mums patiems nepatinka, vien dėl papildomų perklausų. Kartais tenka priminti, kad viena ar kita demonstracinė versija galbūt per minkšta, nebe „Despotin Fam“ skambesio… Tuomet kyla diskusijų, keičiamės argumentais, kol prieiname prie bendro sprendimo.
Jorio Šatūno nuotr.
– Kiek jums svarbi auditorija ir grupės įvaizdis?
Paulius-Shmekla: Esame labai patenkinti savo auditorija. Dauguma – jauni ir jau nebe tokie jauni profesionalai, turintys tinkamą muzikinį skonį.
Justas-Liežuvis: Smagu, kai auditorija įvairi: ir paaugliai, ir vyresni. Įvaizdis? Įvaizdis dar ne viskas – repas yra viskas. (Juokiasi.)
Vitalijus-Vaiper: Mūsų auditorija, laikui bėgant, augo kartu su mumis. Daug pirmojo albumo bangos stebėtojų jau išleido vaikus į mokyklas. Labai svarbu, kad išliko ištikimi klausytojai, bet dar svarbiau – naujos ausys. Nauji klausytojai vis labiau pripildo mūsų koncertus ir atranda ne tik „Greičio“, bet ir senesnius mūsų albumus, nemažai įvairių remiksų ir neišleistų kūrinių.
Grupės auditorija plečiasi ir man labai džiugu, kad tarp klausytojų daug jaunų žmonių – atviromis širdimis jie semia mūsų išsakytas mintis ir pritaiko jas sau. Įvaizdis svarbus – vizualiai stengiamės pateikti ne ką mažiau reikšmingą veiksmą tiek scenoje, tiek ekrane.
– Buvo ir skandaliukų, pavyzdžiui, M.A.M.A. apdovanojimų atsiėmimo kalba… Kokia jūsų nuomonė apie skandalus?
Vitalijus-Vaiper: Skandalai kyla tik todėl, kad kažkas pirmą kartą pamato žmones, kurie gyveno taip, kaip jiems priimtina, ir niekam netrukdė gyventi, tačiau išsakę tam tikras mintis viešai ar pasielgę taip, kaip atrodė tinkama, staiga sulaukia reakcijų, iš kurių kas nors dar sugeba iškočioti skandalą. Vau… (Šypsosi.)
Tai tik dar kartą parodo, kad viskas labai subjektyvu. Smagu būti subkultūroje, kur niekam nieko aiškintis nereikia. Šiuo metu mes atstovaujame tai subkultūrai platesniu mastu, todėl tikėtina, kad tos žinutės niekur nedings – priešingai, įgaus daugiau politinės svarbos.
Paulius-Shmekla: Per visą grupės gyvavimą skandalai, galima sakyti, mus aplenkė. M.A.M.A. renginyje išsakėme savo pilietinę poziciją, kai valstybėje vyko ne patys maloniausi įvykiai. Tai nebuvo nei pagal užsakymą, nei su kuo nors suderinta. Skandalą iš to padarė žiniasklaida.
Dirbtiniai skandalai turi teisę egzistuoti gamtoje, tačiau mums tai neįdomu. Mes žinomumui didinti naudojame muziką.
– Kokias vertybes matote ir kaip apskritai vertinate dabartinę repo / hiphopo kultūrą? Ko hiphopo kultūrai reikia, kad sužydėtų? Galbūt ji jau žydi?
Vitalijus-Vaiper: Hiphopo kultūra žydi tam tikrais periodais ir matau, kad šiuo metu einame link tokio sužydėjimo. Per dvidešimt metų, kai internetas diktavo popkultūros gaires, užaugo bent kelios hiphopo klausytojų, vertintojų ir gerbėjų kartos, vadinasi, kiekvieno skoniui atsirado po atlikėją.
Kuo daugiau mes, kaip kultūros dalis, nebijosime kelti kokybės ir inovatyvumo kartelės, kuo labiau jaunimas nebijos rizikuoti būti savimi ir siekti autentiškumo scenoje (kurioje dar tikrai ne viskas pasakyta), tuo geriau gyvensime rytoj. Aš tikiu, kad visi turės už ką valgyti ir už ką kurti.
Paulius-Shmekla: Hiphopo muzika jau antrąjį dešimtmetį yra bene Nr. 1 pasaulyje. Mane viskas joje tenkina. Yra daug š…, yra daug vidutiniškų dalykų, bet yra ir aukso grynuolių – kaip ir kiekviename žanre. Aš atsirenku ir klausau, kas man patinka, todėl man nieko netrūksta. Džiugina pastarųjų kelerių metų tendencija – mažėja trepo, daugėja tradicinio, tačiau modernaus boom bapo.
Justas-Liežuvis: Lietuvos hiphopo scenai reikia naujų atlikėjų ir gabalų, kurie išgarsėtų nacionaliniu mastu.
– Jūsų žanre – daug žodžių. Ar jie svarbesni už muziką? Kam daugiau dėmesio skiriate?
Vitalijus-Vaiper: Mūsų nuosavame darže žodžiai ir muzika yra labai svarbūs – beveik po lygiai. Ten, kur žodžiai paprastesni, juos papildo aranžuotė; ten, kur žodžiams reikia vietos – instrumentalas yra tarsi gera lova jiems paguldyti.
Kadangi rūpinuosi muzika, ji man visada bus svarbi, tačiau žodis, be abejonės, yra šio (sub)žanro rėmas. Kiti hiphopo subžanrai labiau mėgsta formą ir skambesį, tačiau po truputį vėl ryškėja eilučių svarba, ir tai labai gražu.
Paulius-Shmekla: Skiriame dėmesio abiem dalykams tiek, kiek reikia, kad būtume patenkinti rezultatu. Vaiper yra pagrindinis muzikos kūrėjas, bet prie galutinių detalių dažnai dirbame dviese arba visi kartu. Prie žodžių – taip pat: rašome individualiai, bet kartais prikimbame vienas prie kito eilučių ir dažnai priimame vienas kito pasiūlymus.
Justas-Liežuvis: Čia vienas be kito nevaikšto. Abi dalys yra vienodai svarbios.
– Kokios temos jums svarbios ir todėl nugula dainų tekstuose?
Vitalijus-Vaiper: Visos temos yra svarbios. Dar svarbiau, kad net nuvalkiotos temos: meilė ar neapykanta, siekiai ir stygiaus patirtys, konkurencija ar pasidavimas, politika ar žmogaus studijos – tiesiog rimuoti dienoraščiai – atskleistų savitą požiūrio kampą. Kaip sakoma vadovėliuose, repas yra tam, kad išreikštų žmonių mintis, kurių jie patys garsiai negali pasakyti.
Paulius-Shmekla: Neturime specifinių temų – jos gimsta spontaniškai. Galbūt svarbiau pati forma – kaip vieną ar kitą temą atskleidžiame. Žinoma, tema turi būti aktuali ir / ar įdomi.
Justas-Liežuvis: Dažniausiai mano vyraujančios temos yra apie žmonių santykius ir kanapių legalizavimą.
– Pakalbėkime ir apie muziką… Kas joje jums svarbu? Gal yra elementų, kurie jus išskiria?
Justas-Liežuvis: Būgnai ir bosas.
Vitalijus-Vaiper: Mus išskiria geras, įtaigus miksas, kertantis iš visų kolonėlių. Ypač svarbus automobilinis jausmas. Sunkiai randu žodžių apibūdinti tiksliai, bet man svarbu hipnotiškumas, brutalumo ir švelnumo sandūroje esantys sąskambiai.
Dar labai mėgstu išrankioti po kaulelį senąją lietuvišką estradą ir kartais pasiskolinti vieną kitą nedidelį sample’ą – pavyzdžiui, žodį „greičiau“ paėmiau iš Nelės Paltinienės – kad į repo DNR būtų įmesta šiek tiek lokalumo.
– Kaip draugaujate su kitais muzikos žanrais? Gal patys klausote labai įvairios muzikos, tarkime, klasikinės? Apie vieną albumą esate pasakoję, kad įterpėte netgi džiazo elementų…
Justas-Liežuvis: Tikrai neklausau daug klasikinės muzikos, bet ir neapsiriboju tik repu. (Juokiasi.)
Paulius-Shmekla: Klausau įvairios, nemasinio vartojimo muzikos: nuo doom / sludge / stoner metalo iki minimal techno, ir ne tik. Stengiuosi muzikoje atrasti ką nors, kas man patiktų.
Vitalijus-Vaiper: Esu melomanas ir muzikos gerbėjas nuo mažų dienų – ar tai buvo roko operos tėvų kolekcijoje, muzikinės pasakos plokštelėse, ar pirmi piratiniai rinkiniai, be kurių nebūčiau turėjęs tokios smagios paauglystės, kai užsidėdavau ausines. Draugystė ar flirtas su žanrais man yra labai artimi ir netgi būtini kūrybiškai išreikšti save.
Mūsų pirmas albumas „Odisea49“ buvo inspiruotas jazzbeats, acidjazz ir neosoul formuluočių. Tai savaime rodo polinkį jungti repą su kitais žanrais.
– Kas jums yra hitas? Ką turi turėti kūrinys, kad jį laikytumėte puikiu?
Vitalijus-Vaiper: Hitas visada yra taiklus šūvis į masių širdį. Jei trečdalis Lietuvos jo paklauso, tai jau beveik hitas. Nemanau, kad turime popmuzikos hitų. Turime repo hitą, gal du, ir man sunku bandyti apibūdinti mūsų pavyzdžius, nes nesu objektyvus kalbėdamas apie save. Mūsų atveju svarbiausia, kad mums patiems būtų bangeris, o laikas parodo, ar jis patinka žmonėms. Ir ne visada aktualu patikti visiems iš karto.
Justas-Liežuvis: Gana sunku juos atpažinti. Kartais jais tampa visai netikėti kūriniai.
Paulius-Shmekla: Kartais sukuriame gabalą ir mums atrodo, kad tai hitas, tačiau klausytojai jį priima kur kas subtiliau. Čia gal klausimas labiau Zvonkui ar kitai hitų kepyklai. (Juokiasi.) Mes darome ne pagal formules, o taip, kaip jaučiame, – turime tokią prabangą.
– 2024 m. rugsėjį išleidote albumą „Geros naujienos“. Kokia jo istorija? Kaip jį kūrėte ir kaip jis buvo priimtas?
Vitalijus-Vaiper: Albumui sekasi puikiai. Jis jau atgulė į klausytojų lentynas – vinilines plokšteles išpirko. Muzikos klausymosi platformose taip pat puikiai sekasi. Išleidus albumą atsirado daug naujų mūsų koncertų lankytojų ir palaikytojų.
Albumas gimė iš nenumaldomo noro kurti geras naujienas aplink save ir sau – apie tai ir titulinis kūrinys. Kalbame apie laikų sandūrą ir tirštą idėjų priešpriešą mūsų informaciniame lauke, kad išgyventi būtų lengviau.
Paulius-Shmekla: Albumo užuomazgų atsirado dar 2020 m. Pamenu, buvome keliose kūrybinėse stovyklose, kur ne itin sekėsi kurti, bet ten gimė ne vieno gabalo užuomazgos. Pagrindiniai darbai prasidėjo 2024 m. pradžioje, kai studiją perkėlėme į naujas patalpas. Dar sutapo, kad Liežuvis grįžo į Lietuvą ir studijoje galėjome dirbti visi kartu.
Justas-Liežuvis: Geros naujienos bus tik tada, kai nebetirps ledynai, žmonės neberinks Gitano, visos gėlės bus legalios ir skęsime šokolade. Jei tų naujienų pritrūks, klausysite šią baladę! (Repuoja).
– Visai neseniai pristatėte naują dainą „Trys karūnos“. Kada prasidėjo darbas prie naujų kūrinių? Ar tai ženklas, kad greitai sulauksime naujo albumo?
Justas-Liežuvis: „Trys karūnos“ turi atskirą istoriją, bet naujas albumas jau netoli.
Vitalijus-Vaiper: Turėjome dainą, skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadieniui ir Druskininkų miestui, pristatant jį kaip kultūros sostinę. Rezultatas labai gražus dėl Evitos Cololo ir Čiurlionio genialumo, kurio muzikoje galima rasti repui tinkamų sąskambių. Nenorėjome jo laikyti vien tik sau. Visa versija pasiekiama mūsų pasiklausymo kanaluose visiems neabejingiems.
Būsimame albume bus daugiau kitų per metus sukauptų jausmų, tiek tamsių, tiek spalvingų, nei „Geros naujienos“.
Paulius-Shmekla: Naujos kūrybos susikaupė nemažai. Tikėjomės išleisti albumą dar šiais metais ir didžioji dalis jau padaryta, bet atrodo, kad nebespėsime. Žiema – puikus metas užsidaryti kurti, o pavasarį planuojame grįžti su naujais darbais.
– Kokie tolesni planai ir ką naujo dar išgirsime iš „Despotin Fam“?
Vitalijus-Vaiper: Toliau – tik daugiau muzikos ir numatyta vėlyvo rudens koncertų serija su gyva grupe. Šio albumo kūrinių dar nesame atlikę akustiškai ar gyvai, todėl atėjo metas! Labai laukiame koncertų, o 2026 m. balandį, tikiuosi taikoje, pasimatysime mūsų didžiausiame koncerte.
Asmeniškai pasižadėjau, kad šią jau trečius metus besitęsiančią tradiciją tęsime. Iki balandžio dar santykinai toli, tad susitikime lapkritį Vilniuje ir Kaune su „Big Bang Band“. (Šypsosi.)
