Rašė Toma Vidugirytė
Nuotraukos Emilio Garlos, Gedmanto Kropio, Andriaus Budriko
Liepos 16–20 d. Dzūkijos miškuose vyks nuo 2003-iųjų rengiamas „Yaga Gathering“ – vienas ilgiausiai gyvuojančių alternatyviosios kultūros festivalių Lietuvoje, jungiantis muziką, menus ir bendruomenę. Nuo 2003-iaisiais užgimusio renginio „Šambala“ išaugęs festivalis šiandien suburia tūkstančius lankytojų ir išlaiko savo identitetą konkurencingoje renginių rinkoje. Apie festivalio pradžią, organizavimo užkulisius, komandos dinamiką ir tai, kas leidžia „Yaga Gathering“ išlikti aktualiam, kalbamės su meno vadovu Antonu Shoomu.
– Kaip prasidėjo Tavo, kaip festivalio organizatoriaus, kelias? Kokia buvo festivalio „Yaga“ pradžia?
– Viskas prasidėjo apie 2001-uosius, kai Lietuvoje vyko jungtinės vokiečių, lietuvių ir šveicarų komandos organizuotas festivalis „Ragana“. Ten buvo daug tarptautinės publikos, nors dar nebuvome įstoję ES ir apskritai Lietuvoje buvo mažiau žmonių iš užsienio. Man tada buvo apie aštuoniolika metų. Šis festivalis, vykęs miškuose, kur dalyvavo daugybė spalvingos publikos, labai įkvėpė. Buvo suorganizuotas antrasis, bet mes iš nuogirdų sužinojome, kad jis nelabai pavyko finansiškai ir daugiau nebevyks, todėl 2003 m. pagalvojome, kad galbūt festivalį galėtume surengti patys. Norėjome pritraukti žmonių iš įvairių šalių, kad festivalis vyktų miške, gamtoje, su reikiama infrastruktūra ir organizacine priežiūra. Šių idėjų vedamas subūriau draugų komandą ir tapau festivalio „Yaga“ įkūrėju.
Tiesa, iki tol žiemą buvome surengę vieną kitą renginį. Ašmenos gatvėje buvo tokia interneto kavinė, tarsi klubas, ir ten rengėme vakarėlius žiemą ir pavasarį, o vasarą jau įvyko „Šambala“. Į šį pirmąjį festivalį atvyko žmonių iš Estijos ir Latvijos, tad jis tapo tarsi tarptautinis. Iš šio renginio ir išaugo „Yaga“. Kurį laiką festivalis nevyko kasmet, nes, norint suorganizuoti renginį, reikia be galo daug pastangų. Ypač kai ištisus metus dirbi ir kitus darbus. Todėl buvo pertraukų, bet vėliau įsivažiavome, nusistovėjo ir komanda, ir procesai.
– Daug kas nemato tų pastangų, įsivaizduoja labai romantiškai, nori prisijungti prie festivalio organizavimo. Kaip manai, kodėl tai atrodo romantiška?
– Mano didžiausia romantika slypi „Excel“ lentelėse. (Juokiasi.) Tačiau ne tik jose. Tenka nemažai pabendrauti ir su žmonėmis, o tai mane motyvuoja ir įkvepia. Be to, reikia ieškoti įdomių kūrybinių sprendimų. Kartais tiesiog kokių nors dalykų negalime įgyvendinti miške ir turime galvoti, kaip tai padaryti kitaip.
Man romantiškai atrodo bendravimas su žmonėmis ir kūrybinių sprendimų paieškos, tam tikra saviraiška. Manau, kad tai įtraukia ir kitus – esi tarp žmonių, muzikantų, menininkų, bet šalia yra ir lentelės, dokumentai, atsakomybės.
– Sugriaukime tą romantiką. Kas sunkiausia? Yra komanda, dirbanti beveik visus metus prie renginio, yra laisvai samdomi darbuotojai ir yra savanoriai, dirbantys festivalio metu. Dar reikia spręsti finansinius klausimus, daug jėgų atiduoti komandai…
– Kaip ir paminėjai, yra komandos nariai, savanoriai, laisvai samdomi žmonės – tai skirtingos grupės ir jų kasdienybė skiriasi. Įsitraukimas – labai skirtingas. Man atrodo, kad galbūt savanorio pozicija yra romantiškiausia, nes jie įsitraukia kelioms dienoms, sutinka daug naujų žmonių, pabūna visiškai naujoje aplinkoje. Laisvai samdomi darbuotojai prisijungia labai ribotam laikui, dirba specializuotą darbą, o komandos nariai turi perprasti tam tikrus procesus, kurie vėliau iš dalies tampa rutina. Komandos nariai, priklausomai nuo pozicijos, arba dirba ištisus metus, arba įsitraukia likus keliems mėnesiams iki renginio.
– Papasakok, kaip atrodo Tavo – meno vadovo – pozicija? Minėjai daug lentelių, nuo Tavęs priklauso festivalio kūrybinė dalis ir programa. Kas pačiam įdomiausia?
– Mano darbai prasideda, kai imame galvoti apie datas, renginio temą, tam tikras kryptis, programą. Vėliau persijungiu į rinkodaros sritį, paskui – į turinio ir įgyvendinimo reikalus. Aš nurodau kryptį ir tikiu, kad mūsų komanda yra labai stipri, smagu su ja dirbti, pasitikiu jos pasirinkimais. Kartais pasitariame, kartais turiu pastabų, bet iš esmės stengiuosi nesikišti.
Manau, kaip ir kiekvienoje nedidelėje organizacijoje, vadovas turi daug pozicijų. Aš kartais pabūnu ne tik meno, bet ir vykdomuoju ar personalo vadovu, ir asistentu, ir administratoriumi. Taigi į mano darbų puokštę įeina visokių pareigų.
– Kada prasideda intensyviausias laikotarpis? Ar tada turi laiko asmeniniam gyvenimui?
– Stengiuosi. Man labai svarbu pailsėti ir gerai jaustis, tad laiko asmeniniam gyvenimui visada randu. Dėl intensyvumo – gegužę prasideda intensyvus laikotarpis. Vėliau viskas dar intensyvėja, bet tuo metu kai kuriuos darbus perima kiti žmonės ir mano krūvis išlieka toks pats. Tikrai ramiai miegu naktimis, bet visur reikia truputį įkišti nosį, pasižiūrėti, ar viskas vyksta tinkamai, pasitarti ir dalyvauti. Kartais nebūtina labai aktyviai ką nors spręsti, bet parodyti, kad rūpi, man atrodo, yra svarbu. Tai motyvuoja ir kolegoms truputį ramiau.
Mano įsitraukimas kuo toliau, tuo labiau krypsta į strateginius sprendimus ir vis daugiau veiklų pavyksta perduoti komandos nariams. Rengdami pirmą festivalį mes su savanoriais ir kitais komandos nariais buvome miške. Atvykome likus gal mėnesiui iki renginio ir viską darėme savo rankomis: ėjome kirsti sausuolių, ruošėme malkas, statėme scenas ir viską kūrėme patys. Dabar, aišku, to nedarau. Kartais atrodo, kad visai norėčiau pabūti savanoriu, pagyventi savaitę gamtoje, miške, surengti festivalį. Tačiau gal man taip tik dabar atrodo, romantizuojant praeitį. Dabar mano įkvėpimas ateina iš kitur.
– Laikui bėgant dažnai motyvacijos mažėja. Ar didelė komandos kaita ir kas palaiko jos motyvaciją?
– Mes organizuojame, sakyčiau, išskirtinį renginį Lietuvoje. Manau, tai įkvepia ne tik mane, bet ir komandą. Prisijungti prie dinamiškos komandos, bendrauti ir kurti su kitais žmonėmis, bendraminčiais tokį išskirtinį renginį, manau, yra vertinga. Tačiau pastebėjau, kad yra tam tikri ciklai. Žmonės pasitraukia dėl skirtingų priežasčių – kas nors netenka vidinės motyvacijos, kas nors randa kitų užsiėmimų – turi išvykti iš šalies ar vyksta asmeniniai pokyčiai. Dėl šių priežasčių žmogus vidutiniškai dirba penkerius metus. Išeina ir galbūt vėl sugrįžta, gal nesugrįžta, bet mūsų yra apie 20 žmonių ir keletas kiekvienais metais natūraliai išeina. Nors atrodo, kad trys keturi žmonės komandoje nedaug, bet atsiranda tam tikrų organizacinių iššūkių: kaip motyvuoti, kaip perduoti žinias, kurios buvo sukauptos iki šiol dirbant toje pozicijoje. Darbų daug, jų apimtis – gana plati ir visa tai reikia perduoti kažkam kitam. Tai tikrai iššūkis.
– Kas Tau pačiam per tuos metus padėjo išlaikyti motyvaciją?
– Mano motyvacija ir yra tie iššūkiai. Aišku, kūrybinė išraiška – labai svarbu, bet dažnai vis tiek daugiau kūrybos yra kuratorių rankose. Mano motyvacija dar kyla iš sprendimo, kaip pagerinti organizacinius procesus, kaip patobulinti festivalį, darbą padaryti lengvesnį, efektyvesnį, kad žmonės gerai jaustųsi dirbdami savo pozicijose ir galėtų laisvai atsiskleisti, jaustųsi bendrakūrėjais ir galėtų pasinaudoti žiniomis, kurios kaupiamos besikeičiančių komandos narių aplinkoje.
– Svarbu ir festivalio patrauklumas, ir ką suteikiate žiūrovui. Kaip per tuos metus keitėsi tai, ką siūlėte žiūrovui? Turbūt kito ir galimybės, ką galite pasiūlyti, ir pačių lankytojų lūkesčiai?
– Taip, iš tiesų viskas keitėsi. Renginio, kuris ketina gyvuoti ilgiau, organizatoriai turėtų galvoti apie išsilaikymą ir ilgalaikę perspektyvą, kaip galėtų keistis bėgant laikui. Vėliau motyvuojančiu dalyku tampa galvoti, kaip atnaujinti festivalį, kad jis išliktų aktualus. Svarbiausia – neatsisakyti pamatinių dalykų, kuriuos žmonės vertina ir dėl kurių sugrįžta, bet reikia ir naujovių, kurios pašviežina tą patirtį. Aš tik vėliau supratau, kad įtraukti į festivalio programą dienos veiklas buvo strateginis dalykas. Mes jau nuo 2003 m. rengiame paskaitas ir užsiėmimus dienos metu. Tik vėliau, rengiant apklausą, išsiaiškinau, ką labiausiai vertina žmonės. Nors muzika yra festivalio pagrindas, tačiau įvairios skirtingos dieninės ir ne su muzika susijusios veiklos taip pat yra labai svarbus programos elementas – įtraukdami jas, stengiamės sukurti pridėtinę vertę lankytojams. Mes patenkame į elektroninės muzikos festivalio kategoriją, tokių festivalių yra daug ir šioje rinkoje turime išsiskirti.
– Kultūros renginiai kviečia lankytojus būtent siūlydami tam tikrus atlikėjus ir potyrį, o prekės ženklas atsiranda vėliau. Vis dėlto, ar dabar bilietus pirkti paskatina atlikėjai ir veiklos, ar prekės ženklas?
– Dėl naujų lankytojų nesu tikras, o sugrįžtančių yra daug. 60 proc. renginio lankytojų buvo festivalyje „Yaga“ daugiau nei du tris kartus, manau, juos apsilankyti skatina bendra patirtis. Jie nelabai skiria laiko programai įdėmiai išsinagrinėti. Jie turi tam tikrą įsivaizdavimą, tikisi tam tikros patirties.
– Buvo karantinas ir daug festivalių dingo. Net didžiausi ir daugiausia lankytojų sutraukiantys festivaliai baigė gyvuoti, seniai gyvavę darė pertraukas. Kas padeda išsilaikyti jūsų festivaliui?
– Manau, kad vis besikeičianti programa padeda adaptuotis prie kintančių lankytojų poreikių ir norų. Sugrįžtantiems lankytojams pasiūlome ką nors naujo, kad nebūtų tas pats per tą patį. Nors dažniausiai žmonės vyksta į renginį kelerius metus iš eilės, ateina laikas, kai išsisemia vidinė motyvacija važiuoti – čia kalbu apskritai, taip nutinka visiems festivaliams. Tada tas lankytojo ciklas užsidaro ir žmogus eina kur nors kitur, ieško kitų patirčių, potyrių. Kasmet atvykstančiam lankytojui naujovės neatrodo labai didelės. Jos labiau matomos, jei darai pertrauką tarp renginių, juk jos vis tiek negali sugriauti nustatytų standartų ar pamatinių dalykų. Padarius labai daug pokyčių, nebebūtų asociacijų su tuo prekės ženklu.
– Festivaliai konkuruoja su vasaros koncertais, kurių tikrai padaugėjo. Galiausiai ir lankytojui darosi priimtiniau nueiti į koncertą ar vakarėlį, keletui valandų, kuris vyksta mieste arba šalia jo, o paskui grįžti į savo namus. Tai neigiamai veikia festivalius, ir ne tik Lietuvoje.
– Taip, pasidarė sudėtingiau. Tačiau mes turime savo lankytojus, savo įdirbį, taigi mums lengviau nei naujam festivaliui. Tačiau, žinoma, yra tam tikrų iššūkių.
– Ką manai apie tendenciją, kad vis daugiau lankytojų renkasi koncertus ir nori grįžti namo, o ne nakvoti palapinėje ar kur nors miške? Festivaliai išnyks ar vis dėlto lankytojai kažkaip grįš prie jų, nes viskas sukasi ratu ir vėl norėsime muzikinių potyrių gamtoje?
– Mes dabar esame bene vienas didžiausių kelių dienų renginių Lietuvoje, nes kiti, daug didesni, jau nebevyksta. Orientuojamės į alternatyvesnę programą ir nepretenduojame būti popmuzikos renginiu, todėl žmonių, kurie nori būti gamtoje, su muzika ir jausti bendrystę, bus visada. Kalbant apie platesnę auditoriją, galbūt ir sugrįš noras trumpam atsisakyti įprasto komforto – juk mados, tendencijos vis pasikartoja.
– Jums išsilaikyti turbūt labiausiai padeda lojalūs lankytojai?
– Tai tikrai labai svarbu. Aš turiu net skaičius, kiek žmonių sugrįžta. Yra ir superlojalių lankytojų, kurie festivalyje lankėsi dešimt ir daugiau kartų. Tai nėra dauguma, bet yra tikrai didelė dalis tokių, kurie lankėsi daugiau nei tris kartus. Jie irgi yra lojalūs ir tas branduolys tikrai padeda išsilaikyti renginiui, užtikrinti parduodamų bilietų skaičių. Bet kokiam festivaliui esminė užduotis – susikurti savo gerbėjų pagrindą.
– Koks Jūsų festivalio požiūris į rėmėjus? Kaip atsirenkate ir brėžiate ribą, kiek jų turėti, kad festivalis išlaikytų savo veidą?
– Iš tiesų mes nelabai turime rėmėjų. Turime informacinių rėmėjų, yra tam tikrų partnerysčių, bet negauname finansinės paramos iš juridinių asmenų ar įmonių. Paprastai parama grįsta tam tikra grąža, norima matomumo, kurio mes iš principo suteikti nelabai norime, nes lankytojams stengiamės sukurti kelių dienų kitokio pasaulio patirtį miške, kuri negrąžintų per prekių ženklus ir asociacijas į kasdienybę. Taigi mes sąmoningai atsisakome reklamos renginyje, nes iš tiesų tai nėra mūsų. Norime būti nepriklausomi – tai mūsų vertybė. Nenorime būti asocijuojami su kitais prekių ženklais. Norime kurti patirtį, kuri nesusijusi su prekių ženklais.
– Turbūt turite ateities planų ir lūkesčių, svajonių, norų. Ko norėtum ir linkėtum festivaliui ateinantiems metams?
– Linkėčiau, kad vyktų 30 metų jubiliejus ir kad patobulintume savo vidinius procesus, kad neprarastume aktualumo. Žinoma, turiu tam tikrų vizijų ir idėjų, koks galėtų būti kelias iki 30-mečio, bet dabar dar nenorėčiau jų atskleisti. Tikiu, kad idėjos turi subręsti, išsigryninti, kad būtų galima jas įgyvendinti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
