Kalbino Toma Vidugirytė
Neseniai kultūra Lietuvoje buvo vienas labiausiai aptarinėjamų sektorių. Daug diskutuota apie jos svarbą žmogui, tautai ir valstybei. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Istorijų namuose, pristatyta paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ taip pat nagrinėja šią temą. Ji sujungia tris skirtingus Lietuvos prisistatymus – nuo 1900 m. pasaulinės parodos iki 1935 ir 1937 m. Baltijos šalių ekspozicijų. Eksponatai atskleidžia, kaip, pasitelkdama liaudies meną, etnografiją ir kultūros diplomatiją, Lietuva pabrėžė savo tapatybę ir siekį būti matoma tarptautinėje arenoje. Viena iš parodos kuratorių dr. Miglė Lebednykaitė pasakoja apie parodos koncepciją, kultūros vaidmenį pristatant Lietuvą ir šiuolaikinių menininkų indėlį aktualizuojant istorijos naratyvus.
– Kaip kilo mintis sujungti tris skirtingus Lietuvos prisistatymus Paryžiuje į vieną parodą?
– Šios parodos idėja kilo 2012 m. pradėjus tyrinėti lietuvių etnografijos rinkinį Žmogaus muziejuje Paryžiuje. Ten darbavausi su archyviniais dokumentais ir prijuosčių rinkiniu. Tuo metu visos kolekcijos gyvai apžiūrėti nepavyko, nes ji buvo supakuota į dėžes. Laukė didysis eksponatų perkraustymas iš Paryžiaus į naujas saugyklas Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejuje (Mucem) Marselyje. Naujam muziejui atvėrus duris vykau į Marselį, kur toliau tyrinėjau kolekciją. 2020 m. žurnalas „Būdas“ publikavo mano straipsnius, apžvelgiančius Prancūzijoje saugomo lietuvių etnografijos rinkinio istoriją. 2022 m. susipažinau su tyrėju ir kuratoriumi Raphaëliu Bories. Kartu mums pavyko išplėtoti parodos koncepciją. Bendradarbiavimą lydėjo ir nauji atradimai. R. Bories dėka buvo rastos istorinės 1935 m. Baltijos šalių liaudies meno parodos ekspozicijos nuotraukos. Tai leido, bendradarbiaujant su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus ir Estijos nacionalinio muziejaus kolegomis, atpažinti 1935 m. Baltijos šalių liaudies meno parodoje Trokadero etnografijos muziejuje rodytus liaudies meno eksponatus.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą – daugiau nei 300 eksponatų, kuriuos papildo per 200 skaitmeninių atvaizdų iš 25 institucijų ir privačių asmenų kolekcijų, – ir pristatomi Istorijų namuose, parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“.
– Kodėl būtent etnografija ir kultūrinė diplomatija tapo šios parodos centru? Ką šis derinys reiškia šiandienos kontekste?
– Pirmasis lietuvių prisistatymas pasaulinėje 1900 m. parodoje Paryžiuje buvo daugiau nei kultūrinis įvykis. Tai buvo drąsi politinė deklaracija, paskelbta pristatant liaudies meno eksponatus ir leidinius lietuvių kalba, kurie rodė mūsų tautos gyvybingumą, imperinei Rusijai gniaužiant mūsų valstybingumo siekius.
Po daugiau nei trijų dešimtmečių (1935 ir 1937 m.) Paryžiuje vykusiose parodose jau bylota apie nepriklausomos Lietuvos valstybės ambicijas. Tuo metu dalyvavimas kartu su Latvija ir Estija simbolizavo Baltijos šalių vienybę ir vietą Europoje. Liaudies menas čia įgavo naują prasmę – tapo nebe išlikimo ženklu, o estetikos ir kūrybinės brandos išraiška. XIX a. Rusijos priespaudos sąlygomis Rusijos tautinę savimonę stiprino būtent tautosaka, liaudies menas ir papročiai. Liaudies menas leido apibrėžti, kuo skiriamės nuo kitų tautų, kalbėti ne tik apie savo amatus ir estetiką, bet ir apie vertybes: kūrybingumą, darbštumą, darnos jausmą, laisvės siekį. Visas tris parodas jungianti etnografijos, istorijos ir meno sintezė palaipsniui padėjo suformuoti gyvybingos, savitos ir vakarietiškai orientuotos kultūros įvaizdį, kuris tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinės diplomatijos dalimi. Beveik visi parodoje pristatomi eksponatai yra iš Paryžiaus parodų, dauguma – originalai.
Paroda pasakoja apie Lietuvos pastangas būti matomai pasaulyje, pasitelkiant kultūrinę diplomatiją ir savęs pristatymą menu, tradicijomis ir simboliais. Paryžius tapo vieta, kur lietuvių kultūra galėjo būti atskleista, o jame vykstančios parodos tapo tribūna apie save papasakoti.
Idėja pristatyti Lietuvą 1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje gimė lietuvių emigrantų bendruomenėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jie buvo ne tik parodos rengimo šaukliai, bet ir gausiai prisidėjo, savo lėšomis ir patarimais remdami Paryžiaus parodos organizatorius. JAV, Europoje ir Rytų Prūsijoje buvo įkurti parodos organizavimo komitetai, kurie bendradarbiavo su Lietuvos inteligentais.
Ekspozicija Trokadero etnografijos muziejuje buvo parengta etnografiniu principu, o pagrindinę 1900 m. pasaulinės parodos Paryžiuje Lietuvos skyriaus ekspozicijos vietą užėmė atkurta „lietuviška grinčia“. Joje eksponuoti baldai, tekstilė ir šventadieniniais drabužiais aprengti šeši žmogaus dydžio manekenai, vaizduojantys vieną iš svarbiausių tradicinių vestuvių dalių – piršlybas.
Norėta atspindėti valstiečių gyvenamąją aplinką, nes būtent joje net iki XIX a. pabaigos buvo išsaugoti tradicinės gyvensenos bruožai, rodantys tautos savitumą. Carinės Rusijos valdoma Lietuva, 1900 m. dalyvaudama pasaulinėje parodoje, siekė ne tik parodyti savo kultūrą, bet ir prabilti apie spaudos draudimą ir tautos persekiojimą.
Per 35-erius, praėjusius nuo 1900 m. parodos, Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, iš esmės pasikeitė – iškovojo nepriklausomybę ir sukūrė savo valstybę. Paryžius išliko tarptautinės kultūros centru, todėl būtent čia norėjosi prisistatyti pasauliui jau kaip savarankiškai šaliai.
– Vienas iš parodos išskirtinumų – eksponuojami ir šiuolaikinių menininkų kūriniai. Kaip šiuolaikiniai kūriniai papildo ir padeda kitaip peržiūrėti istorinius naratyvus?
– Šiuolaikinių menininkų intarpų parodoje kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė subūrė tarptautinio pripažinimo sulaukusius menininkus: Andrių Erminą, Laurą Garbštienę, Mortą Jonynaitę, Žilviną Landzbergą, Liną Lapelytę, Laurą Stasiulytę ir kompozitorių Matą Samulionį, kurių kūriniai vaizdžiai papildo ir aktualizuoja parodos pasakojimą. Pasak J. Marcišauskytės-Jurašienės, „šiuolaikinio meno kūrėjų darbai parodo, kaip lietuviškos tapatybės klausimai išlieka aktualūs, tačiau tampa vis sudėtingesni dėl globalizacijos. Tradiciniai tapatybės simboliai: tautosaka, amatai, ritualai – negrįžtamai transformuojasi, veikiami globalių kultūrinių impulsų. Menininkai, pasitelkdami refleksiją, kritiką ir nostalgiją, kuria darbus, kurie ne tik saugo kultūrinę atmintį, bet ir kvestionuoja tapatybės performatyvumą, autentiškumą ir jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje.“
– Kaip manote, kuo paroda aktuali šiandien? Ar ji gali ko nors išmokyti ir padėti šiandieninei kultūrinei diplomatijai – tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu mastu?
– Šiandien, kai kultūros laukas vėl tampa visuomenės dėmesio ir vertybinių diskusijų centru, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia atsigręžti į istoriją. Ekspozicijos su užrašu „Lithuanie“ pasirodymas Paryžiuje tada tapo drąsia politine deklaracija – savotišku protestu, politinio pasipriešinimo carinei valdžiai aktu, kuris skelbė: mes esame, kuriame, turime savo kalbą, kultūrą ir tradicijas. Paroda atskleidžia kultūros galią – šiandien ji išlieka tautos ir valstybės veidu ir svarbia diplomatijos priemone.
– Kokiam lankytojui labiausiai aktuali paroda ir kam labiausiai ją rekomenduotumėte?
– Paroda skirta visiems, kuriems svarbi kultūros galia – tiek praeityje, tiek šiandien.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
